Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Gana. Verčiau eik į viršų, — tyliai išspausdavo tėvas.

Staliaus dirbtuvėse reikalai visada baigdavosi vienodai, todėl netgi šiandien, užuodęs geltoną pjuvenų kvapą, Frenkas jautė pažeminimą. Laimei, šautuvas niekada nebuvo išbandytas. Kol pakankamai suaugo su tėvu vykti į vis retėjančias medžiokles, nuolatiniai abiejų nesutarimai iš anksto užkirto tam kelią. Seniui niekada nekilo mintis pasiūlyti tokį dalyką, Frenkui — tuo metu jis svajodavo apie prekinius traukinius — niekada nekilo mintis trokšti tokio pasiūlymo. Kas norėtų sėdėti baloje ir žudyti antis? Kas, tiesą sakant, trokštų įvaldyti mėgėjiškus įrankius? Pirmiausia, kas norėtų būti kvailokas pardavėjas, vaidinantis svarbų veikėją? Nešiotis lagaminėlį, prikimštą nuobodžių katalogų, visą dieną kalbėti su krūva kvailų valdininkų, rūkančių cigarus?

Ir tomis dienomis ir vėliau, maištaudamas Betuno gatvėje, kai tėvas tapo irzliu, nuobodžiu senu kvailiu, knapsinčiu prie Reader‘s Digest, Frenkas tikėjo, kad kažkas nepaprasta ir nuostabu yra tėvo rankose. Tebetiki iki šiol. Nors Erlas Vileris mirties patale gulėjo aklas („Kas čia? Frenkas? Ar čia Frenkas?“) ir susitraukęs, sausas rankos paspaudimas tebebuvo toks pats tvirtas. Kai ant ligoninės paklodės rankos pagaliau gulėjo laisvos ir ramios, jos vis tiek atrodė stipresnės ir geresnės negu jo sūnaus.

— Žinai, seni, manau, psichiatrai su manimi tikrai turėtų smagaus darbelio, — mėgdavo pašaipiai užsiminti draugams Frenkas. — Kalbu apie santykius su tėvu. Jų aprašymui reikėtų ištiso vadovėlio. Ką jau kalbėti apie motiną. Jėzau, koks neurozių kamuolys buvome.

Ir vis tiek, mintydamas nerimastingoje vienatvėje, džiaugėsi galėdamas surinkti nuoširdaus prisirišimo prie tėvų krislelius. Nors gyvenimas susiklostė nelengvai, Frenkas buvo dėkingas, kad vaikystėje turėjo pakankamai ramybės malonioms svajonėms. Dažnai visai teisingai įtardavo, kad kaip tik tai suteikė jam daugiau tvirtumo negu žmonai. Jeigu psichiatrai turėtų smagaus darbelio su juo, tai, dievai žino, ką jie darytų su Eiprilė.

Visi Eiprilės pasakojimai apie tėvus buvo tokie skurdūs, kad neįstengė sukelti Frenkui nė menkiausio užuojautos ar supratimo jausmo. Jie atrodė tokie pat svetimi kaip ir Ivlino Vo [* Ivlinas Vo (Evelyn Waugh, 1903-1966) - anglų rašytojas. Žinomiausi jo satyriniai romanai: „Nuosmukis ir kritimas", „Begėdiški kūnai", „Semtuvas", „Dulkių sauja". Jo kūrybai darė įtaką asmeninė patirtis, konservatyvus ir katalikiškas požiūris į gyvenimą]romanų veikėjai. Ar panašūs žmonės kada nors iš tikrųjų gyveno? Frenkas juos įsivaizdavo kaip trečiojo dešimtmečio parodiją. Plevėsa ir Patarška, keistai turtingi, nerūpestingi ir nuožmūs, Atlanto vandenyno vidury laivo kapitono sutuokti, nepraėjus nė metams po vienintelio jų vaiko gimimo, išsiskyrė.

— Manau, kad motina nuvežė mane tetai Merei tiesiai iš ligoninės, — prasitarė Eiprilė. — Šiaip ar taip, nemanau, kad iki penkerių būčiau gyvenusi su kuo nors kitu. Prieš atvykstant į Rajų, pas tetą Klerę buvo dar keletas kitų tetų ar motinos draugių.

Toliau Eiprilės istorijoje pasakojama, kad jos tėvas 1938 metais nusišovė Bostone, viešbučio kambaryje. Motina mirė praėjus keleriems metams, po ilgo įkalinimo Vakarų pakrantės alkoholikų prieglaudoje.

— Jėzau, — sušuko Frenkas, vieną erzinančiai karštą naktį Betuno gatvėje pirmą kartą išgirdęs šiuos faktus (Frenkas nuleido ir papurtė galvą, nebūdamas tikras, ar kad istorija liūdna ir nelaiminga, ar iš pavydo, kad jos pasakojimas daug dramatiškesnis negu jo). — Na, manau, kad teta tau visada buvo kaip mama, tiesa?

Eiprilė gūžtelėjo pečiais, patempė lūpas į vieną pusę. Vėliau Frenkas nusprendė, kad jam nepatinka tokia „kieta“ jos išvaizda.

