Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Klausyk, — pradėjo. Ranka nuslydo nuo žmonos peties. Pro pažastį nukeliavo paglamonėti lengvutės krūties. — Pirmiausia, viskas labai miela ir labai...

— Tai ne miela! — ištarė tą žodį taip, lyg jis būtų visko, ko ji nemėgo, kvintesencija. Pačiupusi nusviedė jo ranka, tarsi ši taip pat būtų nemėgiama. — Dėl Dievo, Frenkai, nesu miela. Nedarau jokios altruistiškos aukos. Ar nematai?

— Gerai, gerai, ne miela. Nepyk. Kad ir kaip būtų, tačiau, manau, kad nėra labai tikroviška. Štai ką manau.

— Kad su tuo sutikčiau, — atsiliepė Eiprilė, — turiu turėti labai keistą ir prastą nuomonę apie tikrovę. Matai, man teko pagalvoti, kad dabar nėra tikroviška protingam vyrui metai iš metų kaip šuniui eiti į darbą, kurio negali pakęsti. Grįžti į nekenčiamą namą nekenčiamoje vietoje. Žmona vienodai nekenčia tų pačių dalykų. Gyventi mažyčių, išsigandusių... Dieve, Frenkai, nereikia pasakoti, kas čia negerai. Aš praktiškai cituoju tave. Tik vakar, kai Kempbelai buvo pas mus, tu kalbėjai apie priemiesčio nusiteikimą neįsileisti realybės. Sakei, kad visi nori auginti vaikus sentimentalumo jūroje. Sakei...

— Žinau, ką sakiau. Tačiau maniau, kad nesiklausai. Atrodei nuobodžiaujanti.

— Man buvo nuobodu. Tai ir bandau pasakyti. Manau, kad niekada anksčiau nebuvo taip nuobodu ir liūdna. Man taip viskas įkyrėjo. Istorija apie ponios Givings sūnų visiškai pribaigė. Kaip mes puolėm prie jos — kaip šunys prie mėsos. Prisimenu, žiūrėjau į tave ir galvojau: „Dieve, kad jis tik liautųsi kalbėjęs“. Viskas, ką sakei, rėmėsi prielaida, kad mes ypatingi, svarbiausi. Norėjau pasakyti: „Bet mes nesame! Pažvelk į mus! Mes tokie pat, kaip žmonės, apie kuriuos kalbi! Mes esame tie žmonės, apie kuriuos kalbi!“ Aš kažkaip, nežinau, niekinau tave. Nesuvokei, kaip baisiai klysti. Paskui, šįryt, atbulas važiuodamas automobiliu taip pažiūrėjai į namą, tarsi tas ruoštųsi tau įkąsti. Mačiau. Atrodei pasigailėtinas. Pravirkau. Jaučiausi velniškai vieniša. Pagalvojau, kaip, po galais, viskas pasidaro taip bjauru. Jei tai ne jo kaltė, tai kieno? Kaip mes patekome į šį mažytį, keistą Donaldsonų, Kramerių ir Vingeitsų, o taip ir Kempbelų svajonių pasaulį? Šiandien suvokiau, kad abu Kempbelai yra didelis, didelis, didelis, kolosalus laiko švaistymas. Staiga iš tikrųjų pradėjo aiškėti, Frenkai. Tai buvo kaip apsireiškimas ar kažkas panašaus. Stovėjau čia, virtuvėje, ir staiga ėmė aiškėti, kad tai mano kaltė. Visada buvo mano kaltė. Galiu pasakyti, kada tai prasidėjo. Nepertraukinėk manęs.

Jis geriau žinojo, kad neverta. Rytą tikriausiai kankinosi nuo minčių vaikščiodama pirmyn atgal mirtinoje tyloje. Mirtinai švariame name sukinėjo, lankstė pirštus, kol įskaudo. Po pietų siautėjo prekybos centre. Automobilis skubiai trūkčiojo NESUKTI KAIRĖN ženklų ir piktų policininkų labirinte. Bėgiojo iš vienos parduotuvės į kitą ieškodama dovanų, jautienos kepsnio ir kokteilių prijuostės. Visa diena buvo didvyriškas susikaupimas šiai savęs pažeminimo akimirkai. Dabar, po velnių, nepakęstų, jei kas ją pertrauktų.

