Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Įrengė naujus turėklus laiptinėje. Išėmė paprastus langų rėmus ir pakeitė kolonijinio stiliaus mažais langeliais. Pati suprojektavo ir labai atidžiai prižiūrėjo naujos terasos ir garažo statybą. Išvalė, užpylė žemėmis, sulygino ir pasėjo šimtą kvadratinių pėdų naujos vejos. Per trejus metus penkiais tūkstančiais dolerių padidino sodybos rinkos kainą. Įtikino Hovardą parduoti tą ir pirkti kitą. Padarė gerą pradžią tobulindama pastarąjį. Paskui buvo trečias, ketvirtas ir taip toliau. Helenos nekilnojamojo turto verslas visą laiką augo. Labai sėkmingais metais ji galėdavo dirbti aštuoniolika valandų per parą. Dešimt versle ir aštuonias — prie namo. „Nes man labai patinka“, — tvirtino ir tupinėdavo sutemose nuolatos daužydama, kalinėdama, blizgindama ir taisydama viską aplinkui.

— Man labai patinka tokie darbai, o tau?

Ar ne kvailai elgėsi? Dabar savijauta gera, jaučiasi rami. Išdėliojusi ant padėklo arbatos reikmenis, ponia Givings tolerantiškai atsiduso pagalvojusi, kokia kvaila buvo ir kaip neteisingai tuo laiku elgėsi. O, ji pasikeitė, be jokios abejonės. Žmonės keičiasi. Pokytis gali būti ir suklestėjimas, ir susinaikinimas, tiesa? Atrodė, kad taip ir yra: galutinis suklestėjimas — ilgai atidėliotas moteriškumo proveržis.

Stiprėjantys jausmai namui ir vis mažėjantis noras susitelkti darbui — tik mažiausi paviršutiniški pokyčių požymiai. Buvo ir kitokių, gilesnių, keliančių nerimą, keistai malonių fizinių pojūčių. Kartais skausmingai džiugiai sugraudindavo per radiją nugirsta frazė apie Bethoveną. Kartais, plepant su Hovardu, užvaldydavo trikdantis troškimas apkabinti jo brangią seną galvą ir prisispausti prie krūtinės.

— Pagalvojau, kad šiandien išgersime tik arbatos, — prabilo, nešdama padėklą į svetainę. — Tikiuosi, neprieštarausi. Jei dabar užkąstume, tai nenorėtume pietų. Šiandien anksti pietausime. Matai, aštuntą valandą manęs lauks Vileriai. Gana striuka su laiku.

Švelniai pastatė padėklą ant senovinio kavos stalelio. Jo paviršius nežymiai randuotas nuo to karto, kai Džonas jį sviedė per kambarį. Tą baisiąją naktį, kai atvyko valstijos policija.

— Ak, ar ne gera atsisėsti? — džiaugėsi ponia Givings, — ar yra kas nors malonesnio po sunkios dienos?

Paruošė arbatą taip, kaip jam patiko, su trimis cukraus gabalėliais. Ištiesė, pakėlė akis pasitikslinti, kad vyras tikrai čia. Staiga užuodęs arbatą ir pamatęs žmoną Hovardas Givingsas suvokė, kad ji jau namie. Visą popietę buvo išsijungęs klausos aparatą. Nuo šoko Hovardo veidas suvirpėjo kaip išgąsdinto berniuko, bet žmona to nepastebėjo. Kalbėjo toliau. Jis padėjo Herald Tribune ir drebančia ranka graibėsi klausos aparato. Kitą ištiesė paimti arbatos puodelį. Lėkštelė sutarškėjo.

Hovardas Givingsas atrodė vyresnis negu šešiasdešimt septynerių. Visą gyvenimą dirbo smulkiu tarnautoju vienoje iš septynių didžiausių pasaulyje gyvybės draudimo kompanijų. Atrodė, kad įstaigos nuobodulys vyrą pažymėjo taip ryškai, kaip seną jūreivį nugairina saulė ir vėjas. Baltas minkštas veidas su metais nesiraukšlėjo ir nesmuko, bet tapo subtiliai vaikiškai putlus. Plaukai irgi buvo kaip vaiko — švelnučiai, tiesiog šilkiniai. Vyras niekada nebuvo stiprus, o dabar tą netvirtumą ypač pabrėžė didelis išsipūtęs pilvas: dėl jo Givingsas turėdavo sėdėti plačiai išskėtęs sulysusius kelius. Vilkėjo gana dabitiškus raudonus languotus marškinius, pilkas flanelines kelnes, pilkas kojines. Avėjo senais juodais ortopediniais batais. Jų oda, priešingai Hovardo veido odai, buvo labai raukšlėta.

— Ar nėra jokio pyrago? — atsikrenkštęs pasiteiravo. — Galvojau, kad dar turime kokosinio pyrago.

