Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Oi, žinau, žinau, — šnibždėjo prisispaudusi prie jo marškinių, — žinau, tu teisus. Atsiprašau. Myliu tave. Pavadinsime jį Frenku, išsiųsime į koledžą, viską padarysim. Aš pažadu, pažadu.

Frenkui atrodė, kad gyvenime nebuvo kito tokio momento, kuris geriau įrodytų vyriškumą, jei tik to įrodymo reikėjo. Rankose laikė paklusnią ir nuolankią mergaitę, pažadėjusią gimdyti jo vaiką ir kartojo:

— O, mano gražuole, mano gražuole.

Svirduliuodamas ir linguodamas saulėje nuo svorio, pagaliau numetė akmenį, nusišluostė skaudamas rankas, pakėlė kastuvą ir nuėjo toliau kasti. Vaikų balsų cypsėjimas ir čiauškėjimas aplinkui priminė įkyrų mašalų zyzimą.

„Aš netgi nenorėjau vaiko“, — kasdamas galvojo Frenkas. Argi ne tai baisiausia? Nenorėjau vaiko nė kiek ne mažiau negu ji. Ar ne tiesa, kad nuo tos akimirkos visas gyvenimas buvo veiksmų, kurių jis nenorėjo, seka? Beviltiškai nuobodus darbas, kad įrodytų esąs atsakingas šeimos vyras. Persikėlimas į per brangų, ponišką namą, kad įrodytų savo brandų tikėjimą tvarkingumo ir geros sveikatos principais. Antras vaikas, kad įrodytų, jog pirmasis nebuvo klaida. Namas priemiestyje — kitas logiškas žingsnis, įrodantis, kad gali jį turėti. Įrodymai, įrodymai, nieko kita. Buvo vedęs moterį, kažkokiu būdu sugebėjusią priversti Frenką nuolatos gintis. Eiprilė mylėjo jį, kai buvo mielas, galėdavo elgtis kaip panorėjusi. Bet kuriuo paros metu ir, — tai buvo bjauriausia — galėjo panorėti jį palikti. Taip absurdiška ir taip paprasta.

— Vėl trankai akmenį, tėti?

— Šį kartą ne, — atsakė, — čia šaknis. Manau, ji per giliai, kad trukdytų. Jeigu pasitrauktum iš kelio, pabandyčiau įtaisyti akmenį.

Priklaupęs parideno luitą, bet šis nenusileido, kabėjo trimis coliais per aukštai.

— Per aukštai, tėti.

— Žinau, mažyte.

Sunkiai laužtuvu iškėlęs akmenį vėl ėmėsi šaknies. Bandė nukirsti kastuvu, tačiau šaknis buvo kieta ir tampri kaip kremzlė.

— Brangute, sakiau, neik taip arti . Spardai purvą į duobę.

— Aš padedu, tėveli.

Dženiferė atrodė įsižeidusi ir nustebusi. Tėvas pamanė, kad vėl pravirks. Pabandė kalbėti tyliai ir švelniai:

— Paklausykit, abudu. Kodėl nesusirandate kito užsiėmimo? Turite visą kiemą žaidimams. Pirmyn. Pašauksiu, jeigu reikės pagalbos.

Bet po akimirkos vaikai grįžo, atsisėdo per arti ir tyliai kalbėjosi. Apsvaigęs nuo pastangų, akinamas prakaito, apžergęs duobę, Frenkas darbavosi kastuvu. Iškeldavo jį statmenai aukštyn kaip poliakalę ir iš visų jėgų smogdavo į šaknį. Išplėšė gilią žaizdą atidengdamas baltą drėgną minkštimą, bet šaknis nelūžo, nepasidavė. Vaikai prapliupdavo juoku kiekvieną kartą, kai kastuvas atšokdavo ir suskambėdavo tėvo rankose. Švelnus vaikų juokas, tulpės gležnumo oda, saulėtos galvelės, trapios kaip kiaušinio lukštas buvo baisus kontrastas aštriam plienui ir nuo smūgių virpančiai medienai. Šis pojūtis Frenko akyse iškraipė tikrovę. Akimirkos dalelę, smogdamas kastuvu žemyn, pamanė matąs slystelint baltą sportinį Maiklo batelį. Staiga pasisukęs ir numetęs žvangantį kastuvą į šalį žinojo, kad nieko nenutiko. Bet galėjo nutikti, štai esmė. Pykčio proveržis buvo toks staigus, kad pačiupęs Maiklą už diržo apsuko ir du kartus smarkiai pliaukštelėjo delnu per užpakaliuką. Pats stebėjosi pribloškiančia savo riaumojančio balso jėga:

— Tuojau pat dink iš čia! Dink iš čia!

Maiklas pašoko, apsisuko, abiem rankomis susiėmė už sėdynės ir pravirko taip staiga ir taip graudžiai, kad po pirmojo klyksmo kelias sekundes negalėjo išspausti jokio garso. Akys tvirtai užmerktos, burna pražiota, bet tarsi užrakinta. Taip stovėjo, kol pritrūko oro plaučiuose. Tada prasiveržė ilgas gailus skausmo ir pažeminimo klyksmas. Dženiferė stebėjo brolį išpūtusi akis. Po akimirkos jos veidelis pradėjo trūkčioti ir raukšlėtis — mergaitė pravirko.

