Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Nebuvo svarbu, kaip išdėstys — laikui atėjus suras tinkamų žodžių. Žinojo, kad Vileriai supras. Tegul jie būna palaiminti, būna palaiminti. Helena žinojo, kad jie supras.

Negalėjo galvoti apie nieką kita. Paruošė ir patiekė ankstyvus pietus, suplovė indus. Pasiruošė, prieš išeidama sustojo koridoriuje prie veidrodžio atšviežinti lūpų dažų ir šūktelėjo:

— Pasimatysime vėliau, mielasis.

Išeidama buvo susijaudinusi kaip mergaitė.

Bet tą akimirką, kai plepėdama ir juokdamasi įžengė į Vilerių svetainę, susijaudinimą pakeitė savotiška panika. Pasijuto kaip įsibrovėlė.

Tikėjosi rasti Vilerius įsitempusius ir sutrikusius kaip visada — kalbančius abu vienu metu, lakstančius ir šokinėjančius aplink ją, besimaišančius vienas kitam po kojų, kai norėdavo pakelti nuo jos pasirinktos kėdės aštrų žaislą. Tačiau šį kartą porelė ją sutiko romiai. Eiprilė atkakliai netvirtino, kad namai netvarkingi, nes buvo tvarkingi. Frenkui nereikėjo burbtelėti: „Atnešiu gėrimo“, ir staigiai mestis pirmyn, atsitrenkti į šaldytuvą, nes gėrimai buvo atnešti ir gražiai išrikiuoti ant kavos stalelio. Vileriai, akivaizdu, ramiai gurkšnojo ir kalbėjosi dar prieš jai atvykstant. Nuoširdžiai džiaugėsi ją matydami, tačiau, jei nebūtų atvykusi, puikiai apsieitų ir vieni.

— Man tik mažytį šlakelį. Ačiū. Nuostabu, — girdėjo save sakant ponia Givings. — Argi ne malonu pasėdėti? Vaje, argi jūsų namas ne gražiai atrodo, — ir daugybę kitokių dalykų.

Galų gale išlemeno:

— Tikiuosi, kad neatrodys piktnaudžiavimas, klausiau savęs, ar galėčiau jūsų paprašyti didelės paslaugos. Tai dėl mano sūnaus, Džono...

Abiejų Vilerių veidų raumenys susitraukė taip nežymiai, kad net jautriausia kamera nebūtų užfiksavusi. Tačiau ponia Givings pajuto kaip spyrį. Jie žino! Tos galimybės ji visiškai nenumatė. Kas jiems pasakė? Ar jie žino apie nuniokotus namus, nupjautus telefono laidus ir apie valstijos policiją?

Turėjo susitvardyti. Ir tikrai, Helenos balsas jiems bylojo, kad Džonas anaiptol nesijaučia gerai. Persidirbimas, taip pat aibės kitokių rūpesčių sukėlė visišką nervinį išsekimą. Laimei, laiku atsirado šiose apylinkėse. Ji negalėtų pakęsti net minties, kad sūnus serga kažkur toli nuo namų. Tačiau ir jo tėvas, ir ji pati vis tiek labai jaudinasi. Daktarai mano, kad būtų išmintinga jam visiškai ilsėtis, tik šiuo metu...

— ...na, tiesą sakant, šiuo metu jis Grineikerse, — balsas vienintelis išliko gyvas, visa kita buvo sustingę.

Iš tiesų, Helenos balsas tikino, kad jie nustebtų, kokia tikrai puiki vieta yra Grineikersas. Pradedant nuo paslaugų, personalo, na, ir visa kita. Pavyzdžiui, daug geriau, nei daugumoje privačių poilsio namų ir panašiai mūsų rajone.

Balsas kalbėjo ir kalbėjo vis silpdamas, kol galų gale pasiekė tikslą. Netrukus, kurį nors sekmadienį, oi ne, ne tuojau pat, žinoma, bet kurį nors sekmadienį ateityje, gal Vileriai labai neprieštarautų, jeigu...

— Kodėl ne, žinoma, Helena, — patikino Eiprilė Viler, — mielai su juo susipažinsime. Labai malonu iš jūsų pusės, kad pagalvojote apie mus.

Frenkas Vileris, papildydamas jos taurę, pritarė suprantąs, kad jis tikrai įdomus vaikinas.

— Ką manote apie kitą sekmadienį? — pasiteiravo Eiprilė. — Jei tik jums tinka.

— Kitą sekmadienį? — ponia Givings apsimetė skaičiuojanti. — Na, pažiūrėkime. Tikrai dar nežinau. Na, gerai.

Suprato, kad turėtų jausti pasitenkinimą. Galų gale, kaip tik dėl to atėjo. Tačiau labiausiai norėjo kuo greičiau dingti iš čia ir eiti namo.

— Na, aišku, tai neskubu. Jei kitą sekmadienį nepatogu ar ką, galime susitikti kokį kitą kartą.

— Ne, Helena. Kitą sekmadienį būtų puiku.

