Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Frenkas įtikino save, kad tai iš esmės tiesa. Keletą kartų žygiavo per miestą, taigi prisiminė, kur yra dauguma atvirukuose pavaizduotų objektų. Žinojo, kaip iš tų vietų nukakti į Amerikos prekybos tarnybą ar Raudonojo kryžiaus klubą. Atsiminė, kaip iš tų vietų nusigauti į Pigalio aikštę, kaip pasirinkti geriausią prostitutę ir kaip kvepės jos kambarys. Tokios buvo jo žinios apie Paryžių. Be to, žinojo, kad geriausia Paryžiaus dalis, kur žmonės tikrai moka gyventi, prasideda prie St. Germian des Pres ir driekiasi į pietryčius (ar pietvakarius?) iki pat Cafe Dome. Tuos dalykus sužinojo vidurinėje mokykloje, perskaitęs „Fiestą“, o ne iš tikrų, dažniausiai vienišų klaidžiojimų mieste nutrintomis kojomis. Frenkas žavėjosi senovinių pastatų subtilumu, žalsva gatvių lempų šviesa ant medžių naktį, ilgomis baltomis kavinių pastogėmis, po kuriomis, kai eidavai pro šalį, atsiskleisdavo jūra protingai kalbančių žmonių. Išgėrus balto vyno įsiskaudėdavo galvą. Iš arčiau įsižiūrėjus į kalbančiųjų veidus, pasirodydavo, kad tai arba bauginantys barzdoti vyrai, arba moterys, galinčios akimoju jį įvertinti ir pamiršti. Atrodė, kad aplinkui plevena nepasiekiama išmintis, kad paruošta nenusakoma malonė laukia čia pat už kampo. Frenkas nusivarydavo nuo kojų vaikščiodamas begalinėmis melsvomis gatvėmis. Visi mokantys gyventi žmonės pasiliko tą viliojančią paslaptį sau. Kiek kartų prisigėręs vemdavo per užpakalinį sunkvežimio bortą, kai tas kratydamas vežė atgal į dalinį.

— Je suis, — kartojo pats sau. Eiprilė tęsė: — Tu es, nous sommes, vous etes, ils sont.

— ...geriau, kai apsigyvensime, — kalbėjo moteris, — ar taip nemanai? Tu nesiklausai.

— Žinoma, klausausi. Ne, atsiprašau, turbūt nesiklausiau.

Atsisėdęs ant kavos stalelio šypsojosi, manydamas, kad nuginkluos atvirumu.

— Tik galvojau, kad nebus lengva. Išvykti į užsienį su vaikais, ir visa kita. Manau, kad susidursime su daugybe problemų. Čia net negalime jų įsivaizduoti.

— Na, žinoma, — atsiliepė Eiprilė. — Ir, aišku, nebus lengva. Manai, kad neverta?

— Žinoma, ne. Tu teisi. Aš tik kažkaip pavargau šį vakarą. Norėtum išgerti?

— Ne, ačiū.

Nuėjo į virtuvę ir įsipylė. Gėrimas praskaidrino. Nebuvo jokių sunkumų iki kito vakaro. Arba iki to, kai Eiprilė pribloškė, papasakodama, ką veikė per dieną.

Frenkas manė, kad ji išsiblaškiusi kiaurą dieną tinginiauja. Įsivaizdavo ją ilgai besilepinančią vonioje, valandų valandas sėdinčią prie veidrodžio miegamajame, besimatuojančią įvairiausias sukneles ir bandančią naujas šukuosenas. Gal pasitraukiančią nuo veidrodžio lengvam įsivaizduojamų instrumentų grojamam valsui. Užsisvajojusią, besisukančią saulės nušviestame name, grįžtančią prie veidrodžio, per petį nusišypsančią savo išraudusiam atvaizdui. Paskui nuskubančią kloti lovų ir tvarkyti kambarių, kad spėtų iki jam grįžtant. Tačiau išaiškėjo, kad šiandien, iš karto po pusryčių, ji nuvažiavo į Niujorką. Kalbėjosi dėl darbo, užpildė ilgą prašymą užjūrio įdarbinimo agentūrai. Susitarė dėl pasų. Gavo tris kelionių brošiūras ir pustuzinio laivų ir lėktuvų kompanijų tvarkaraščius. Nupirko du naujus kelioninius krepšius, prancūzų kalbos žodyną, Paryžiaus gatvių žemėlapį, vaikams knygelę „Dramblys Babaras“ ir aukštesnio lygio prancūzų kalbos vadovėlį. Greitai parvažiavo namo, prieš pat pietus išleido auklę ir sumaišė ąsotėlį martinio.

— Ar nepavargai?

— Iš tikrųjų, nelabai. Tai buvo savotiška atgaiva. Ar gali įsivaizduoti, kiek laiko nebuvau mieste? Norėjau užbėgti per priešpiečius į biurą ir nustebinti tave, bet neturėjau laiko. Kas atsitiko?

— Nieko. Truputėlį suglumau. Kiek visko gali nuveikti per vieną dieną! Gana įspūdinga.