— Na, taip, mielasis, supranti, maniau, kad šiandien tik išgersime arbatos, nes pietausime taip anksti... — dar kartą paaiškino apie savo susitarimą su Vileriais, miglotai prisimindama, kad anksčiau buvo jam minėjusi. Jis linktelėjo sunkiai suvokdamas, ką ji pasakoja. Šnekėdama ponia Givings išsiblaškiusi ir susižavėjusi spoksojo, kaip besileidžianti saulė nurausvino vyro ausies lezgelį ir pavertė pleiskanas ugnies snaigėmis. Tačiau jos mintys skubėjo pirmyn, vakaro link.

Tai nebus tik paprastas apsilankymas pas Vilerius. Iš tiesų, tai pirmasis atsargus žingsnis plano, kaip vizija iškilusio galvoje prieš daugelį savaičių, įgyvendinimo link. Kartą, leidžiantis sutemoms, išėjo pasivaikščioti. Norėjo nuraminti nervus melsvoje pievelės už namo gilumoje. Apsižvalgiusi aplinkui įsivaizdavo veją, pilną šeimyniškai susibūrusių žmonių. Eiprilė Viler sėdėjo baltoje kaltos geležies kėdėje ir pasukusi savo dailią galvelę meiliai šypsojosi išmintingiems tėviškiems Hovardo pastebėjimams. Jis sėdėjo šalia, prie balto kaltos geležies stalo maišydamas kokteilį su ledais. Prieš juos truputėlį palinkęs pirmyn, su taure rankoje stovėjo Frenkas Vileris. Buvo užsiėmęs vienu iš savo rimtų pokalbių su Džonu, oriu ir pasitaisiusiu, atsilošusiu baltame kaltos geležies šezlonge. Helena matė Džono šypseną, mandagią, bet drįstančią nepritarti Frenkui dėl kokių nors nereikšmingų politikos, knygų, beisbolo ar dar kokių nors jaunus vyrus dominančių klausimų. Matė sūnų pasukant galvą ir tariant:

— Mama? Gal prisijungsi prie mūsų?

Vaizdas nuolat kartojosi, kol tapo toks realus, kaip žurnalo iliustracija. Helena nuolat jį tobulino. Net sugebėjo rasti vietą Vilerių vaikams. Jie galėtų tyliai žaisti už rožių krūmų. Dėvėtų baltus šortus ir teniso batelius, gaudytų skraidančius jonvabalius. Kuo aiškesnis darėsi vaizdas, tuo mažiau trūkumų atrodė turįs pats susitikimas. Argi Džonui nebūtų naudinga atsigauti su keliais jautriais ir maloniais bendraamžiais? Iš Vilerių pusės tai irgi nebūtų altruizmas. Jie dažnai kartodavo, kaip trokšta turėti panašių į save draugų. Aišku, nuobodi porelė nuo kalvos (Krandelai? Kempbelai?) ne daug ką galėjo jiems pasiūlyti. Na, gero pokalbio ar panašiai. Dievaži, koks bebūtų Džonas, jis — intelektualas.

Helena žinojo, kad visiems būtų smagu. Buvo tikra. Taip pat suprato, kad negalima nieko skubinti. Nuo pat pradžių suvokė, kad viskas turi vykti lėtai, žingsnis po žingsnio.

Per paskutiniuosius apsilankymus jai su Hovardu leido Džoną valandai išsivežti už ligoninės teritorijos. Taip vadinamam eksperimentui.

— Nemanau, kad šiuo metu būtų išmintinga lankytis namuose, — praėjusį mėnesį patarė gydytojas, bjauriai vieną po kito į stalą traškindamas rašaluotų pirštų sąnarius. — Atrodo, vis dar esama daug priešiškumo, kaip čia pasakius, namų atmosferai ir panašiai. Kol kas geriau būtų šitas pirmines išvykas šiek tiek riboti. Vėliau, priklausomai nuo to, kaip viskas klostysis, galėsite pabandyti nusivežti į artimų draugų namus. Ten daugiau ar mažiau jaustųsi neutralioje teritorijoje. Tai būtų kitas logiškas žingsnis. Galite spręsti patys.

Helena pakalbėjo su Hovardu, net Džonui keletą kartų atsargiai užsiminė. Praėjusią savaitę, atsargiai pasvėrusi visus veiksnius, nusprendė, kad atėjo laikas antrajam logiškam žingsniui. Šios dienos susitikimą su gydytoju organizavo tik dėl to, kad praneštų apie savo sprendimą. Dar norėjo keleto patarimų. Kiek turėtų Vileriams papasakoti apie Džono ligą? Gydytojas, kaip ir buvo galima tikėtis, visiškai nepadėjo. Pasakė, kad ji turinti pati nuspręsti. Bent jau neprieštaravo. Dabar beliko papasakoti Vileriams. Daug patogiau ir maloniau būtų buvę pasikalbėti čia, kaip buvo suplanavusi, pietaujant prie žvakėmis apšviesto stalo. Tačiau negalėjo nieko padaryti.

— Tikiuosi, kad neatrodys piktnaudžiavimas, — pašnibždomis repetavo plaudama arbatos reikmenis virtuvėje, — klausiau savęs, ar galėčiau jūsų paprašyti didelės paslaugos. Tai dėl mano sūnaus, Džono...