Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Frenkas kukliai numanė, kad panašiai ir pats keičiasi. Suprato pagal tai, kaip pasikeitė jo kalbėjimo maniera. Kalbėjo lėčiau, labiau nei įprastai apgalvodamas, žemesniu tonu ir sklandžiau. Beveik nebemikčiodavo ir nekartodavo bereikšmių frazių („Ne, bet turiu omenyje... Nežinau... žinote ...), kurios paprastai lydėdavo jo kalbą. Nereikėjo nulenkti galvos ar kitaip nervingai rangytis, kad jį suprastų. Vaikštinėdamas pagavo savo atvaizdą didžiajame lange — deja, jis nebuvo toks išbaigtas, kaip Eiprilės. Veidas per daug putlus, burna per švelni. Kelnės per gerai išlygintos, marškiniai — įnoringas Medisono aveniu atspindys. Kartais vakarais gerklė įskausdavo, net akys perštėdavo nuo kalbėjimo. Frenkas kūprindavosi, nutaisydavo žandikaulio padėtį, atlaisvindavo kaklaraištį, leisdamas jam kabėti kaip virvei. Atspindyje pradėjo ryškėti drąsūs personažo bruožai.

Vaikai irgi išgyveno keistą laikotarpį. Ką iš tikrųjų reiškė pasakymas, kad rudenį išvažiuos į Prancūziją? Kodėl motina vis tvirtina, kad bus smagu, tarsi jie drįstų abejoti? Kodėl ji taip juokingai elgiasi? Po pietų apkabindavo ją ir klausinėdavo su prieškalėdiniu jausmų antplūdžiu. Atsakinėjančios mamos akys dažnai nuklysdavo nežinia kur. Po minutės galėjo pasakyti: „Taip, mielieji, bet neklausinėk tiek daug, gerai? Leiskit mamytei pailsėti?

Grįžus tėvui būdavo ne ką geriau. Mėtydavo juos į orą ir gaudydavo arba skraidindavo aplink namus, kol supykindavo, bet tik po ilgo ir nerimą keliančio pasisveikinimo su mama virtuvės tarpduryje. O tos kalbos per pietus! Buvo beviltiška tikėtis, kad kuris nors vaikas galės įterpti žodelį. Maiklas aptiko galįs sukinėtis kėdėje, idiotiškai rėksmingu balsu kartoti kūdikiškus žodžius arba prisigrūsti burną bulvių košės ir sėdėti išsižiojęs. Suaugusieji nepriekaištaudavo. Dženiferė sėdėdavo prie stalo labai tiesiai ir nežiūrėdavo į brolį, apsimesdavo, kad labai domisi tuo, ką kalba tėvai. Nors vėliau laukdama, kada ateis laikas miegoti, kartais tyliai nukiūtindavo pati ir čiulpdavo nykštį.

Buvo viena paguoda. Jie galėjo miegoti be baimės, kad po valandos prikels netikėti, siaubingi šnopavimo, durų trankymo ir barnių garsai. Visa tai, matyt, liko praeityje. Galėjo snūduriuoti, liūliuojami malonių garsų svetainėje, kitokių garsų, kurių painus kilimo ir leidimosi ritmas brovėsi į jų sapnus. Jei pabusdavo versdamiesi ant kito šono ar ieškodami vėsesnės vietos po paklodėmis, žinojo, kad garsas tebėra. Vienas balsas labai žemas, o kitas švelnus ir gražus, kalbėdavo ir kalbėdavo taip reikšmingai ir raminamai, kaip tolyje išnyrantys kalnai.

— Visa šalis supuvusi nuo sentimentalumo, — vieną naktį pareiškė Frenkas, atsisukdamas nuo lango ir žengdamas ant kilimo. — Jis sklido kaip užkratas metų metus. Kartų kartas. Ką bepaliestum, viskas suglebę.

— Būtent, — žavėdamasi atsiliepė Eiprilė.

— Noriu pasakyti, ar čia ne didžiausia blogybė, kai pagalvoji? Net blogiau nei pelno vaikymasis, dvasinių vertybių praradimas ar bombų baimė. O gal čia pasekmė? Gal taip nutinka, kai visi veiksniai vienu metu tampa aktyvūs, tačiau nėra tikros kultūrinės tradicijos, gebančios viską sugerti. Šiaip ar taip, nesvarbu, kieno čia išdava, bet tai žudo Jungtines Valstijas. Ar ne taip? Nuolatinis kiekvienos idėjos ir emocijos vulgarizavimas į savotišką apvirškintą intelektualinį kūdikių maistą. Į besišypsantį, lengvą, naujovišką sentimentalumą kasdieniame gyvenime.

— Taip, — pritarė ji, — taip.

— Sakau, ar nenuostabu, kad visi vyrai galų gale sumoteriškėja? Nes taip yra. Visi tie mekenimai apie „prisitaikymą“, „saugumą“ ir „vieningumą“. Dieve, visur tai matyti. Visas tas televizinis šlamštas, kur kiekviename epizode pasakoma, kad tėtis idiotas, o mamytė visada šalia. Kokius pasibjaurėtinus ženklus žmonės stato kiemuose. Pastebėjai tuos ženklus ant kalvos?