— Aš jums kartojau ir kartojau, — teisinosi tėvas mojuodamas rankomis, — sakiau , kad bus bėdos, jeigu prieisit per arti. Ar nesakiau? Nesakiau? Gerai, dabar eikit. Abu.

Vaikams nereikėjo kartoti. Jie atsargiai ėjo šalin per žolę. Abu verkdami atsisuko ir su begaliniu priekaištu pažiūrėjo į tėvą. Kitą akimirką jis buvo bebėgąs paskui vaikus atsiprašyti, buvo bepravirkstąs kartu, tačiau iš paskutiniųjų susilaikė. Paėmė kastuvą ir toliau trankė šaknį. Dirbo sunerimęs ir tyliai pats sau teisinosi. „Gerai, po velnių, aš gi jiems kartojau ir kartojau“, — tikino save. Frenko protas jau spėjo pakoreguoti faktus. „Vaikas padėjo pėdą prie pat manęs, dėl Dievo. Jeigu laiku nebūčiau pasukęs į šoną, vaikas jau nebeturėtų pėdos, dėl Dievo..“

Pakėlęs galvą matė Eiprilę, išėjusią pro virtuvės duris ir traukiančią aplink namą. Matė vaikus, bėgančius prie motinos ir slepiančius veidelius jos kelnių klostėse.

Ketvirtas skyrius

SEKMADIENIS. Svetainė užpildyta gilaus abejingumo ir sekmadieninių laikraščių šiugždesio. Frenkas Vileris ir jo žmona, atrodo, ištisus metus nepratarė nė žodžio. Eiprilė viena nuvažiavo į antrąjį ir paskutinį „Suakmenėjusio miško „spektaklį. Tada vėl miegojo ant sofos.

Vyras bandė ilsėtis krėsle, vartydamas Times žurnalą. Vaikai tyliai žaidė kampe, Eiprilė virtuvėje plovė indus. Jau ne vieną kartą pervertė žurnalą, padėjo į šalį ir vėl pasiėmė. Vis grįždavo prie ryškiai tviskančios per visą puslapį modelio nuotraukos. Antraštė skelbė: „Tikrai graži, neabejotinai moteriška suknelė puikiai tiks, kad ir kur eitumėte...“, o mergina nuotraukoje buvo aukšta ir išdidi, jos krūtys ir klubai buvo didesni, negu, jo manymu, derėjo modeliams. Iš pradžių Frenkas manė, kad ji panaši į Moriną Grubę, merginą iš biuro. Paskui nusprendė, kad šita atrodo daug geriau ir, ko gera, labiau išsilavinusi. Vis dėlto panašumas buvo ryškus. Kai tyrinėjo šią tikrai gražią ir neabejotinai moterišką merginą, jo protas nuklydo į svaigią erotišką svajonę. Praėjusių Kalėdų vakarėlyje nebuvo toks girtas, kokiu dėjosi, kai prirėmęs Moriną Grubę prie dokumentų spintos tvirtai ir ilgai bučiavo į lūpas.

Pasibjaurėjęs savimi, numetė žurnalą ant kilimėlio ir prisidegė cigaretę. Nepastebėjo, kad kita, gana ilga, smilko peleninėje šalia. Paskui, gal todėl, kad popietė buvo giedra, kad vaikai tyliai žaidė ar kad barnis su Eiprilė jau buvo vakarykštė diena, nuėjo į virtuvę, suėmė prie pamuilių pilnos plautuvės pasilenkusios žmonos alkūnes ir sušnibždėjo:

— Paklausyk. Man nerūpi, kas teisus, o kas klysta, ir apskritai niekas, kas susiję su šiuo prakeiktu reikalu. Ar negalėtume šitą įvykį pamiršti ir pradėti dėl įvairovės elgtis kaip žmonės?

— Turi omeny, iki kito karto? Kad vėl viskas būtų miela, malonu ir patogu iki kito karto? Bijau, kad ne. Ačiū. Pavargau nuo šio žaidimo.

— Ar nesupranti, kad elgiesi nesąžiningai? Ko tu iš manęs nori?

— Šią akimirką — dviejų dalykų: patrauk rankas ir nuleisk balsą.

— Ar kada nors man pasakysi? Ar pasakysi, ko, po velnių, ketini imtis?

— Žinoma. Bandysiu plauti indus.

— Tėti? — jam grįžus į svetainę, kreipėsi Dženiferė.

— Ko?

— Gal paskaitytum mums komiksus?

Šio prašymo drovumas ir pasitikintis žvilgsnis vos nepravirkdė Frenko.

— Be abejo! Paskaitysiu. Susėskime visi trys čia ir paskaitykime komiksus.

Pradėjęs garsiai skaityti pajuto, kad sunku susilaikyti nuo sentimentalaus dudenimo. Abiejų vaikų galvelės glaudėsi prie šonų, plonos kojelės, padėtos ant sofos pagalvėlių, šildė jo kojas . Jie žinojo, kas yra atlaidumas, jie veržėsi prie Frenko, geresnio ar blogesnio, — vaikai mylėjo tėvą. Kodėl Eiprilė negalėjo suprasti, kaip paprasta ir reikalinga mylėti? Kodėl ji turi viską komplikuoti?