Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Pačiam Šepui paskutiniai keleri metai buvo santykinės ramybės metai arba bent jau taip atrodė žaižaruojančioje šio pavasario vakaro prieblandoje. Maloniai pripampęs alaus ir avienos kepsnio, nekantraudamas laukė smagaus pokalbio su Vileriais. Viskas galėjo būti daug blogiau. Tiesa, darbas Stamforde ir gyvenimas Revoliucijos kalvos namuose bei „Tikri aktoriai“ buvo ne visiškai tai, ką įsivaizdavo Arizonoje svajodamas apie „rytus“. Velniai nematė. Bent jau, pastaraisiais metais tapęs atlaidesnių, išmoko be gailesčio žvelgti į praeitį.

Kas galėtų paneigti, kad kieto vyruko tarpsnis, nervingas ar ne, atnešė jam daug gero? Ar nepagelbėjo vos dvidešimt vienerių gauti „Sidabrinę žvaigždę“ ir laipsnį? Tai — tikra, patirta, po galais, daug daugiau, negu kiti jo amžiaus vyrai galėtų norėti (Suteiktas laipsnis! Vien tie žodžiai iki šiol sukeldavo šiltas pasididžiavimo bangeles gerklėje ir krūtinėje). Joks psichiatras negalėtų to atimti. Jau nebekamavo kultūrinio atsilikimo nuo savo kartos pojūtis. Galėjo jaustis lygus su tokiu žmogumi kaip, pavyzdžiui, Frenkas Vileris. Frenkas buvo tų dalykų, kurie kažkada vertė Šėpą rangytis iš pavydo, produktas. Rytų universitetas, laisvieji menai, metai, praleisti sukinėjantis aplink Grinič Vilidžą. Kas tada tokio baisaus, kad nuėjo mokytis į valstybinę aukštąją technikos mokyklą?

Beje, jei nebūtų ten mokęsis, niekada nebūtų sutikęs Milės. Nereikėtų prakeiktų psichiatrų, kad pasakytų, jog iš tikrųjų yra ligonis, tikrai serga, jei pagautų, jog savęs gailisi. Galbūt jų kilmė skirtinga, gal tuokėsi dėl priežasčių, kurių net gerai neprisimena, gal tai ne pati romantiškiausia santuoka pasaulyje, bet Milė — jam skirta mergina. Du dalykai tapo nuolatiniu sentimentaliu jo stebėjimosi šaltiniu: Milė išliko šalia jo per paniką Arizonoje ir Niujorke — Šėpas prisiekė niekada to nepamiršiąs — ir ji taip lengvai prisitaikė prie naujo gyvenimo.

Milė daug išmoko! Mergaitei, kurios tėvas buvo mažaraštis dažytojas, o broliai ir seserys kalbėdavo: „Niekas nesvarbu, nė kiek“, negalėjo būti lengva. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo nuostabiau atrodė. Ji rengėsi beveik taip pat gerai ir kalbėjo beveik bet kuria tema taip, kaip ir Eiprilė Viler. Gyveno bjauriame priemiesčio name ir žinojo, kad, atsiprašant, dėl to paprasčiausia kaltinti darbą ir vaikus („kitu atveju, aišku, gyventume mieste arba dar toliau, tikrame priemiestyje..?). Jai pavyko kiekvienam kambariui suteikti kuklią, intelektualią, išskirtinę išvaizdą, kurią Eiprilė apibūdino: „Įdomu“. Na, beveik kiekvienam kambariui. Jausdamasis mylintis ir tolerantiškas, batų skudurėlį į vaškuotą cilindrą kišdamas Šėpas Kempbelas turėjo pripažinti, kad būtent šis kambarys, šis miegamasis nebuvo labai įmantrus. Siauros sienos, išklijuotos tapetais didelėmis rausvomis ir šviesiai violetinėmis gėlėmis. Lentynėlės ant kronšteinų, ant lentynėlių mirksi trapūs stikliniai daikteliai. Langai tarnauja kaip kabykla išsipūtusioms kanifaso užuolaidoms. Priderinta tokios pačios medžiagos lovatiesė, ja aptrauktas ir tualetinis stalelis. Klosčių lavina liejasi nuo viršaus iki pat kilimo. Galėtų būti mažos mergaitės, sėdėjusios su lėlėmis slaptame ūksmingame galinio kiemo kampe tarp aplūžusių apelsinų dėžių ir medžiagos skiaučių ir apimtos užgaidos pagražinti namus, svajonių kambarys. Maža mergaitė šluotų pliką žemę tol, kol ši taptų lygi kaip duonos pluta. Vėl šluotų, jeigu tik imtų trupėti. Šlapiais pirštukais mergaitė bėginėtų, šnabždėtų, o jos skruostai virpėtų kiekvieną marlės klostę, kiekvieną purviną kaspiną trūktelėjus į vietą („Ten... Ten..?). Jos greitos išgąsdintos akys plušant atrodytų labai panašiai kaip tos, kuri dabar tame veidrodyje ieško pasirodančių vidutinio amžiaus ženklų.

— Mielasis?

— Mm?

Ji lėtai apsisuko ant apsiūto suoliuko, įsitempusi nuo nerimastingos minties:

— Na, nežinau, gal tu tik pasijuoksi, bet paklausyk. Ar nemanai, kad Vileriai kažkokie, na, pasikėlę, ar kažkas panašaus?

