Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Gal leistum baigti? Pirmiausia...

Užuot kalbėjęs ir leidęs balsui plaukti, pajuto poreikį tylėti. Gurkštelėjo brendžio. Gėrimas nudegino gomurį, šilumos bangos užliejo pečius, nubėgo nugarkauliu. Frenkas iškilmingai žiūrėjo į grindis.

Ar Bilas Kroftas tikrai taip pasakė?

— Viskas, ką sakai, gali turėti tam tikrą prasmę, — pradėjo iš naujo. Frenkas neturėjo argumentų. Jo balsas, tarsi rezonuodamas Eiprilei, suskambo truputį teatrališkai. Didvyrio balsas, tinkantis asmeniui, kuriuo Bilas Kroftas galėjo žavėtis. — Galėtų turėti prasmės, jeigu aš turėčiau neabejotiną, pamatuojamą talentą. Jei, sakykim, būčiau dailininkas arba rašytojas, arba...

— Oi, Frenkai. Ar manai, kad tik rašytojai ir dailininkai turi teisę gyventi savaip? Klausyk, man nesvarbu, jei tu penkerius metus nieko neveiksi. Nesvarbu, jei po penkerių metų nuspręsi, kad iš tikrųjų nori kloti plyteles, dirbti mechaniku ar prekinio laivo jūrininku. Ar nesupranti, ką sakau? Tai visiškai nesusiję su neabejotinais, pamatuojamais talentais. Tavo pati esmė sustingo čia. Tokiu gyvenimu nuolatos paneigiama ir paneigiama tai, kas tu esi .

— O kas aš esu? — pirmą kartą leido sau pažvelgti į žmoną. Ne tik pažvelgė, bet padėjo stiklinę ir palietė jos koją. Eiprilė prispaudė jo delną abiem rankom.

— Ak, argi nežinai? — švelniai patraukė vyro ranką aukštyn klubu, plokščiu pilvu ir vėl prispaudė. — Negi nežinai? Esi pats vertingiausias ir nuostabiausias dalykas pasaulyje. Tu esi vyras.

Iš visų jo gyvenimo kapituliacijų ši atrodė labiausiai panaši į pergalę. Niekada anksčiau taip galingai širdyje nekunkuliavo pakili nuotaika. Niekada tiesa taip skaisčiai nevirto grožiu. Niekada paimdamas savo žmoną taip netriumfavo laike ir erdvėje. Jo noru praeitis galėjo ištirpti. Ir ateitis. Ir šio namo sienos, visa įkalinusi aplinka, medžiai ir miestai. Jis valdė visatą, nes yra vyras. Nes nuostabi būtybė atsivėrė ir judėjo su juo, švelni ir stipri — moteris.

Suskambo pirmieji skaidrūs ir neryžtingi bundančių paukščių balsai. Vešlių medžių spalva iš pilkos perėjo į gelsvai žalią. Eiprilė švelniai palietė Frenko lūpas pirštų galiukais.

— Mielasis, mes tikrai padarysim, ar ne? Sakau, jog tai nebuvo tik tuščios šnekos, ar ne?

Vyras gulėjo ant nugaros ir mėgavosi lėtai pakylančia ir nusileidžiančia savo krūtinės ląsta. Atrodė, kad ji pakankamai plati ir raumeninga, puikiai tiktų pavyzdiniams viduramžių šarvams. Ar yra kas nors, ko jis negalėtų padaryti? Ar yra kelionė, kurios negalėtų imtis, ar prizas, kurio nelaimėtų?

— Nebuvo, — atsakė.

— Nes aš norėčiau tuojau pat pradėti. Rytoj. Parašyčiau laiškus, sutvarkyčiau visokius niekniekius. Pasidomėčiau pasais. Manau, kad turėtume dabar pat pasakyti Nifer ir Maikui, ar ne? Jiems reikės šiek tiek laiko apsiprasti. Be to, noriu, kad jie sužinotų pirmieji. O tu?

— Taip.

— Bet sakau, jei tu nesi visiškai tikras, tai jiems dar nesakysiu.

— Aš visiškai tikras.

— Nuostabu. Ak, mielasis, pažiūrėk, kiek valandų. Laukėjau šviesu. Būsi mirtinai pavargęs.

— Ne, nebūsiu. Galiu pamiegoti traukinyje. Galiu miegoti biure. Viskas gerai.

— Gerai. Myliu tave.

Užmigo kaip vaikai.

antra dalis

Pirmas skyrius

PRASIDĖJO DŽIAUGSMINGO pamišimo laikas. Apėmė toks triumfuojantis nerūpestingumas, kad vėliau Frenkas negalėjo prisiminti, kiek tai truko. Gal savaitę, o gal dvi, o gal ir dar ilgiau. Paskui gyvenimas pradėjo grįžti į normalias vėžes. Įprastas rūpestis, kaip praleisti laiką, nerimastingas poreikis jį paskirstyti ir išmatuoti. Vėliau, atsigręžęs atgal, negalėjo pasakyti, kiek laiko buvo kitaip.

Vienintelė diena aštriai ir ryškiai įsirėžė atmintyje — pirmoji po gimtadienio.

