Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Būtinai reikėjo bendrauti su ponia Givings. Pastaruoju metu ji rasdavo vieną paaiškinimą po kito savo skambučiams ir apsilankymams. Tariamas tikslas — verslas, kuris pats savaime jau buvo varginantis. Reikėjo aptarti daugybę detalių dėl namo pardavimo, ko Vikriai klausėsi bereikšmiais veidais. Tačiau Ponios Givings kalba vis grįždavo prie Džono — „kaip mes visi puikiai praleidome tą dieną“. Beveik patys to nesuvokdami, jie pritarė bandomajai sekmadienių popiečių programai — „kada jums patogu, kai nebūsite sekmadieniais per daug užsiėmę, nuo dabar iki jūsų išvykimo“.

Su Kempbelais taip pat buvo būtina bendrauti. Tam skyrė visą šeštadienį — Kempbelams pageidaujant visi iškylavo paplūdimyje. Diena su dešrainiais, vaikų ašaromis, smėliu ir prakaitu — žavi maišatis. Tą vakarą jie buvo ties isterijos riba. Tiesą sakant, tą vakarą meilikavimas ar pardavimų kampanija, nesvarbu, kaip pavadinsi, netikėtai akimirksniu pasiekė visiškai neromantišką fazę.

— Dieve , kokia diena, — sudejavo Eiprilė, užvėrusi vaikų kambario duris ir įsitempusi žingsniuodama po svetainę. Tai visada pranašavo bėdą. Frenkas pačioje meilikavimo, arba kampanijos, pradžioje suvokė, kad šis kambarys jo minčių dėstymui neparankiausias. Visi daiktai, negailestingai nušviesti dviejų šimtų vatų lemputėmis, atrodė, remia jos argumentus. Jau ne kartą tokiomis karštomis naktimis kaip ši, didinamasis lempų poveikis pavertė niekais visą painią Frenko pranašumo infrastruktūrą. Niekada neįsikūrę ir neįsikursiantys baldai. Lentynos su neskaitytomis ar pusiau skaitytomis, ar skaitytomis ir pamirštomis knygomis, turėjusiomis suteikti išskirtinumo, bet niekada nesuteikusiomis. Pasibjaurėtini, pikdžiugiški televizoriaus nasrai. Apleista nešvarių žaislų krūvelė, kone pamerktų į amoniaką, nes jie taip stipriai graužė gerklę ir akis aitria kalte ir priekaištais sau („Bet nemanau, kad mes turėjome tapti tėvais. Mes net neatitinkame tėvų... ).

Šį vakarą Eiprilės kakta, skruostai ir nosis buvo skausmingai paraudę nuo saulės. Kadangi visą dieną buvo prisidengusi akiniais nuo saulės, akys atrodė blyškios ir lyg apstulbusios. Plaukų sruogos buvo netvarkingai išsidraikiusios, atkišusi apatinę lūpą nuolatos bandė nupūsti jas nuo akių. Visas jos kūnas atrodė nepatogus. Vilkėjo sudrėkusia palaidine ir susiraukšlėjusiais mėlynais šortais. Pastarieji buvo bepradedą veržti pilvą. Eiprilė nemėgo šortų. Jie paryškindavo, kaip per pastaruosius metus apsunko ir suminkštėjo gyslelėmis išraizgytos šlaunys. Frenkas dažnai liepdavo jai nepaistyti niekų („Jos žavios. Dabar man net labiau patinka. Dabar tai — moters kojos“). Atrodė, kad Eiprilė šiuo metu tyčia jas demonstruoja. Atrodė, tarsi sakytų: gerai, žiūrėk į jas. Ar jos tau pakankamai „moteriškos“? Ar tu to nori? Šiaip ar taip, Frenkas negalėjo atitraukti akių, kai jos, žmonai vaikščiojant po kambarį, svariai pakildavo ir nusileisdavo. Pasidarė stipraus gėrimo ir gurkšnodamas stovėjo atsirėmęs į virtuvės duris.

Neilgai trukus Eiprilė sunkiai atsisėdo ant sofos ir pradėjo apatiškai rinkti senus žurnalus. Paskui metė, atsilošė, užsikėlė sportbačiais apautas kojas ant kavos stalelio ir prabilo:

— Frenkai, tu daug doresnis už mane. Manau dėl to tavimi ir žaviuosi.

Tačiau nei ji pati, nei jos balsas žavėjimosi nerodė. Sėsdamasis priešais ją, bandė, atsargiai gūžteldamas pečiais, parodyti, kad tai nesvarbu:

— Apie tai neišmanau. Nesuprantu, kas čia susiję su „dora“. Žinai , bet kokia visuotinai priimta moralės norma.

Atrodė, kad moteris ilgai apie tai galvojo. Atsilošė, vienas kelis supamas ant kulkšnies siūbavo į šalis. Paskui ištarė:

— Ar yra kitokia? Ar „moralė“ ir „visuotinai priimtina“ reiškia ne tą patį?

