Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Eiprilė iš pradžių atsiliepė paniekinamai:

— O, Dieve, žinau tuos amatininkiškus bandymus. Ateis moteris mėlynais plaukais ir mediniais karoliais, kartą mačiusi Maksą Reinhartą, du ar trys lengvai homoseksualūs jaunuoliai ir septynios prastos veido spalvos merginos.

Paskui vietiniame laikraštyje pasirodė skoninga reklama („Ieškome aktorių..?). Kitais atžvilgiais mirtinai nuobodžiame vakarėlyje Vileriai taip pat sutiko teatralų ir turėjo pripažinti, kad jie, pasak Eiprilės, „tikri“. Prieš Kalėdas susitiko su režisieriumi ir pritarė Šepui, kad šis, atrodo, žino, ką daro. Per mėnesį visi įsitraukė. Netgi Frenkas, kol kas atsisakinėjantis imtis vaidmens („aš būsiu bjaurus“), padėjo reklamuoti. Jis viltingai kalbėjo apie didesnes socialines ir filosofines galimybes. Jeigu bus sukurtas tikrai geras, tikrai rimtas bendruomenės teatras, argi tai ne žingsnis teisinga kryptimi? Dievas žino, gal jiems niekada nepavyks įkvėpti Donaldsonų, bet kam tai rūpi? Bent jau suglumins. Parodys Donaldsonams gyvenimą anapus važinėjimo traukiniu, Respublikonų partijos bei kepsninės. Beje, ar jie turi ką prarasti?

Kad ir kas tai buvo, jie tą prarado. Kaltės dėl „Tikrų aktorių“ nesėkmės negalėjo užgožti anglikonų bažnyčios dogmos ar šiandienos Amerikos visuomenė. Kaip galima pasakoti naujus juokelius apie savo kaimynus, kai tie patys kaimynai prakaitavo salėje, žiūrėdami jų pjesę? Donaldsonai, Krameriai, Vingeitsai — visi. Atėjo į „Suakmenėjusį mišką“ kupini stebėtinai kilnių ketinimų ir visi buvo nuvilti.

Dabar Milė kalbėjo apie sodininkavimą: „Kaip sunku Revoliucijos kalvoje užauginti gražią veją“, o akyse — neviltis. Gal dešimt ar daugiau minučių svetainėje skambėjo tik jos balsas. Niekas jos nepertraukė. Atrodė, kad Milė aiškiai viską suvokia, taigi suprato ir tai, kad jeigu nutils, namas prisipildys tylos, tylos, tankios kaip vanduo, namas pavirs nepaprastai giliu ir plačiu tylos baseinu, kuriame ji kepurnėsis ir nuskęs.

Frenkas atėjo į pagalbą:

— Ei, paklausyk, Mile, norėjau tavęs paklausti. Ar tu žinai, kas yra Šapokas? Ar šalokas? Kažkoks augalas?

— Šalokas, — pakartojo moteris, apsimesdama, kad galvoja. Dėkingumo raudonis užliejo sušvelnėjusį jos veidą. — Bijau, kad taip iš karto nežinau, Frenkai. Bet tikrai tau surasiu. Namuose turime knygą.

— Manau, kad nelabai svarbu. Vakar atėjo ponia Givings nešina didele dėže šitų kvailų...

— Ponia Givings! — staiga kai ką prisiminusi ir apimta palengvėjimo ekstazės sušuko Milė, — Dievuliau, žmonės, aš jums net nepasakiau! Manau, kad net Šepui dar nepasakiau, mielasis, ar pasakiau? Apie jų sūnų? Fantastika.

Ji vėl kalbėjo, tik monologas buvo kitoks — visi klausėsi. Nekantriai palinkusi pirmyn, moteris ant raukšlėtų kelių užtempė sijoną ir prakalbo skubriu balsu. Pajutę naują temą, visi atkuto. Milė mėgavosi auditorijos dėmesiu, troško, kad netikėtas atradimas kuo lėčiau atsiskleistų. Pirmiausia, ar Vileriai žino, kad Givingsai turi sūnų?

Aišku, žino. Milė sėdėjo ir išmintingai linksėjo. Leido nutraukti pasakojimą. Vieni kitiems priminė apie liesą jūreivį. Jo besišypsančio nuotrauką matė ant Givingsų židinio atbrailos — kartą buvo pas juos pietauti. Ponia Givings pasakojo apie Džoną. Jis nemėgo laivyno, puikiai mokėsi Masačūsetso technologijos institute, o dabar šauniai dėsto matematiką kažkuriame Vakarų universitete.

— Na, — pabrėžė Milė, — tačiau jis nemoko matematikos, neišvykęs į Vakarus. Žinote, kur jis yra? Kur buvo pastaruosius du mėnesius? Jis čia, Grineikerse. Žinote , — pridūrė, pamačiusi jų sumišimą, — valstybinėje ligoninėje. Beprotnamyje.

