Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Išgėrė, palinko pirmyn, pakėlė balsą pakankamai, kad neliktų abejonės dėl jo ketinimo kreiptis į draugus. Paklausė, ar tai nėra nuostabiai tipiška šių laikų ir šios vietos istorija. Žmogus gali rėkti, daužytis ir grumtis su valstijos policija. Vis tiek prieblandoje laistydami vejas sukasi purkštuvai, svetainėse monotoniškai dudena televizoriai. Vienintelis moters sūnus grįžta į namus išprotėjęs, priverčia ją kentėti, Dievas žino, kokias kančias, jausti širdgėlą ir kaltę, o ji vis tiek rūpinasi rajono tarybos darbais ir kaimyniškai čirška nešina dėžėmis, pilnomis sodo augalų.

— Aš kalbu apie nuosmukį, — pareiškė. — Kiek gali smukti visuomenė? Pažvelkite. Ši šalis, ko gera, psichiatrinė, psichoanalitinė viso pasaulio sostinė. Pats senis Froidas negalėjo svajoti apie labiau atsidavusius sekėjus nei Jungtinių Valstijų gyventojai, ar ne tiesa? Mūsų prakeikta kultūra tam pajungta. Tai nauja religija. Tai saldus protinis ir dvasinis spenelis. Žiūrėkite, kas atsitinka, kai žmogui iš tikrųjų atsisuka varžtai. Iškviečia policiją, greitai pašalina jį iš akių, priverstinai užrakina, kol kaimynai dar nepabudę. Dėl Dievo, kai kalbama apie bet kokį valdymą, mes vis dar gyvename viduramžiuose. Tarsi visi būtų pasirašę nebylų susitarimą gyventi saviapgaulės valstybėje. Po velnių realybę! Turėkime daugybę žavių mažų vingiuotų keliukų, žavių mažyčių namelių, nudažytų rausvai, baltai ir žydrai. Būkime geri vartotojai, būkime vieningi. Auginkime savo vaikus sentimentalumo jūroje: tėtis — didelis žmogus, nes uždirba pragyvenimui. Mamytė — puiki moteris, nes visus šiuos metus išliko šalia tėčio. Jeigu kada nors tikra tiesa išlįs ir pasakys bū, mes vėl būsime labai užsiėmę ir apsimesime, kad nieko nenutiko.

Tokios rūšies proveržis paprastai sulaukdavo triukšmingo pritarimo ar bent priversdavo Milę sušukti: „O, tai taip teisinga!“ Šį kartą poveikio nebuvo. Kol Frenkas kalbėjo, visi trys mandagiai dėbsojo. Jam nutilus, atrodo, visiems gerokai palengvėjo — kaip mokiniams po pamokos.

Frenkui neliko nieko kita, tik atsistoti, surinkti stiklines ir patraukti į virtuvę. Irzliai pasisukęs trinktelėjo į ledų padėklą. Tamsiame virtuvės lange ryškiai atsispindėjo jo apvalus ir silpnumo paženklintas veidas. Frenkas spoksojo šlykštėdamasis. Kažką prisiminė. Mintis, rodos, atsekė paskui atsispindintį išsekusį veidą. Pribloškė, paskui pripildė ironiško teisingumo. Atrodo, kad veidas stikle greičiau sugėrė negu atspindėjo besikeičiančią nuotaiką: nerimas virto išmintinga ir karčia šypsena. Keletą kartų linktelėjęs atspindžiui, Frenkas užsiėmė gėrimais, nekantravo grįžti. Prisiminė vieną dalyką: kad ir ką jis reikštų, apie tai galima kalbėti.

— Aš ką tik pagalvojau, — pranešė, o visi sužiuro, — rytoj mano gimtadienis.

— Jėga! — varganu sveikinimo unisonu šūktelėjo Kempbelai.

— Būsiu trisdešimties. Ar galite įsivaizduoti?

— Po velnių, galiu įsivaizduoti, — atsiliepė Šepas. Jam buvo trisdešimt dveji, Milei — trisdešimt ketveri. Ji nusibraukė cigaretės pelenus nuo kelių.

— Ne, bet juokinga pagalvojus, kad tau jau nebe trečia dešimtis, — paaiškino vėl įsitaisydamas ant sofos. — Tai savotiška, žinot, eros ar kažko pabaiga. Pats nežinau.

Frenkas girtėjo. Jau buvo girtas. Po minutės jis kalbės netgi kvailesnius dalykus ir nuolat kartosis. Žinojo tai. Žinojimo neviltis vertė skubėti pasakyti daugiau.

— Gimtadieniai, — kalbėjo, — juokinga, kad jie, pažvelgus praeitin, susilieja. Vis dėlto aš velniškai gerai prisimenu vieną jų. Dvidešimtąjį.

Frenkas pradėjo pasakoti, kaip praleido gimtadienį, ar bent jau jo dalį paskutiniąją karo savaitę apsuptas minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies. Viena mažytė blaiva smegenų dalis žinojo, dėl ko taip elgėsi. Todėl, kad linksmos kalbos apie kariuomenę ir karą ne kartą išgelbėjo vakarus su Kempbelais. Atrodė, kad Šėpas nesimėgavo niekuo labiau, net jeigu merginos juokdavosi netinkamose vietose ir juokais tvirtino, kad niekada nesupras vyriškų interesų bei ištikimybės. Nepaneigsi, kad klausytojų veiduose spindėjo romantika. Viena įsimintiniausių draugystės naktų buvo susijusi su tais pasakojimais apie kariuomenę. Jos kulminacija — nugriaudėjusi vyriška daina. Šėpas Kempbelas ir Frenkas Vileris džiugiai juokdamiesi ir prakaituodami maudėsi mieguistoje žmonų susižavėjimo jūroje. Trečią valandą nakties suspaudę kumščius, ritmingai žygiavo į koją ant kavos stalelio maurodami:

O-o-o-o!