Būtų galėjęs trenkti jai į veidą. Už visas užuominas, mažoji klastūnė — Kristau! Bet kurį kitą vedybinio gyvenimo mėnesį būtų pašokęs ir pradėjęs šaukti: Kristau, kada tu baigsi ta prakeikta Noelio Kovardo trečio dešimtmečio maniera žeminti kiekvieną padorią žmogišką vertybę, pasakydama gudrią, šiurkščią, snobišką pastabą? Klausyk! — nirštų, — klausyk! Gal taip gyveno tavo tėvai. Gal čia savotiškas prašmatnumas, kutenantis šlamštas, kuriuo tu buvai auklėjama. Jau pats laikas būtų suprasti, kad tai, po velniais, neturi nieko bendra su realiu pasauliu“. Suvokimas apie kalendorių užčiaupė jam burną. Dar liko dvylika dienų. Dabar neturėjo jokių šansų. Neišrėkė tų žodžių, sukando dantis, žiūrėjo į drebančiomis rankomis spaudžiamą taurę. Net nesistengdamas suvaidino patį įsimintiniausią veido išraiškų spektaklį. Pasibaigus spazmui, labai ramiai prakalbo:

— Mažyte, žinau, kad tu pavargusi. Neturėtume dabar apie tai kalbėti. Žinau, kad tu geriau išmanai. Pamirškime tai.

— Ką pamiršti? Tu žinai, kad aš geriau žinau — ką?

— Supranti, apie „moralę“ ir „visuotinai priimtiną“.

— Bet aš nesuprantu skirtumo.

Ji nuoširdžiai pasislinko pirmyn, pakišo sportbačius atgal po sofa. Įtemptus dilbius prispaudusi prie kelių palinko prie Frenko. Moters veidas buvo taip nekaltai sutrikęs, jog Frenkas negalėjo į jį žiūrėti.

— Frenkai, argi nematai? Aš nesuprantu skirtumo. Kiti žmonės, atrodo, supranta, tu suvoki. Tik aš ne, štai ir viskas. Man net atrodo, kad niekada iš tikrųjų nesupratau.

— Klausyk, — kalbėjo Frenkas. — Pirmiausia, „doras“ buvo tavo žodis, ne mano. Nemanau, kad kada nors parodžiau esąs to dalyko šalininkas. Moralės pagrindų, visuotinai priimtinos ar kokios kitokios. Paprasčiausiai pasakiau, kad, esant konkrečioms sąlygoms, atrodo gana akivaizdu, kad vienintelis brandus dalykas tęsti toliau ir...

— Bet mes ir vėl grįžome prie to paties. Matai, aš vis tiek nežinau, ką reiškia „brandu“. Galėtum kalbėti ištisą naktį, vis tiek nežinočiau. Frenkai, man tai tik žodžiai. Stebiu tave kalbant ir galvoju: „Ar ne nuostabu? Jis iš tikrųjų taip galvoja. Tie žodžiai jam tikrai kažką reiškia “ Kartais man atrodo, kad aš visą gyvenimą stebėjau žmones kalbant ir taip galvojau. — Eiprilės balsas darėsi nelygus. — Gal tau rodo, kad man atsitiko kažkas baisaus, bet tai tiesa. O, ne, lik kur esi. Neprieik ir nebučiuok manęs, nedaryk nieko. Kitaip viskas virs didele garuojančia krūva, o mes nieko nenuspręsime. Prašau, lik sėdėti. Pabandykime kažkaip kalbėtis. Gerai?

— Gerai.

Frenkas liko sėdėti. Bandymas kalbėtis vėl buvo kažkas nauja. Jie sunkiai žvelgė vienas į kitą nuo karščio blizgančiomis akimis.

— Viskas, ką žinau, — pagaliau prabilo moteris, — yra tai, ką jaučiu. Ir žinau, kad turiu padaryti tai, ką jaučiu.

Vyras pakilo, išjungė šviesas murmėdamas:

— Truputėlį atsivėsinkime.

Tačiau tamsa negelbėjo. Padėtis be išeities. Jeigu viskas, ką jis sakė, buvo „tik žodžiai“, kokia prasmė kalbėti? Kaip bet kokios kalbos galėtų laimėti prieš tokį užsispyrimą?

Prieš pradėdamas kalbėti Frenkas atsilošė ir pradėjo įgyvendinti savo paskutiniojo apkaso taktiką, laikytą rezerve. Balsas skambėjo beveik nepriklausomai nuo valios. Neatsargu — dar liko dvylika dienų, tačiau pradėjęs nebegalėjo liautis.

— Klausyk, — kalbėjo, — gali atrodyti, kad manau, jog tau atsitiko kažkas „baisaus“. Tiesa tokia — nemanau. Galvoju, kad yra vienas ar du aspektai, susiję su šiuo reikalu, kurių mes dar neaptarėme. Manau, turėtume. Pavyzdžiui, svarstau, ar tikrieji tavo motyvai yra tokie visiškai paprasti, kaip tau atrodo. Sakau, ar neįmanoma, kad veikia tam tikros jėgos, dėl kurių nesi visiškai tikra? Kurių negali suvokti?