— Tai prasidėjo Betuno gatvėje, — pradėjo, — kai pirmą kartą pastojau. Su Dženifere. Pasakiau tau, kad noriu atsikratyti, atsikratyti ja. Supratau, kad iki tos akimirkos tu nenorėjai vaiko labiau negu aš. Kodėl turėtum? Bet, kai nusipirkau tą guminį švirkštą, visą naštą perkėliau tau. Tarsi būčiau pasakiusi: „Gerai, jeigu nori to vaiko, tai viskas lieka tavo atsakomybei. Tu turėsi verstis per galvą, kad mus išlaikytum. Turėsi mesti iš galvos mintį būti kuo nors kitu, išskyrus tėvu.“ Ak, Frenkai, jei būtum davęs man tai, ko nusipelniau. Būtum išvadinęs kale ir atsukęs nugarą, būtum akimirksniu nutraukęs tą melą. Man turbūt nebūtų užtekę drąsos taip pasielgti. Bet tu nepasakei. Buvai per geras, per jaunas ir išsigandęs. Sužaidei dorai. Štai kaip viskas prasidėjo. Taip mes abu patekome į šią siaubingą apgaulę. Siaubinga, šlykšti apgaulė, kad žmonės privalo atsisakyti realaus gyvenimo „surimtėti ir nurimti“, nes turi šeimą. Tai didysis sentimentalus priemiesčių melas. Visą laiką verčiau tave tam pritarti. Verčiau tave gyventi pagal jį! Dieve, priėjau iki to, kad sukūriau visiškai banalų savo pačios, muilo operos veikėjos, paveikslą. Manau, kad kaip tik tai ir privertė suprasti. Mano — mergaitės, kuri galėjo tapti aktore, jei nebūtų per anksti ištekėjusi, — paveikslas. Tu gi puikiai žinai, kad niekada nebuvau aktorė ir niekada iš tikrųjų nenorėjau ja būti. Žinai, kad išėjau į akademiją tik norėdama pabėgti iš namų, ir aš tai žinau. Visada žinojau. Po trijų mėnesių vaikščiojau išdidžia, saldžiarūgšte veido išraiška. Kokia saviapgaulė. Matai, kaip viskas neurotiška? Norėjau, kad ryšys būtų abipusis. Nepakako, kad sugadinau tau gyvenimą. Norėjau apsukti visą absurdišką reikalą taip, kad atrodytų, jog tu sugadinai manąjį. Norėjau likti auka. Ar ne baisu? Bet tai tiesa! Tiesa!

Su kiekvienu „tiesa“ trankė mažyčiu kietu kumšteliu per nuogą kelį.

— Dabar matai, už ką turi man atleisti. Ir kodėl turime kuo greičiau išnykti iš čia į Europą? Ne dėl to, kad esu „miela“ ar dosni, ar dar kokia nors. Nedarau tau jokių paslaugų. Viskam, ką tau siūlau, visada turėjai teisę. Tik gailiuosi, kad taip vėlai.

— Gerai. Ar dabar galiu kalbėti?

— Taip. Juk supranti, ar ne? Ar dar galėčiau truputį brendžio? Tik šlakelį. Gerai. Ačiū.

Siurbtelėjo. Atmetė atgal plaukus, antklodė nuslinko nuo pečių. Truputį atsitraukė nuo jo. Norėjo sėdėti prie sienos parietusi kojas. Atrodė visiškai atsipalaidavusi, pasitikinti, pasiruošusi klausytis. Laiminga, kad išdėstė savo argumentus. Melsvai baltas jos kūno švytėjimas turėjo galingą jėgą. Frenkas žinojo, kad negalės aiškiai mąstyti, jeigu žiūrės į Eiprilę. Privertė save žiūrėti į mėnulio nušviestas grindis prie savo kojų. Ilgai degėsi cigaretę. Stengėsi laimėti laiko. Reikia apsvarstyti savo požiūrį. Kai ji grįš į butą Paryžiuje, smailiakulniai bateliai ryžtingai kaukšės grindų plytelėmis. Plaukai bus tvarkingai susegti į kuodą. Veidas aptrauktas nuovargio. Vertikali raukšlelė tarp akių matysis net besišypsant. Kita vertus...

— Pirmiausia, — pagaliau prakalbo, — manau, kad esi sau per griežta. Nieko nebūna tik juoda ir balta. Nevertei manęs imtis darbo Nokse. Be to, pažiūrėk kitaip. Sakai, jog visada žinojai, kad nesi aktorė, todėl nelabai teisinga jaustis apgauta. Na, pažiūrėkim, ar tas pats netinka ir man? Sakau, kas nustatė, kad aš turėčiau būti didis žmogus?

— Nežinau, apie ką tu, — ramiai atsiliepė Eiprilė, — manau, kad būtų truputį nuobodu, jei būtum didis žmogus. Bet, jei klausi, kas pasakė, kad esi išskirtinis, kad esi pirmarūšis, originali mintis — na, Dieve mano, Frenkai, atsakymas — visi. Kai pirmąkart tave sutikau tave, buvai...

— Buvau mažas išmintingas vyrukas didele burna. Norėjau pasipuikuoti erudicija, kurios neturėjau. Buvau...

— Ne! Kaip gali taip kalbėti? Ar viskas taip blogai, kad praradai tikėjimą savimi?

Na, ne. Turėjo pripažinti, kad ne taip jau blogai. Be to, bijojo, kad jos balse atsirado atvira abejonės gaidelė. Silpna užuomina galėjo įtikinti ją, kad buvo mažas išmintingas vyrukas. Susikrimto.

— Gerai, — pripažino, — gerai, sakykim, buvau daug žadantis vaikas. Esmė ta, kad Columbia turėjo daug tokių vaikų. Bet tai nebūtinai reiškia, kad...

— Tokių kaip tu daug nebuvo, — dar kartą patvirtino moteris. — Niekada nepamiršiu, kuo jis ten vardu, prisimeni? Tas, kuriuo tu taip žavėjaisi. Tas karo pilotas, kuris turėjo galybę merginų? Bilas Kroftas. Niekada nepamiršiu, kaip jis apie tave kalbėdavo. Kartą man pasakė: „Jei turėčiau pusę to vaikino smegenų, liaučiaus jaudinęsis.“ Jis taip ir galvojo. Visi žinojo, kad pasaulyje nebuvo to, ko tu būtum negalėjęs padaryti arba tapti, jei tik turėtum galimybę rasti save. Bet kuriuo atveju, esmė ne ta. Jei ir nebūtum išskirtinis, vis tiek reikėtų taip pasielgti. Ar nesupranti?