Tikrai miegojo traukinyje. Galva atlošta ant dulkėto sėdynės pliušo, Times slysta nuo kelių. Paskui ilgai stovėjo po aidžiais centrinės stoties skliautais ir gėrė karštą kavą. Leido sau vėluoti į darbą. Kokie maži, tvarkingi ir komiškai rimti atrodė kiti vyrai. Trumpai kirptos galvos su žilomis sruogelėmis. Apykaklės su sagutėmis kampuose. Judrios mažytės skubančios pėdos! Begaliniai neramūs spiečiai. Skuba stotimi, gatvėmis. Po valandos nurims. Laukiantys miesto centro pastatai juos praris ir laikys. Vienas bokštas stovės ir žiūrės į skersai kanjono stovintį kitą. Tyrinės didžiulį tylų insektariumą. Jame šimtai mažyčių rausvų vyrukų baltais marškiniais. Jie amžinai kilnoja popierius, šnairuoja į telefonus. Vaidina savo aistringą buką vaidmenį, visiškai abejingi dangumi dedantiems pavasario debesims.

O tąsyk Frenko Vilerio kava buvo gardi, popierinė servetėlė tobulai sausa ir balta. Aptarnaujanti rūpestinga moteris buvo tokia išdidi ir aiškiai džiaugėsi savo paslaugumu („Taip, pone. Ačiū, pone. Ar tai jau viskas, pone?“). Frenkas norėjo pasilenkti ir pabučiuoti į raukšlėtą skruostą.

Prisiartinus prie biuro pusiau sugrįžo išsekimo euforija — visi garsai neaiškūs, vaizdai susilieję, visos užduotys lengvos.

Svarbiausi dalykai pirmiausia. Lifto durys atsivėrė penkioliktajame aukšte. Frenkas pirmiausia turėjo vyriškai pasielgti su Morina Grube. Sėdėjo viena prie registracijos stalo. Tamsiu kostiumu, tikriausiai dėl to, kad buvo griežčiausiais ir mažiausiai provokuojantis daiktas spintoje. Pamačiusi ateinantį Frenką labai sutriko Bet jo šypsena buvo tokia tinkama — visai ne slapukiška ar išdidi. Visiškai atvira, draugiška šypsena. Morinos pasitikėjimas grįžo prieš jam prieinant prie stalo. Ar ji bijojo, kad Frenkas palaikys ją kekše? Kad jis visą diena šnibždėjo ir kikeno apie ją su kitais vyrais? Jei taip, šypsena užtikrino, kad gali būti rami. Kita vertus, gal ji bijojo, kad jis norės didžiulės romantikos? Kad trikdys gyvenimą įkyriai lįsdamas kampuose („Turiu tave pamatyti...)?

Šypsena kalbėjo, kad turi liautis nerimavus ir dėl to. Atrodo, šiuo metu šitos dvi galimybės kėlė didžiausią nerimą.

— Sveika, — maloniai pasisveikino Frenkas. — Turėjai kokių nors bėdų dėl vakar? Kalbu apie ponią Jorgensen?

— Ne. Nieko nekalbėjo.

Atrodė, kad Morinai sunku žiūrėti jam į akis. Labiausiai tiko kaklaraiščio mazgas. Stovėdamas ir šypsodamasis nuolatiniame monotoniškame žmonių gausme ir bruzdėjime negalėjo sukelti stebėtojų smalsumo, nebuvo nieko tokio nei stovėsenoje, nei veide. Galima buvo pamanyti, kad jis šiaip stabtelėjo eidamas pro šalį arba norėjo pasiteirauti apie spausdinimą. Tačiau iš arti, iš ten kur sėdėjo Morina, aiškiai buvo matyti jo intymus nuoširdumas.

— Klausyk, Morina, — pradėjo. — Pagalvojau, jei nė vienas iš mūsų nieko iš to nelaimėjo, galėtume šiandien po pietų kur nors nueiti ir pasikalbėti. Jei nori, jei yra kas, apie ką norėtum man pasakyti ar paklausti, pirmyn. Ar yra?

— Ne. Išskyrus, aš... na, ne. Iš tikrųjų nėra, tu teisus.

— Ne teisume esmė. Nenoriu, kad galvotum jog aš... na, nesvarbu. Bet paklausyk, šiuo atveju reikia neturėti jokių apgailestavimų. Aš neturiu. Tikiuosi, kad ir tu. O jei turi, viliuosi, kad pasakysi.

— Ne, — atsakė mergina, — neturiu.

— Džiaugiuosi. Klausyk, tu miela, Morina. Jei būtų kas nors, ką galėčiau dėl tavęs padaryti, tikiuosi duosi žinią. Galbūt nuskambės truputį pigiai, bet noriu, kad būtume draugai.

— Gerai, — sutiko ji, — ir aš.

Frenkas nuėjo praėjimu tarp kabinų. Judėjo lėtai ir pasitikinčiai. Tai buvo nauja, brandesnė jo „baisiai seksualios eisenos“ Betuno gatvėje versija. Kaip paprasta! Jei būtų savaitėmis planavęs, repetavęs, rašęs, braukęs niekada nebūtų paruošęs kilnesnės ir malonesnės kalbos. Pasidavė akimirkos stimului! Ar yra kas nors pasaulyje, ko jis negalėtų padaryti?