— Kalbi apie lenteles su pavardėmis? Daugiskaita? Pavyzdžiui, „Donaldsonai“?

— Teisingai! — Frenkas triumfuodamas nusišypsojo žmonai, kad taip tiksliai suprato, apie ką jis kalba. — Po velnių, niekada „Donaldsonas“, „Džonas J. Donaldsonas“ ar koks kitoks vardas. Visada „Donaldsonai“. Taip ir matai jaukią, mažą kompaniją, sėdinčią kaip triušiukai su pižamomis ir, dėl Dievo, maumojančią zefyrus. Manau, kad Kempbelai dar nepasistatė tokio ženklo, bet duokime jiems laiko. Eidami tokiu tempu kaip dabar — pasistatys, — nusijuokė sodriu, gerkliniu juoku. — O, Dieve, kaip buvome priartėję prie tokios slogios egzistencijos.

— Bet nepasidavėme, — atsiliepė Eiprilė. — Štai kas svarbiausia.

Kitą kartą, gana vėlai, priėjo prie sofos ir atsisėdo ant kavos stalelio krašto, žiūrėdamas į žmoną.

— Žinai, į ką tai panašu, Eiprilė? Tokie pokalbiai? Visa ta išvykimo į Europą idėja? — Buvo įsitempęs ir susijaudinęs. Vien sėdėti ant kavos stalelio krašto atrodė originalu ir nuostabu. — Tarsi išlindom iš celofaninio maišo. Tarsi metų metus buvome supakuoti savotiškame celofaniniame maiše, to nė nenutuokdami. Ir staiga išsiveržėme. Truputį panašiai jaučiausi, kai pirmą kartą kare žygiavau fronto linijos link. Buvau nuožmus ir išsigandęs, nes taip buvo madinga. Tačiau negalėjau įdėti širdies. Aišku, iš tiesų bijojau, bet ne tai svarbiausia. Tai, ką iš tikrųjų jaučiau, visiškai nebuvo susiję su baime. Tai buvo nuostabus gyvenimo pojūtis. Pilnakraujis. Viskas atrodė tikriau negu tikra. Sniegas laukuose. Kelias. Medžiai. Nuostabi dangaus žydrynė, išraižyta baltomis juostomis. Viskas. Ir šalmai, ir milinės, ir šautuvai. Ir tai, kaip žygiuoja vaikinai. Aš savotiškai juos mylėjau. Netgi tuos, kurių nemėgau. Prisimenu, labai rūpinausi tuo, kaip veikia mano kūnas, kaip kvėpuoju. Žygiavome suniokotu miestu, pro apgriuvusias sienas, nuolaužas ir galvojau, kad tai gražu. Po velnių, tikriausiai buvau kvailas ir išsigandęs kaip ir visi, bet širdyje niekada nesijaučiau geriau. Vis galvojau — tai tikra. Tokia tiesa.

— Kartą ir aš panašiai jaučiausi, — prisipažino moteris.

Iš jos drovėjimosi galima buvo numanyti, kad bus pasakyta kažkas nenugalimai jautraus.

— Kada? — droviai kaip mokinys klausė Frenkas, nedrįsdamas pakelti akių į ją.

— Kai pirmą kartą su tavimi mylėjausi.

Kavos stalelis susvyravo ir vėl trinktelėjęs išsitiesino, puodeliai subarškėjo. Frenkas atsikėlė ir priėjęs prie sofos paėmė ją ant rankų. Vakaras pasibaigė.

Praėjo daug tokių vakarų, kol jis vėl pradėjo galvoti apie slenkantį laiką. Į jų pokalbius įsėlino pirmi menki nesutarimai.

Kartą Frenkas pertraukė Eiprilę sakydamas:

— Klausyk, kodėl mes vis kalbame apie Paryžių? Argi nėra vyriausybinių agentūrų visoje Europoje? Kodėl ne Roma? Arba Venecija, ar net kuri nors vieta Graikijoje? Atminkim, Paryžius — ne vienintelė vieta.

— Aišku, ne, — moteris nervingai braukė pelenų dulkeles nuo kelių. — Tačiau tai atrodo logiškiausia vieta pradžiai, tiesa? Dar toks privalumas — tu moki kalbą ir visa kita.

Jei tuo metu būtų pažiūrėjęs į langą, būtų pamatęs išsigandusio melagio atvaizdą. Kalbą! Ar jis tikrai kada nors privertė ją įtikėti, kad moka prancūziškai?

— Na, — pasakė ir kikendamas paėjėjo į šalį, — nebūčiau toks tikras. Aš jau turbūt pamiršau ir tą, ką mokėjau. Sakau, niekada gerai nemokėjau, na taip, kad galėčiau laisvai kalbėti. Tik vieną kitą žodį.

— Mums tiek ir tereikia. Vėl greitai išmoksi. Abu išmoksime. Be to, esi ten buvęs. Žinai, kaip išdėstytas miestas, kaip atrodo įvairūs kvartalai. Tai svarbu.