— Tu susierzinai, — pastebėjo Eiprilė, — ar ne? Ak, nekaltinu tavęs. — Nutaisiusi pribloškiamai nenatūralią supratingos žmonos iš televizijos komedijos šypseną, pridūrė, — gali pasirodyti, kad aš viskam vadovauju? Imuosi atsakomybės už viską.

— Ne, — užprotestavo jis, — ne, klausyk, nebūk kvaila. Aš nesusierzinau. Nesvarbu.

— Vis dėlto svarbu. Panašiai būna tada, kai pjaunu veją ar dirbu kitokius vyriškus darbus. Aš žinojau , kad turiu palikti pasus ir kelionių agentą tau. Bet buvo pakeliui ir atrodė kvaila nesustoti. Ak, aš atsiprašau.

— Klausyk, ar liausies? Tikrai po minutės susierzinsiu, jei nebaigsi. Pamiršk tai, maldauju.

— Gerai.

— Tikriausiai mums nebus daug naudos, — kalbėjo vartydamas prancūzų kalbos vadovėlį. — Mano manymu, truputėlį sudėtinga.

— Ak, tu apie knygą. Taip, manau, ji aukšto lygio. Pačiupau paskubomis. Dar vienas dalykas, kurį reikėjo palikti tau. Tau visada geriau už mane sekasi tvarkyti tokius dalykus.

Kitą vakarą atgailaujamu žvilgsniu žiūrėdama į vyrą Eiprilė pasakė turinti blogų naujienų:

— Na, ne tikrai blogų, bet erzinančių. Pirmiausia šiandien užėjo ponia Givings ir pateikė labai oficialų kvietimą pietų rytoj vakare. Savaime suprantama, atsisakiau. Paaiškinau, kad nerasime auklės. Tada spyrėsi vakaroti kitą savaitę — atsikalbinėjau ir toliau. Supratau, kad vis tiek turėsime su ja greitai susitikti dėl namo pardavimo, taigi pasiūliau ateiti pietų čia.

— O, Jėzau.

— Ne, nesijaudink, jie neateis. Žinai, kokia ji. Pradėjo vapalioti, kad nenori mums sukelti nepatogumų. Dieve, kokia įkyri gali būti ta moteris. Aš tvirtinau, kad mes vis tiek norėsime su ja susitikti verslo reikalais. Užtruko pusvalandį. Galų gale man pavyko įkalbėti, kad ateitų rytoj vakare viena. Jokių pietų, griežtai tik verslo reikalai. Jeigu pasiseks, niekada nebereikės su ja susitikti, tik parduosime namą.

— Puiku.

— Taip, bet yra kita bėda. Visiškai pamiršau, kad turime rytoj vakare eiti pas Kempbelus. Paskambinau Milei ir išbandžiau tą patį melą su aukle. Atrodo, na, nežinau, ji tikrai nusiminė. Žinai Milę. Kartais ji kaip mažas vaikas. Per visą pokalbį tik vieną kartą pasakė „taip“ — taigi mes eisime pas juos šį vakarą. Štai toks savaitgalis — Kempbelai šiandien, Givings rytoj. Baisiai apgailestauju, Frenkai.

— Po velnių, viskas gerai. Ar tai tavo visos blogos naujienos?

— Ar tu tikrai neprieštarauji?

Visiškai neprieštaravo. Iš tikrųjų, nekantravo papasakoti Kempbelams apie planą. Suprato, kai nusiprausė ir pasikeitė marškinius. Toks dalykas niekada neatrodo visiškai realus, kol kam nors nepapasakoji.

— Vis dėlto paklausyk, Eiprilė, — kalbėjo kišdamasis marškinius į kelnes, — kai pranešime poniai Givings, nėra jokio reikalo pasakoti, ką ketiname veikti Europoje, tiesa? Ji ir be to mano, kad esu bjaurybė.

— Žinoma, ne, — Eiprilė, atrodo, nustebo nuo pačios minties, kad jie dar ką nors pasakys poniai Givings be to, kad nori parduoti namą. — Koks galėtų būti jos reikalas? Nėra jokio reikalo apie tai pasakoti ir Kempbelams.

— Oi, ne, — skubiai pertarė Frenkas, — jiems papasakoti turime. — Vos nepridūrė: „Jie mūsų draugai“, bet laiku susigriebė. — Sakau, suprantu, žinoma, nėra jokio reikalo. Bet kodėl gi ne?

Antras skyrius

ŠEPARDAS SYRSAS KEMPBELAS MĖGO blizginti batus. Šis pomėgis atsirado armijoje (vyriškis buvo trijų garsios desanto divizijos kampanijų veteranas). Net dabar, nors civilių batų oda nespindėjo taip, kaip sunkūs parašiutininkų batai, aitrus kvapas ir energingas darbas tupint kėlė svaigius vieningumo dvasios prisiminimus. Blizgindamas plėšė senų laikų bigbendo svingą. Užuot žmoniškai dainavęs, prisimerkė ir atvipinęs lūpas skleisdavo garsus: „Buddappa banh! Banh! Banh!“, šitaip imituodamas pučiamuosius. Ir dabar, ir tada stabteldavo išmaukti alaus iš skardinės, stovinčios šalia ant grindų. Paskui ištiesdavo nugarą, pasikasydavo pageltusias marškinėlių pažastis ir pasimėgaudamas garsiai atsirūgdavo.