Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Nuostabu, — ištarė Eiprilė. — Gal nuneštum, mielasis?

— O tada, paaiškėja, kad jis turi tą didelę... Ką? Taip, žinoma, gerai.

Padėjo stiklinę, paėmė žmonos paduotas lėkštes ir nusekė paskui žmoną į kitą kambarį. Vaikai jau sėdėjo prie stalo.

— O tada paaiškėja, kad jis turi tą didelę idėją. Polokas. Nori, kad aš sukurčiau visą kvailą seriją. Pokalbis apie inventoriaus kontrolę , pokalbis apie pardavimą analizę, pokalbis apie kainų apskaičiavimą, pokalbis apie bendrą išmokamų atlyginimų sumą. Jis viską pasižymėjo. Turiu su juo eiti...

— Atsiprašau sekundei, Frenkai. Maiklai, atsisėsk tiesiai, nes paskui turėsi problemų. Tikrai. Ir nevalgyk tokiais dideliais kąsniais. Atsiprašau, tęsk.

— Turiu su juo kitą savaitę eiti priešpiečių ir viską aptarti. Ar ne linksma? Žinoma, jei pasidarys nepakenčiama, turėsiu pasakyti, kad rudenį išvykstu. Ne, bet visas šis reikalas gana juokingas, ar ne? Po visų tų...

— Šiaip ar taip, kodėl nepasakius?

— ...apsnūdimo metų prakeiktame darbe, niekada... Ką?

— Sakau, kodėl nepasakius? Kodėl nepasakius jiems visiems? Ką tau padarys?

— Na, vargu, ar tai padarymo klausimas. Būtų truputėlį, žinai, keblu, ir viskas. Sakau, kad nematau prasmės ką nors sakyti dabar, kol dar ne laikas įteikti oficialų prašymą.

Pasmeigė kiaulienos muštinio gabalą ir taip piktai įsikišo į burną, kad krimstelėjo ne tik mėsos, bet ir šakutės. Kramtė visa žandikaulių jėga. Per nosį išpūtė orą, rodydamas, kokia stipri jo savikontrolė. Suvokė, kad ne visiškai supranta, dėl ko pyksta.

— Na, — ramiai, nežiūrėdama į jį, tarė Eiprilė. — Žinoma, viskas priklauso nuo tavęs.

Frenko manymu, bėda ta, kad visą kelią į namus jis įsivaizdavo žmoną tariant: „Tai tikriausiai geriausias jų matytas pardavimų skatinimas. Kas čia juokinga?“, ir girdėjo save atsakant: „Ne, bet tu nepagavai esmės — tai įrodymas, kad jie — gauja idiotų“. „Kodėl tu visada nepakankamai save vertini? Manau, tai įrodo, kad tu — toks žmogus, kuris gali pranokti visus, kai to nori arba, kai reikia“. „Na, nežinau, galbūt. Tik nenoriu pranokti tokiomis nesąmonėmis kaip ši“. „Žinoma nenori, dėl to mes ir išvažiuojame. Bet šiuo metu ar taip baisu priimti jų pripažinimą? Gal tau nesvarbu arba to nereikia, bet pripažinimas netampa vertas paniekos. Manu, kad turėtum jaustis gerai, Frenkai. Tikrai.“

Bet ji nepasakė nieko bent truputį panašaus. Net neatrodė, kad panašios mintys būtų atėjusios žmonai į galvą. Sėdėjo tobulai šaltakraujiškai pjaustydama ir kramtydama, o mintys lakiojo kažkur toli ir apie kitus dalykus.

Penktas skyrius

— AŠ PASIIMSIU SAVO lėlių namelį, — tą šeštadienio rytą nusprendė Dženiferė, — ir lėlių vežimėlį, ir meškutį, ir tris Velykų triušiukus, ir žirafą, ir visas lėles, visas knygas ir plokšteles. Ir būgną.

— Panašu, kad gana daug, mažyte, ar ne? — pasitikslino Eiprilė, nepritariamai žvelgdama nuo siuvimo mašinos, mat nutarė praleisti savaitgalį rūšiuodama žieminius drabužius. Kai kuriuos reikės išmesti, kitus — pataisyti. Dėmesį sutelkė į paprastus, tvirtus drabužius, kurių gali prireikti Europoje. Dženiferė sėdėjo mamai prie kojų ir žaidė su atplėštais pamušalais ir siūlų galeliais.

— Ak, ir arbatos servizą, ir akmenukų kolekciją, visus žaidimus ir paspirtuką.

— Gerai, mažyte, bet ar nemanai, kad pasiimsi gana daug daiktų? Ar neketini ko nors palikti?

— Ne. Galbūt išmesiu žirafą. Dar nesugalvojau.

— Savo žirafą? Ne, aš to nedaryčiau. Mes turėsime pakankamai vietos visiems gyvūnams ir lėlėms bei kitiems daikteliams. Aš jaudinausi tik dėl kai kurių didelių daiktų. Pavyzdžiui, dėl lėlių namelio ir Maiklo supamojo arkliuko. Supranti, tokius daiktus labai sunku supakuoti. Bet tau nereikia išmesti lėlių namelio. Galėsi atiduoti Madlenai.

