Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Štai ką pasakysiu, Džekai, — pradėjo. — Nupirksiu tau brendžio. Už senus laikus.

— Ne, ne, ne, ne, — mėgino prieštarauti Ordvėjus, bet atrodė toks patenkintas, tarsi glostytų spanielį. Padavėjas nurinkęs lėkštes padėjo puikias mažytes konjako taures. Vėliau, kai susimokėjo ir išėjo į saulės šviesą, Džeko šypsena spinduliavo.

Buvo giedra, šilta diena. Dangus virš pastatų skaidrus ir žydras kaip skalbinių mėlis. Be to, algos diena. Tradiciškai po priešpiečių eidavo į banką.

— Nėra reikalo sakyti, kad išlaikysiu griežtai entre nous, seno skauto žodis, — einant pasižadėjo Ordvėjus. — Nemanau, kad norėtum, jog visur apie tave būtų šnekama. Kada praneši Bandžiui?

— Manau, po kelių savaičių. Dar apie tai negalvojau.

Maloniai šildė saulė. Po kelių dienų bus karšta, bet dabar puiku. Vėsioje, marmurinėje banko gilumoje muzikos automatas grojo“ Atostogas stygoms“. Abu su Ordvėjumi laukė savo eilės prie vieno iš dešimties kasos langelių, du kartus per mėnesį per priešpiečius rezervuojamų Nokso darbuotojams. Frenkas vaizdavosi, kad paskutinį kartą stovi šioje eilėje. Paskutinį kartą mindžiukuoja ir paskutinį kartą palies pirštais čekį.

— Turėtum pamatyti mus mindžiukuojančius tame prakeiktame banke, — prieš daugelį metų pasakojo Eiprilei. — Atrodome kaip netvarkingi žindukliai paršeliai, laukiantys laisvo spenio. O, žinoma, mes visi labai gerų manierų, labai rafinuoti paršeliai. Stovime labai kantriai ir stengiamės per daug vieni kitų nestumdyti. Kiekvienas vyrukas prieina prie pat langelio ir pasiima čekį. Kaip nors sulenkia tarp pirštų, įdeda į delną, ar randa kokį kitą būdą paslėpti nuo kitų akių. Taip, kad neatrodytų, jog slepia. Nes labai svarbu likti nerūpestingam, supranti. Bet iš tikrųjų svarbu, po galais, įsitikinti, kad niekas nematė, kiek tu gauni. Jėzau!

— Džentelmenai, — prie Frenko peties palinko Vincas Latropas, — pasivaikščiosime gryname ore?

Jis, Edas Smolas ir Sidas Roskou dėjosi į kišenes banko atsiskaitymo knygeles ir pinigines. Liežuviais vis dar čiulpsėjo tarpudančiuose užsilikusius maisto gabalėlius. Šitaip kvietė pasivaikščioti aplink kvartalą, kad geriau virškintų.

Frenkas įsivaizdavo, kad ir vaikšto paskutinį kartą. Paskutinį kartą prisideda prie šio lėto įstaigos žmonių pasivaikščiojimo saulėkaitoje. Paskutinį kartą jo nublizginti batai išgąsdins tuos krypuojančius balandžius, išsklaidys pulkus virš prispjaudyto ir žemės riešutų lukštais nubarstyto šaligatvio. Paukščiai plasnos ir kils, suks ratus aplinkui, mojuodami juodai sidabriniais sparnais.

Pasipasakojęs jautėsi geriau. Kitaip. Galėjo dairytis aplinkui, žiūrėti į veidus tiems keturiems kalbantiems vyrams ir jaustis su jais nesusijęs. Ordvėjus, Latropas, susijaudinęs mažasis Edas Smolas, pretenzingas ir nuobodus Sidas Roskou. Žinojo, kad greitai ištars jiems: „Sudie“, o kitais metais jau sunkiai prisimins jų vardus. Dabar nebuvo reikalo jų nemėgti, o tai ir buvo geriausia. Ne tokie jau blogi vyrukai. Net kartu su visais linksmai juokėsi iš švelnių Ordvėjaus pokštų. Kai paskutinį kartą išėjo iš už kampo ir pasuko Nokso pastato link, su malonumu pasidžiaugė, kad jie visi penki draugiškai eina šaligatviu viena greta. Saulė skatino žengti spėriai ir tvirtai mojuoti rankomis būdinga išraiška, tartum žengtų vieno būrio kariai (Koks dalinys , drauguži? Pardavimų skatinimas, penkioliktas aukštas, Nokso verslo mašinos).

Širdyje sakė „sudie“, sudie visiems, pro ką praėjo: čiauškančioms stenografistėms su krepšeliais iš pigių prekių parduotuvėlės, ciniškiems jauniems klerkams su antrankoviais, rūkantiems prie pastato. Sudie visam mielam liūdnam būriui. Aš išeinu.

Tas nuostabus laisvės jausmas tęsėsi tol, kol sugrįžo prie savo stalo. Skambutis graudžiai mekeno. Vadinasi, reikalingas Bandžiui.