Tili, tali, Dieve visagali,

Kas mes esam, po velniais?

Šakar makar, po paraliais,

Esam pėstininkai...

Taigi papasakojo epizodą taip sąmojingai, kaip tik pajėgė, pavartojo visus autoironijos būdus, prisiminė visus juokelius, metams bėgant išlikusius karo prisiminimuose. Sekėsi neblogai, kol atėjo iki tos dalies:

— Taigi kumštelėjau vaikiną šalia savęs ir paklausiau: „Ei, kokia ši diena?“ — tada pasijuto nesmagiai, bet jau buvo per vėlu. Neliko nieko, tik pabaigti, — išaiškėjo, kad tai mano gimtadienis.

Dabar atsiminė, kad tą pačią istoriją beveik tais pačiais žodžiais jau buvo pasakojęs Kempbelams. Tikriausiai prieš metus, prieš dvidešimt devintąjį gimtadienį.

Abu Kempbelai sąmoningai pliaukštelėjo liežuviu iš malonumo. Šėpas diskretiškai pažvelgė į laikrodį. Tačiau pati blogiausia savaitgalio, jei ne viso Frenko gyvenimo dalis buvo tas žvilgsnis, kurį metė Eiprilė. Niekada anksčiau jos akyse nebuvo matęs tokio nuobodulio ir apgailestavimo.

Tas žvilgsnis persekiojo Frenką visą vienišą naktį. Neišnyko ir iš ryto, kai, prarijęs kavą, atbulas išsistūmė į kelią aplamdytą Fordą, naudojamą kelionei į stotį. Pakeliui į darbą buvo vienas jauniausių ir sveikiausių keleivių traukinyje, tačiau atrodė kaip žmogus, pasmerktas labai lėtai ir skausmingai mirčiai. Jautėsi pasenęs.

Penktas skyrius

NOKSO PASTATO ARCHITEKTAI veltui nešvaistė laiko stengdamiesi, kad šis atrodytų aukštesnis negu dvidešimties aukštų, tad statinys atrodė žemesnis. Visiškai nesirūpino dėl grožio, taigi buvo bjaurus. Plokščiašonis, plokščiastogis su žirnių žalumo atbraila, atsikišusia kaip įkalto kuolo briauna. Stovėjo nuobodžiame žemutiniame miesto centro rajone. Nuo didžiojo atidarymo dienos amžiaus pradžioje aiškiai buvo pasmerktas giliai nusėsti padūmavusioje nesuskaičiuojamoje tiesių formų netvarkoje. Fotografijose iš oro matydavosi iškylantys galingesni Niujorko bokštai. Bet visu savo paprastumu Nokso pastatas buvo tikras sveiko proto pavyzdys. Jei trūko prabangos, bent jau buvo didžiulis. Jei nebuvo pompastikos, nebuvo ir paviršutiniškumo. Tas pastatas reiškė verslą.

— Štai jis, Frenkai, — pasakė Erlas Vileris savo sūnui vieną vasaros rytą. — Tiesiai priešais. Čia pagrindinė kontora. Verčiau įsikibk man į ranką, šita sankryža pavojinga...

Tą vienintelį kartą tėvas nusivežė Frenką į Niujorką. Žvelgiant į praeitį atrodo, kad kelias savaites trukęs pagyvėjimas pasiekė viršūnę, nes vienintelį kartą gyvenime tėvas buvo linksmas. Tuo metu sunkiai suvokiama frazė „avižų laukai“ tėvo kalbose prie stalo praplaukdavo kartu su žodžiais „Niujorkas“, „Pagrindinė kontora“. Motina vis kartojo: „Ak, tai nuostabu, Erlai“, arba: „Ak, aš taip džiaugiuosi“. Galų gale Frenkas susigaudę, kad „avižų laukai“ neturi nieko bendra su kvakerių avižomis, iš tiesų tokia keista buvo žmogaus pavardė. Ponas Outas Fildsas [* Oat fields (angl.) - avižų laukai]buvo nepaprastas ne tik savo stotu („vienas stambiausių žmonių Pagrindinėje kontoroje“), bet ir dėl giliamintiško nuovokumo. Frenkas vargu ar būtų pats viską supratęs, jeigu mama nebūtų pranešusi stulbinančios žinios. Ponas Outas Fildsas sužinojęs, kad ponas Erlas Vileris turi dešimtmetį sūnų, pakvietė tą berniūkštį lydėti tėvą, kai lankysis Pagrindinėje kontoroje. Tėvas ir sūnus svečiuotųsi pas poną Outą Fildsą per ankstyvuosius pietus (Frenkas pirmą kartą išgirdo mamą vartojant tuos žodžius vietoj įprasto — priešpiečiai). Vėliau ponas Outas Fildsas nusivestų juos į Jankių stadioną stebėti beisbolo rungtynių. Per kelias paskutines dienas laukimas tapo nebepakenčiamas. Kelionės rytą iškilo grėsmė, kad Frenkas viską sugadins. Nuo įtampos ir pykinimo traukinyje vos neišvėmė pusryčių. Ko gera, būtų pasisekę taksi automobilyje, jei nebūtų išlipę ir likusių kvartalų nenuėję gryname ore. Nuo ėjimo prašviesėjus galvai, pradėjo atrodyti, kad viskas bus gerai.