Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Milė virtuvėje tepdama kažkokį mėsos paštetą ant krekerių laižėsi pirštus.

— Atsiprašau, mieloji, — atsiprašė pralįsdamas pro ją, — tuojau dingsiu.

Pasiėmė naują, šaltą skardinę alaus iš šaldytuvo ir išsinešė lauk į pievelę už namo. Ramiai gurkšnojo. Iš čia, žiūrėdamas žemyn per medžių viršūnes, matė Vilerių stogo kraštą. Dar toliau, į dešinę, po telefono laidais, begalinis gaudžiantis automobilių paradas Dvyliktajame maršrute ką tik įžiebė šviesas. Ilgai žiūrėjo į blykčiojantį magistralės tolį, bandydamas susivokti.

Jei tai, ką jautė, buvo ne pasibjaurėjimas, tai kas tada? Gal per daug skrupulingas, snobiškas pasipiktinimas tuo, kad vaikai tyso, spokso ir kramto gumą? Nuo to jie atrodė kvaileliai ir — na, viduriniosios klasės? Bet kas čia per nesąmonė? Ar jis, po velniais, mieliau matytų juos sėdinčius prie miniatiūrinio arbatos stalelio, dėl Dievo? Dėvinčius škotiškus kiltus? Turėjo būti kažkas daugiau. Galbūt viskas dėl to, kad atžalų vaizdas įsibrovė į jo mintis apie Eiprilę Viler — taip, jis daug apie ją galvoja! Ar nebūtų sveikiau atvirai pripažinti, o ne slėpti nuo savęs? Įsibrovė ir truputėlį pribloškė — viskas. Dabar, susitaikęs su tuo, leido sau nebežiūrėti į Dvyliktąjį maršrutą, o susikoncentruoti į Vilerių stogą. Žiemą, kai medžiai nuogi, veriasi beveik viso namo ir dalies vejos vaizdas. Naktį matyti šviesa miegamojo lange. Pradėjo svarstyti, ką dabar veikia Eiprilė. Šukuojasi? Maunasi kojines? Vylėsi, kad ji vilkės tamsiai mėlyna suknele.

— Myliu tave, Eiprilė, — sušnibždėjo, kad pajaustų, kaip skamba. — Myliu tave. Myliu tave.

— Mielasis? — pašaukė Milė. — Ką ten veiki?

Stovėjo šviesiame virtuvės tarpduryje, šnairuodama į prieblandą. Už jos šypsojosi Vileriai.

— O! — šūktelėjo Šėpas ir nuskubėjo veja atgal į namą. — Sveiki! Žmonės, nepastebėjau jūsų atvažiuojant.

Pasijutęs kvailai, griebė gerti alų, bet paaiškėjo, kad viską jau išmaukė prieš kelias minutes. Skardinė sušilo rankose.

Vakaras prasidėjo kebliai, tiesą sakant, taip kebliai, kad visą pirmą valandą Šepas vengė Milės akių. Bijojo, kad jų išraiška patvirtins moters nerimą. Jis negalėjo paneigti — vyko kažkas velniškai keista. Vileriai nebendravo, neatsipalaidavo, nevaikštinėjo po kambarį, nė vienas nepasisiūlė padėti virtuvėje ruošti gėrimus. Mandagiai sėdėjo kaip prikalti ant sofos vienas šalia kito. Būtų reikėję pistoleto šūvio, kad juos atlipintum.

Eiprilė tikrai nusprendė apsivilkti tamsiai mėlyną suknelę, niekada gražiau nebuvo atrodžiusi. Tačiau akyse švietė keista, tolima išraiška. Nuoširdaus stebėtojo, o ne svečio išraiška, jau nekalbant apie draugo žvilgsnį. Negalėjai iš jos išgauti nieko daugiau, tik: „Taip“ arba: „O, iš tikrųjų“.

Frenkas elgėsi taip pat, tik dar dešimt kartų blogiau. Nebuvo taip, kad visai nekalbėjo (nors toks apibūdinimas vienintelis visiškai netinka Frenkui) arba kad nesistengė nuslėpti, jog visiškai nesiklauso, ką kalba Milė. Jis elgėsi kaip prakeiktas snobas. Akys klaidžiojo po kambarį, tyrinėdamos kiekvieną baldą ir kiekvieną paveikslą, tarsi niekada nebūtų lankęsis tokioje juokingai tipiškoje priemiesčio svetainėje. Tarsi, po galais, pastaruosius dvejus metus ant visų įmanomų šio kambario paviršių nebarstė pelenų ir nelaistė gėrimų. Tarsi ne jis praėjusią vasarą pradegino skylę tos pačios sofos apmušale, o paskui atsijungęs knarkė ant to paties kilimėlio. Milei kalbant, Frenkas pasilenkė pirmyn ir prisimerkęs žiūrėjo pro ją. Priminė žmogų, spoksantį pro groteles į tamsų pelės narvą. Šepas ne iš karto susigaudę, ką jis daro: ogi skaito lentynose išrikiuotų knygų pavadinimus. Blogiausia buvo tai, kad Šepas, nors ir labai susierzinęs, turėjo savyje nugalėti norą linksmai stryktelti ir pradėti atsiprašinėti (na, žinoma, nelabai čia panašu į biblioteką, turiu galvoje, man nepatinka, kad vertini mūsų skaitymo skonį pagal šias knygas. Čia savotiškas šlamštas, susikaupęs laikui bėgant, dauguma tikrai gerų knygų...). Sukandęs dantis atsistojo, surinko stiklines ir išėjo į virtuvę.