Visi prakalbo vienu metu. Paskendę cigarečių dūmų debesyse, prisitraukė arčiau vienas kito. Beveik kaip senais laikais. Argi ne bjauriausia, keisčiausia ir liūdniausia? Ar Milės faktai tikri?

O, taip, o taip, gryna teisybė.

— Ir dar, — tęsė Milė, — jis nenuvažiavo į Grineikersą. Jį nuvežė ir uždarė valstijos policija.

Ponia Makredi pas Givingsus dirba ateinančia valytoja. Tik vakar prekybos centre papasakojo Milei visą istoriją. Negalėjo patikėti, kad ši nieko nebuvo girdėjusi.

— Sako, maniau, kad visi jau girdėjo. Šiaip ar taip, atrodo, kad jau ilgokai vaikinas turėjo proto sutrikimų. Valytoja sakė, kad Givingsai beveik bankrutavo bandydami sumokėti už privačią sanatoriją Kalifornijoje. Praleisdavo ten kelis mėnesius ir išeidavo. Tada turbūt mokydavo. Paskui vėl grįždavo į sanatoriją. Kurį laiką, atrodė, viskas gerai. Staiga metė darbą ir dingo. Tada, be jokio įspėjimo, pasirodė čia. Pradėjo siautėti namuose, tris dienas laikė tėvus nelaisvėje.

Milė nerimastingai sukikeno, suprasdama, kad frazė „laikė nelaisvėje“ gali nuskambėti per daug melodramatiškai, kad atrodytų tiesa.

— Šiaip ar taip, ponia Makredi taip aiškino. Jis, žinoma, neturėjo ginklo, peilio ar dar ko nors, bet, matyt, mirtinai juos prigąsdino. Ypač poną Givingsą. Jis toks senas, turi širdies problemų. Štai ką jis padarė. Užrakino tėvus, nupjovė telefono laidus ir pareiškė neišleisiąs tol, kol šie neduos to, ko jis atėjo. Tik nepaaiškino, ko atėjo. Vieną kartą minėjo, kad gimimo liudijimo. Peržiūrėję visus senus popierius ir kitus daiktus, pagaliau rado ir atidavė jam. Šis bematant suplėšė į skutelius. Likusį laiką vaikščiojo aplinkui, be paliovos kalbėjo — kliedėjo. Man atrodo, daužė daiktus. Baldus, paveikslus nuo sienų, indus — viską. Ponia Makredi atėjo dirbti. Ją taip pat užrakino — štai kaip ji viską sužinojo. Atrodo, kad išbuvo ten apie dešimt valandų, kol išsilaisvino per garažą. Iškvietė valstijos policiją, o tie nuvežė vyruką į Grineikersą.

— Dieve, — tarstelėjo Eiprilė, — valstijos policija. Kaip baisu.

Tyliai pritardami visi linktelėjo.

Šėpas buvo linkęs abejoti valytojos patikimumu:

— Galų gale, visa tai tik gandas, — bet kiti jį nuginčijo.

Gandas ar ne, bet jame neabejotinai daug tiesos.

Eiprilė atkreipė dėmesį, kokie reikšmingi dabar atrodo paskutiniu metu padažnėję ponios Givings atrodę beprasmiai apsilankymai:

— Juokingiausia, visada jaučiau, kad jai kažko reikia, kad nori kažką pasakyti, bet neranda žodžių. Ar tau taip nepasirodė? (Atsisuko į vyrą, bet nepažvelgė jam į akis, nepasakė „brangusis“, netgi „Frenkai“, kas būtų pripildę jo širdį vilties. Jis sumurmėjo, kad „turbūt“).

— Dieve, argi ne liūdna, — tęsė Eiprilė, — ji turbūt mirtinai norėjo apie tai pakalbėti ir išsiaiškinti, ką mes manome, ar panašiai.

Milė laimingai atsipalaidavusi norėjo pasvarstyti iš moteriško taško. Ką turėtų jausti motina sužinojusi, kad jos vienintelis vaikas pamišęs? Šėpas prisitraukė kėdę arčiau Frenko, atsiskirdamas nuo merginų, ir palinko prie paprasto, realistinio praktinių aspektų aptarimo. Koks čia reikalas? Ar galima žmogų per prievartą uždaryti į beprotnamį? Ar tai neatrodo teisiškai įtartina?

Frenkas suprato viena: jei jis leis viskam taip tęstis ir toliau, susijaudinimas išsisklaidys. Tada vakaras gali išsigimti į nuobodžiausią priemiesčio laiko užmušimą. Tokį patį vakarą, kokį jis visada įsivaizdavo leidžiant ir Donaldsonus, ir Vingeitus, ir Kramerius. Moterys kalbasi su moterimis apie drabužius, receptus. O vyrai su vyrais — apie darbus ir automobilius. Po minutės Šepas dar ims ir visai rimtai paklaus: „Kaip darbas, Frenkai?“, tarsi Frenkas nebūtų ne kartą aiškinęs, kad jo darbas — pati nesvarbiausia gyvenimo dalis, apie kurią be ironijos net neverta užsiminti. Laikas veikti.