— Kuri teta? Merės ir kitų beveik neprisimenu, o Klerės visada nekenčiau.

— Eik sau, kaip gali sakyti „visada nekenčiau“? Na, nežinau, gal tik dabar taip atrodo. Bet per tuos metus ji turėjo tau suteikti tam tikrą meilės, saugumo pojūtį.

— Bet nesuteikė. Prisimenu, kad tikrai būdavo smagu, kai mane aplankydavo vienas iš tėvų. Juos aš mylėjau.

— Bet jie beveik nelankydavo tavęs. Negalėjai jausti, kad jie yra tavo tėvai. Iš tikrųjų jų net nepažinojai. Kaip galėjai juos mylėti?

— Mylėjau ir viskas.

Eiprilė pradėdavo rinkti ir dėti atgal į dėžutę suvenyrus, paskleistus ant lovos jam parodyti. Nuotraukas, kuriose ji, skirtingo amžiaus, stovi su vienu iš tėvų vis kitose pievelėse; mažytį dailios motinos galvutės paveikslėlį; pageltusią, odiniais rėmeliais abiejų tėvų nuotrauką (aukšti, elegantiškai apsirengę stovi šalia palmės, užrašas byloja: Kanai , 1925 m.); motinos vestuvinį žiedą; senovinę segę su senelės iš motinos pusės garbana; mažytį, amuleto dydžio dviejų ar trijų centų vertės plastmasinį arkliuką, saugomą metų metus, nes „mano tėtis padovanojo“.

— Ach, taip, žinoma, — pripažino Frenkas, — gal jie tikrai atrodė romantiški... turbūt todėl buvo tokie žavūs ir kerintys. Esmė ta, kad ne tai turiu omenyje. Kalbu apie meilę.

— Ir aš. Aš juos mylėjau.

Ji ilgai ir liūdnai tylėjo, paskui užrakino brangenybių dėžutę. Frenkas manė, kad tema išsemta. Nusprendė, kad su tuo bent jau kuriam laikui baigta. Naktis buvo per karšta ginčui. Tačiau paaiškėjo, kad Eiprilė tik rūpestingai rinko žodžius, kurie kuo tiksliau išreikštų jos mintis. Pradėjusi kalbėti pagaliau atrodė kaip ta maža mergaitė nuotraukose. Frenkas net susigėdo.

— Man labai patiko jų drabužiai, — prabilo, — patiko jų kalbos, o labiausiai — klausytis jų pasakojimų apie gyvenimą.

Frenkui neliko nieko kita, tik tvirtai ją apkabinti. Vaikinas apgailestavo dėl jos lobio menkumo, todėl pagarbiai ir tyliai sau pasižadėjo (tik pažadą labai greitai sulaužė) niekada jo nemenkinti.

Tik nedidelė džiūstančio pieno dėmelė ir dribsniai ant stalo priminė, kad čia pusryčiavo vaikai. Kitur virtuvė spindėjo tobula švara. Kai tik išgers kavos, Frenkas planavo apsirengti, išėjęs į lauką atimti, jeigu reikės net per jėgą, iš Eiprilės žoliapjovę ir sugrąžinti rytui pusiausvyrą. Tačiau, kai ponios Givings mikroautobusas girgždėdamas atriedėjo prie įvažiavimo, jis vis dar vilkėjo vonios chalatą, buvo nesiskutęs ir nerangiai grabaliojosi prie elektrinės viryklės rankenėlių. Akimirką galvojo pasislėpti, bet buvo per vėlu. Moteris spėjo jį pamatyti per durų stiklą. Eiprilė, sunkiai plumpuodama užpakalinio kiemo gale, plačių rankos mostu parodė žolės gausybę ir tęsė darbą. Frenkas buvo sugautas. Turėjo atidaryti duris ir svetingai atrodyti. Kodėl ši moteris nuolatos juos trukdo?

— Nepabūsiu nė minutės! — sušuko moteris. Ji svirduliavo nuo drėgnos kartoninės dėžės, pilnos žemių bei linguojančios augmenijos, svorio. — Tik norėjau atvežti šituos šilokus tai akmenuotai vietai prie jūsų įvažiavimo. Vaje, prastai atrodai.

Nerangiai pasilenkęs Frenkas bandė viena koja prilaikyti pravertas duris, kol paėmė dėžę iš moters rankų.

— Nuostabu, — ištarė šypsodamasis visiškai šalia jos įtempto, pudruoto veido.

Ponios Givings kosmetika atrodė visada tepama karštligiškai skubant, norint ko greičiau baigti tą kvailą reikalą. Trumpai kirpta, liesa, įkopusi į šeštą dešimtį moteris nuolatos judėjo, veide — beveik fanatiška užimtumo svarbos tikėjimo išraiška. Net ramiai stovint, kinetinės energijos sluoksnis gaubdavo jos pečius ir laisvai kabančius uždarus drabužius. Kai neišvengiamai tekdavo sėdėti, ji rinkosi tiesias kėdes, naudojosi jomis labai taupiai. Sunku buvo įsivaizduoti ją gulinčią. Taip pat ir veidą be dirbtinių šypsenų įtampos, be prapliumpančio draugingo juoko ar kalbos.