— Visam laikui?

— Na, taip, visam laikui. Geriau negu išmesti, argi ne?

— Gerai, — sutiko Dženiferė, paskui pridūrė, — žinau, ką padarysiu. Atiduosiu Madlenai lėlių namelį ir žirafą, ir lėlių vežimėlį, ir meškutį, ir tris Velykų triušiukus, ir savo...

— Tik didelius daiktus, pasakiau. Ar nesupratai? Aš tik ką paaiškinau. Kodėl negali klausytis? — Eiprilės balsas kilo, susierzinimas sklido aplinkui. Paskui moteris atsiduso. — Klausyk, gal verčiau eitum į lauką pažaisti su Maiklu?

— Ne. Nesinori.

— Ak. Na, man irgi nesinori viską aiškinti penkiolika kartų tam kam per nuobodu, arba kas yra per kvailas, kad atkreiptų dėmesį. Štai kaip.

Frenkas nudžiugo, kai jos nutilo. Jis ant sofos bandė perskaityti „Prancūzų kalbą pradedantiesiems“. Įsigijo vadovėlį vietoj Eiprilės nupirkto. Jų kalbos vertė jį vis skaityti tą pačią pastraipą.

Bet po pusvalandžio, kai iš kambario taip ilgai buvo girdėti tik silpnas nereguliarus siuvamosios mašinos garsas, jis susirūpinęs pasižiūrėjo, kur dingo Dženiferė.

— Kur ji išėjo? — paklausė.

— Laukan su Maiklu. Manau.

— Ne, neišėjo. Žinau, kad nėjo į lauką.

Abu pakilo ir kartu nuėjo į vaikų kambarį. Ji buvo ten. Gulėjo spoksodama į niekur ir čiulpė nykštį.

Eiprilė atsisėdo ant lovos krašto ir priglaudė delną prie mergaitės smilkinio. Matyt, pajutusi, kad karščio nėra, pradėjo glostyti plaukus.

— Kas atsitiko, vaikeli? — nutaisė labai švelnų balsą. — Ar gali pasakyti mamytei, kas atsitiko?

Frenkas stebėjo nuo tarpdurio. Akys išsiplėtė taip pat kaip dukters. Jis susivaldė. Mergaitė pasekė tėvo pavyzdžiu. Prieš tai ištraukė nykštį iš burnos.

— Nieko, — pasakė.

Eiprilė paėmė Dženiferės ranką, nenorėdama, kad nykštys vėl grįžtų į burną. Atlenkusi mažą kumštelį pamatė, kad smilius tvirtai apsuktas žaliu siūlu. Pradėjo vynioti. Užveržta taip tvirtai, kad piršto galas pamėlynavo, o drėgna oda po siūlu — susiraukšlėjusi ir bekraujė.

— Ar tai dėl to, kad kraustomės į Prancūziją? — paklausė Eiprilė vis dar vyniodama siūlą. — Ar kažkaip negerai dėl to jautiesi?

Dženiferė neatsakė, kol nenuėmė paskutinio siūlelio. Tada vos pastebimai linktelėjo, nerangiai apsisukusi įsikniaubė motinai į sterblę ir pravirko.

— Ak, — prakalbo Eiprilė, — pagalvojau, kad dėl to. Vargšė senoji Dženiferė, — glostė mergaitės pečius. — Na, paklausyk, mažyte, žinai ką? Nėra dėl ko jaustis blogai.

Bet Dženiferė negalėjo liautis. Kūkčiojimas tik gilėjo.

— Prisimeni, kaip persikėlėme čia iš miesto? — klausė Eiprilė. — Prisimeni, kaip atrodė liūdna palikti parką ir visa kita? Ir visus darželio vaikus? Prisimeni, kas nutiko? Nepraėjo nė savaitė, kai Madlenos mamytė atvedė ją su tavimi pažaisti. Paskui susipažinai su Dora Donaldson ir Kempbelų berniukus. Paskui greitai pradėjai eiti į mokyklą ir susiradai daugybę draugų. Nebebuvo dėl ko blogai jaustis. Taip pat bus ir Prancūzijoje. Pamatysi.

Dženiferė pakėlė išraudusį veidą ir bandė kažką pasakyti. Tačiau praėjo kelios akimirkos, kol pavyko įterpti žodžius į kūkčiojimų tarpus:

— Ar mes ten ilgai gyvensime?

— Žinoma. Dėl to nesijaudink.

— Visiems, visiems laikams?

— Na, — svarstė Eiprilė, — gal ne visiems laikams, bet tikrai gyvensime gana ilgi. Neturėtum taip labai jaudintis, brangute. Manau, kad tai nuo sėdėjimo kambaryje tokią gražią dieną. Taip nemanai? Eik nusiprausk veidelį ir bėk į lauką pažiūrėti, ką veikia Maiklas. Gerai?