— Gerai. Nuostabu. O viešpatie, pažiūrėkite, kiek valandų. Bijau, kad bus geriau, jei aš... Ak, bet jūs norėjote kažko paklausti manęs, ar ne? Aš, kaip visada, praplepėjau.

Gurkštelėjusi gėrimo aptiko, kad gerklė labai išdžiūvusi. Atrodė, lyg patinusi.

— Na, iš tiesų, uh, Helena, — pradėjo Frenkas Vileris, — mes turime gana svarbių naujienų.

Po pusvalandžio ponia Givings važiavo namo visą kelią iš nuostabos pakėlusi antakius. Vos galėjo sulaukti, kol viską papasakos savo vyrui.

Rado jį krėsle apšviestą geltona lempos šviesa. Sėdėjo šalia neįkainojamo sieninio laikrodžio, Helenos dar prieš karą įsigyto aukcione. Buvo perskaitęs Herald Tribūne , o dabar vartė World-Telegram and Sun.

— Hovardai, — kreipėsi į vyrą, — žinai, ką tie vaikai man pasakė?

— Kokie vaikai, mieloji?

— Vileriai. Žinai , žmonės, pas kuriuos važiavau? Tą porą Revoliucijos kelyje? Tuos, kurie, mano manymu, patiktų Džonui.

— Ak. Ne, o kas?

— Na, pirmiausia, kiek man žinoma, jie nelabai tvirti finansiškai. Prieš dvejus metus turėjo skolintis visą įmoką už namą. Tai viena. O antra...

Hovardas Givingsas bandė klausytis, bet akys vis nukrypdavo į ant kelių gulintį laikraštį. Dvylikametis berniukas Šaut Bende, Indianoje, paprašė dvidešimties dolerių banko paskolos. Norėjo nupirkti vaistų savo šuniui, vardu Spotas. Banko valdytojas asmeniškai patvirtino prašymą.

— ...taigi, pasakiau, kodėl parduoti? Be abejonės, norėsite turėti namą, kai grįšite. Ir, žinai, ką jis atsakė? „Na, matote, čia ir esmė. Mes negrįšime“. Aš paklausiau, ar susirado ten darbą? „Ne, dar ne“. Pasiteiravau, ar gyvens pas gimines, gal draugus ar panašiai? „Ne“.

Ponia Givings išsprogino akis vaizduodama neatsakingumo viršūnę. „Ne, nepažįstame. Nė gyvos dvasios. Paprasčiausiai išvykstame — ir viskas.“

— Tikrai, Hovardai, negaliu apsakyti, kaip buvo keblu. Ar gali įsivaizduoti? Sakau, kažkaip savotiškai nemalonu? Visa tai?

Hovardas Givingsas palietė klausos aparatą ir perklausė:

— Kaip tai nemalonu, mieloji? — jis manė, kad pametė mintį. Prasidėjo nuo kažkokių žmonių, išvykstančių į Europą, bet dabar akivaizdžiai buvo kalbama apie kažką kitą.

— Na, argi ne? — klausė Helena. — Žmonės be skatiko, su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Sakau, niekas taip nesielgia, tiesa? Na, nebent jie nuo kažko bėga. Aš nenorėčiau galvoti nieko panašaus. Nežinau, ką ir manyti, štai kur esmė. Jie visada atrodė pastovi, sėsli pora. Ar neįtartina? Matai, dar vienas dalykas. Aš jau buvau patikėjusi jiems Džono reikalą, kai visa tai iškilo aikštėn. Manau, kad reikės apsvarstyti iš naujo. Nors dabar atrodo, kad nebėra prasmės.

— Apsvarstyti iš naujo ką, mieloji? Ne visai suprantu apie ką tu...

— Nagi apie tai, kad parsivežtume jį pasisvečiuotu Hovardai. Iš viso, ar tu klauseisi, Hovardai?

— Ak, taip, žinoma. Klausiu, kodėl nebėra prasmės?

— Na, todėl , — nekantriai aiškino Helena, — kad kokia Džono supažindinimo su jais vertėj jei jie ruošiasi rudenį išnykti?

— “Vertė“?

— Paprasčiausiai, manau, tu supranti. Jam reikia pastovių žmonių. Žinoma, manau, kad susitikimas žalos nepadarytų. Galėtume parsivežti ji kartą ar du — prieš Vileriams išvykstant. Aš tik kažkaip galvojau apie ilgalaikius ryšius. O, mielasis, argi nepainu? Kodėl žmonės, tavo manymu, negalėtų būti labiau... — pati nelabai suprato, apie ką dabar kalba, ar ką norėjo pasakyti. Su nuostaba aptiko, kad kalbėdama taip suko nosinę, jog toji tapo drėgna standžia virve. — Vis dėlto manau, kad niekas negali nuspėti kitų žmonių, — padarė išvadą.

Apsisuko, išėjo iš kambario ir lengvai nubėgo laiptais į viršų — persirengti patogesniais drabužiais.