— Čia dabar, nebūk kvaila, — ramino vyras, leisdamas savo balsui pakilti ir įgyti sveiko proto skambesio. — Kas tave verčia taip manyti?

— Nežinau, tiesiog jaučiu. Sakau, žinau, kad Eiprilė nusiminė dėl pjesės ir visko, bet tai juk ne mūsų kaltė, tiesa? Kai aną kartą buvome pas juos, viskas atrodė kažkaip — nežinau. Prisimeni, kažkada bandžiau apibūdinti, kaip į mane žiūrėdavo tavo mama? Lygiai taip pat į mane tą vakarą žiūrėjo Eiprilė. O dar tą mūsų kvietimą pamiršo, nežinau. Juokinga, ir viskas.

Šepas nuspriegė batų vaško skardinės dangtelį, padėjo į šalį susuktą skudurėlį ir šepečius.

— Mieloji, — tarstelėjo, — tu viską tik įsikalbi. Susigadinsi sau vakarą.

— Žinojau, kad taip pasakysi, — Milė atsistojo.

Atrodė beviltiškai graudžiai su savo rausvu apatinuku.

— Sakau tiesą. Dabar liaukis. Nurimk ir pailsėk.

Priėjęs apkabino žmoną, bet jo šypsena prie jos ausies sustingo į nerimastingą grimasą. Pažastyje užuodė menką gižų dvelksmą.

— Ak, gal tu ir teisus, — suabejojo Milė. — Atsiprašau. Dabar eik į dušą. Aš pabaigsiu virtuvėje.

— Labai neskubėk. Jie visada truputį vėluoja. Tu irgi gali nueiti į dušą, jei nori.

— Ne, aš jau pasiruošusi, tik apsivilksiu suknelę.

Duše, paskendęs savo mintyse, muiluodamasis ir šiūruodamasis Šepas Kempbelas svarstė iš kur, po velniais, kartais atsiranda tas kvapas. Ne dėl to, kad per retai praustųsi, žino, kad ji vakar maudėsi. Taip pat ne mėnesio tarpsnio, tą jau seniai patikrino. Atrodė, kad gali būti nuo nervų — kaip bėrimai ar skrandžio sutrikimai. Spėjo, kad žmona linkusi stipriau prakaituoti nuo įtampos.

Bet turėjo pripažinti, besišluostydamas garuose, kad čia daugiau negu paprastas prakaito kvapas. Tai, dievaži, jaudinantis moters kvapas. Staiga jį užliejo praėjusios vasaros prisiminimas. Tvankioje prigrūstoje Vito rąstų trobelės šokių aikštelėje laikė pusgirtę Eiprilę Viler. Jos prakaitu permirkusi suknelė buvo prilipusi prie nugaros, smilkinys riebiai slydo jo skruostu, kai siūbavo zvimbiant būgneliui su stygomis ir dejuojant saksofonui. Ak, ji, žinoma, prakaitavo, taip, bet kvapas buvo stiprus ir švarus kaip citrinos. Tas jos kvapas ir netikėtas ritmo pojūtis pavergė jį, privertė jį jos geisti, o Jėzau. Tai atsitiko beveik prieš metus, bet prisiminimas vėl privertė drebėti marškinius sagstančius pirštus.

Namas atrodė nenatūraliai tylus. Nešdamasis tuščią alaus skardinę, Šepas nulipo žemyn pažiūrėti, ką veikia Milė. Buvo perėjęs pusę svetainės, kai prisiminė, kad turi keturis sūnus. Vos ant jų neužgriuvo. Vaikai gulėjo ant pilvų vienas šalia kito, visi, pasirėmę alkūnėmis, spoksojo į virpantį televizijos ekrano mėlį, o jų aštuonerių, septynerių, penkerių ir ketverių metų kūneliai buvo aprengti vienodomis mėlynomis trikotažo pižamomis. Keturi riestanosiai, šviesiaplaukiai veideliai atrodė nepaprastai panašūs ir atkartojo Milės veidą. Žandikauliai dirbo kramtomosios gumos gromuliavimo ritmu, o rausvi gumos popierėliai gulėjo išmėtyti ant kilimo.

— Sveika, šutve, — pasisveikino tėvas, bet nė vienas į jį nė nedirstelėjo. Atsargiai apėjo vaikus ir raukydamasis išėjo į virtuvę. Ar kiti vyrai kada nors jaučia priešiškumą žiūrėdami į savo vaikus? Nenustebo, tame nebuvo nieko neįprasta. Tiesą sakant, gana dažnai atsitiktinai juos aptikęs, pagalvodavo: „Kas tie keturi vyrukai?“ Užtrukdavo sekundę ar dvi, kol susikaupęs prisimindavo, kad vaikai — jo paties. Bet, po velnių, jei kas nors būtų paklausęs, ką j ausdavo tokiomis akimirkomis, būtų tą jausmą sąžiningai apibūdinęs kaip gilų staigaus malonumo dieglį. Toks pat jausmas apimdavo, kai prieš miegą ateidavo prie jų lovelių, ar kai jie lėkdavo paskui aukštai išmestą minkštą kamuolį vejoje. Buvo kitaip. Šį kartą turėjo pripažinti, kad jaučia aiškų, nors menką, pasibjaurėjimą.