Abiems Vikriams įpylė po dvigubą dozę gėrimo. Gal padės. Milei per pusę sumažino. Jeigu tuštins taip, kaip iki šiol, tai po valandos bus tokios būklės, kuri niekam neparanki.

Pagaliau Vileriai pradėjo atsipalaiduoti, nors, kai visiškai atsipalaidavo, Šepas pagalvojo, kad anaip, atrodo, buvo geriau.

Pradėjo Frenkas. Atsikrenkštė ir pareiškė:

— Tiesą sakant, turime gana svarbių naujienų. Mes ruošiamės, — nutilo, išraudo, pažiūrėjo į Eiprilę, — tu pasakyk.

Eiprilė nusišypsojo vyrui — ne kaip žiūrovė, viešnia ar draugė, taip, kad Sepo širdis apsivertė iš pavydo, atsisuko ir prabilo klausytojams:

— Mes išvykstame į Europą, — pareiškė. — Į Paryžių. Visam laikui.

Ką? Kada? Kaip? Kodėl? Kempbelai — vyras ir žmona — užpylė Vilerius nuožmiu klausimų pliūpsniu. Vileriai ramiai ir mielai atsakinėjo. Visi kalbėjo vienu metu.

— Gal savaitė ar dvi, — atsakė Eiprilė, kai Milė pasiteiravo, kada apsisprendė. — Sunku prisiminti. Tiesiog staiga nusprendėme išvykti, ir viskas.

— Bet įdomu, kodėl? — Šepas jau antrą ar trečią kartą reikalavo Frenko paaiškinti. — Gal gavai darbą, ar ką?

— Na, ne visai.

Pokalbis nutrūko. Frenkas ir Eiprilė varstė vienas kitą tais paslaptingais, kitus siutinančiais žvilgsniais. „Gerai, — norėjo pasakyti Šėpas, — pasakokit arba ne“. Kam, po velnių, tai rūpi?

Paskui vėl prakalbo. Pasilenkę pirmyn, pertraukinėdami vienas kitą, kaip vaikai spausdami vienas kito rankas, Vileriai išdėstė visą istoriją. Šėpas elgėsi kaip visada, kai nemalonios naujienos užklupdavo jį viena po kitos. Sukaupdavo jėgas. Priimdavo kiekvieną naują faktą ir leisdavo neskausmingai nuslinkti į minčių dugną. Mintijo: gerai, gerai, pagalvosiu vėliau ir apie tą, ir apie aną. Budrios, aiškios mintys krebždėjo galvoje ir valdė padėtį.

Šitaip pavyko išlaikyti tinkamą veido išraišką ir kalbėti reikiamus žodžius. Net maloniai apsidžiaugė, kad vakarėlis pagyvėjo. Labai nustebo ir didžiavosi Mile. Ji puikiai tvarkėsi.

— Tai bent! Vaikučiai, skamba puikiai! — džiaugėsi, kai jie baigė pasakoti. — Tikrai — skamba puikiai! Mes, aišku, jūsų pasiilgsime. Ar ne, mielasis? Dievaži! — Milės akys blizgėjo. — Dievaži! Mes tikrai labai jūsų pasiilgsime.

Šepas sutiko, kad tai tiesa. Vileriai užsisklendė grakščiame, mandagiame savo pačių sentimentalume. Pasakė, kad jie, žinoma, irgi ilgėsis Kempbelų. Labai.

Vėliau, kai viskas baigėsi, Vileriai išėjo, o namai ištuštėjo, Šepas atsargiai leido sukilti mažyčiam skausmui. Tik šiek tiek, kad primintų, jog dabar svarbiausia — pareiga žmonai. Visa kita galėjo palaukti.

— Žinai, lėlyte, ką galvoju? — pradėjo, prieidamas artyn (Milė skalavo stiklines ir pelenines virtuvės plautuvėje), — manau, kad tas jų sumanymas skamba gana nebrandžiai.

Matė, kad žmonos pečiai su dėkingumu atsipalaidavo.

— O, ir aš. Žinoma, nenorėjau nieko sakyti, bet galvoju lygiai taip pat. Nebrandus — kaip tik tinkamas žodis. Ar kuris jų bent akimirką pagalvojo apie vaikus?

— Teisingai, — pritarė Šepas, — bet čia tik viena reikalo pusė. Kitas dalykas — ta beprotiška idėja, kad pragyvens iš jos atlyginimo? Sakau, koks vyras galėtų su tuo sutikti?

— Oi, tikra tiesa, — pritarė Milė. — Galvojau apie tą patį. Nenorėjau sakyti, nes tikrai jie abu man labai patinka. Jie yra, žinai, tikrai geriausi mūsų draugai. Bet tai tiesa. Vis galvoju apie tą patį, tikrai, ir aš taip galvoju.