Kai būdavo geras oras, Tedas Bandis niekada neatrodydavo gerai. Jis — patalpos žmogus. Smulkus, pilkas kūnelis atrodė sukurtas tam, kad atitiktų minimalų kietai apsiūto, dvieilio verslo kostiumo reikalavimą. Liesas, papilkėjęs veidas atsipalaiduodavo tik tada, kai biuro langai būdavo saugiai uždaryti žiemai. Kartą jam buvo pavesta į Bermudus lydėti grupę prizus laimėjusių pardavėjų. Roskou į Nokso naujienas įdėjo nuotrauką. Joje visi tik su maudymosi kelnaitėmis išsišiepę tysojo pliaže. Roskou sekretorė padidino vieną nuotraukos dalį — Bandis, iš abiejų pusių prislėgtas gauruotų rankų, apsivyniojusių aplink kaklą, bando šypsotis. Nuotrauka slaptai apkeliavo visas penkioliktojo aukšto kabinas. Visi teigė, kad tai pats juokingiausias kada nors matytas vaizdas.

Bandžio veido išraiška buvo panaši į aną nuotraukoje. Frenkas iš pradžių pamanė, kad tik dėl to, jog birželio vėjelis juokingai iškedeno ilgas plaukų sruogas, kurios buvo šukuojamos taip, kad paslėptų plikę. Tačiau įėjęs į kabiną suvokė Bandžio sumišimo priežastį — vieši retas ir didingas lankytojas.

— Frenkai, tu, aišku, pažįsti Bartą Poloką, — pristatė atsistodamas. Atsiprašančiai linktelėjo svečiui: — Frenkas Vileris, Bartai.

Didinga figūra, vilkinti gelsvai rudo gabardino kostiumu, pakilo. Didelis įdegęs veidas nusišypsojo, dešinės plaštakos šilti gniaužtai spustelėjo Frenko raką.

— Nemanau, kad kada nors buvome oficialiai supažindinti, — prabilo giliu balsu. Jei kalbėtų iš tribūnos, virpėtų stiklai. — Malonu su jumis susipažinti, Frenkai.

Šis žmogus bet kurioje kitoje korporacijoje būtų vadinamas „ponu“, o ne „Bartu“. Jis buvo generalinis elektronikos skyriaus pardavimų direktorius. Žmogus, iš kurio Frenkas niekada nebuvo sulaukęs nieko daugiau, tik tuščią linktelėjimą lifte. Be to, metų metais jį iš tolo niekino.

— Jis turi puikius duomenis tapti prezidentu — blogiausia prasme, — kartą pasakojo Eiprilei. — Jis — vienas tų didelių, ramių, neginčijamų autoritetų. Šunsnukis su milijono dolerių šypsena ir trimis svarais raumenų tarp ausų. Įleisk jį į televiziją, ir jokia kita partija niekada nebeturės jokių šansų.

Frenkas jautė savo veidą šiepiantis į vergišką grimasą. Prakaito lašas iš pažasties nutekėjo šonkauliais žemyn. Bandė atitaisyti šią nekontroliuojamą reakciją, galvodamas, kaip šį vakarą papasakos apie įvykį Eiprilei:

— Staiga pagavau save savotiškai tirpstant prieš jį. Ar ne juokinga? Supranti, aš žinau, kad jis — arklio subinė, žinau, kad jis niekaip nesusijęs su mano gyvenimo įvykiais, bet vis tiek jis beveik baugino. Ar tai ne baisiausia?

— Prisitrauk kėdę, Frenkai, — paragino Tedas Bandis, susiglostydamas plaukus. Atsisėdęs nepatogiai perkėlė svorį nuo vieno sėdmens ant kito — judesys žmogaus, sergančio hemorojumi. — Mudu su Bartu peržiūrėjome kai kurias ataskaitas NPVA konferencijai, — pridūrė, — Bartas paprašė pakviesti tave. Atrodo...

Bet Frenkas negalėjo klausytis likusios Bandžio sakinio dalies. Dėmesį sukoncentravo į Bartą Poloką. Šis nuoširdžiai palinkęs kėdėje į priekį laukė, kol Bandis baigė kalbėti. Laisvąja ranka tvarkingai pastukseno į kažkokį popierių. Paaiškėjo, kad tai Pokalbio apie gamybos kontrolę kopija.

— Frenkai, tai nuostabu. Žmonės Tolede nepaprastai nudžiugo.

— Sakau, argi ne tai baisiausia? — tą vakarą klausinėjo Eiprilės. Vaikštinėjo paskui ją virtuvėje su stikline gėrimo, kalbėjo ir kartu juokėsi. Žmona ruošėsi pateikti pietus. — Argi ne ironiška? Padariau tą kvailą darbelį, kad nukabinčiau save nuo Bandžio kablio. Štai kas atsitiko. Būtum girdėjusi, kaip Polokas apie tai kalbėjo. Visus tuos metus net nežinojo, kad aš egzistuoju, ir staiga — aš jo mėgstamiausias sumanus jaunuolis. Senasis Bandis sėdėjo ir bandė susivokti, ar džiaugtis, ar pavydėti. Bandžiau susilaikyti, kad nepradėčiau kvatoti. Jėzau!