Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Antras skyrius

— TAI NEVAŽIUOJAM? — tą popietę paklausė Dženiferė.

Abu su Maiklu apsivilkę maudymosi kostiumais ir lyg mantijomis apsisiautę rankšluosčiais, stovėjo svetainėje ant kilimo. Vaikai žaidė prie vejos purkštuvo, kai mama pašaukė vidun tariamai „apdžiūti ir išgerti pieno su sausainiais“. Kaip vėliau išaiškėjo, dar turėjo išklausyti abiejų tėvų oficialaus pranešimo. Jie galų gale neišvažiuoja į Prancūziją.

— Nevažiuojame? Kodėl?

— Nes tėtis su mama nusprendė, kad bus geriau dabar nevažiuoti, — paaiškino Eiprilė. Prieš kelias minutes apsistojo prie tokio atsakymo (dar nebuvo jokios priežasties jiems pasakoti apie kūdikį). Žodžiai nuskambėjo kietai ir dirbtinai. Eiprilė bandė sušvelninti labai meiliai pridėdama, — štai todėl.

— O...

Abiejų vaikų veidų išraiškos išliko visiškai abejingos. Jie dar tebebuvo apakinti saulės, lūpos po baltais pieno pėdsakais buvo pamėlusios nuo per ilgo mirkimo vandenyje. Dženiferė pakėlė koją ir pasikasė uodo įkandimą ant kulkšnies.

— Tai viskas, ką norėjote pasakyti? — daug uoliau, negu planavo, pasiteiravo Frenkas. — Jokių „valio“, nieko? Manėme, kad būsite patenkinti.

Vaikai susižvalgė ir nedrąsiai nusišypsojo. Visiems darėsi labai sunku, supratus, ko buvo tikėtasi. Dženiferė nusibraukė pieno ūsus:

— Ar į Prancūziją važiuosime vėliau?

— Na, — prakalbo motina, — galbūt. Pažiūrėsime. Bet tikrai greitai nevažiuosime, taigi daugiau nebereikia apie tai galvoti.

— Taigi liksime čia, — smagiai sučiulbo Dženiferė, — bet ne visiems laikams.

— Ko gera, taip, Nifere. Pabučiuok mamytę. Gal abu išeitumėte laukan truputėlį pabūti saulėje? Kurį laiką pasistenkite nelįsti prie vandens, gerai? Jūsų lūpos pamėlusios. Galite, jei norite, pasiimti dar sausainių.

— Žinai, ką galime veikti, Nifere, — pasiūlė Maiklas, vos tik išėjęs į lauką. — Ten miškelyje, kur suvirtę medžiai, yra šakelė, ant jos atsisėdus galima padaryti netikrą gazuoto vandens fontaną. Galime nusinešti sausainius. Tu būtum ponia, žengianti į fontaną, o aš galiu būti fontano žmogus.

— Nenoriu.

— Einam. Kai paklausčiau, ką norėtum šiandien valgyti, tu atsakytum: prašyčiau sausainio, o aš pasakyčiau...

— Sakau, nenoriu. Per karšta.

Mergaitė atsisėdo gerokai atokiau nuo brolio ant išdegusios žolės. Ką reiškia „geriau dabar nevažiuoti“? Ir kodėl mama atrodė taip juokingai ir tokia liūdna, kai pasakė „štai todėl“. Ir kodėl tėtis nėjo į darbą, nors yra visiškai sveikas?

Baigęs valgyti Maiklas, kaip be galvos, mosikuodamas rankomis pasileido bėgti šlaito ketera.

— Žiūrėk, Nifere, žiūrėk, žiūrėk! Aš krentu negyvas! — susverdėjo, nugriuvo, keletą kartų pasirideno ir liko gulėti žolėje prisiplojęs ir tylus. Kikeno galvodamas, kaip juokingai viskas turėtų atrodyti. Bet sesuo nežiūrėjo. Ji priėjo prie pat didžiojo lango ir vogčiomis žvelgė vidun.

Tėvai tebesėdėjo ant sofos. Palinkę vienas prie kito. Tėvas kalbėjo, motina linkčiojo. Buvo juokinga žiūrėti į jų rankų judesius ir be garso judančias lūpas. Po kurio laiko motina išėjo į virtuvę. Tėvas vienas liko sėdėti ant sofos. Paskui atsikėlė, nuėjo į rūsį, pasiėmė kastuvą ir išėjo dirbti prie akmenų tako.

***

— Ak, nežinau, džiaugtis ar liūdėti, — po kelių vakarų, giliai nugrimzdama tarp sofos pagalvėlių, kalbėjo Milė Kempbel. — Bičiuliai, turbūt jums velniškai gaila, manau, kad labai nusivylėte. Bet aš negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi. O tu, brangusis?

Šepas droviai gurkštelėjo džino. Ledo gabalėliai skausmingai subarškėjo į priekinius jo dantis. Pasakė, žinoma, kad džiaugiasi.

Tačiau tiesa buvo tokia, kad Šepas nebuvo niekuo tikras. Jau kelias savaites bandė išmesti Eiprilę Viler iš galvos. Buvo berandąs nusiraminimą fantazuodamas, kad jau praėjo dešimt metų, ir Vileriai grįžta iš Europos. Kempbelai nueina pasitikti laivo. Kai tik Eiprilė pasirodo ant trapo, jis suvokia, kad ji, dešimtmetį uždirbdama duoną šeimai, tapo riebi ir kresna. Skruostai įdubo, stovi ir juda kaip vyras. Su cigarete burnoje, kalba sarkastiškai skersakiuodama. Kai tik užklysdavo ši vizija, Šepas tenkindavosi dabartinių Eiprilės trūkumų katalogavimu (per sunkus užpakalis, kai nervinasi, balsas tampa rėksmingas, šypsena kažkokia dirbtinė ir nervinga). Kaskart, kai paplūdimyje ar važinėdamas į Stemfordą prie šviesoforo pamatydavo gražią merginą, griebdavosi jos vaizdo savo tikėjimui sustiprinti. Juk pasaulis pilnas geriau atrodančių, protingesnių, mielesnių ir labiau geidžiamų moterų negu Eiprilė Viler. Per tą laiką taip pat išmokė save labiau mylėti Milę. Daugybę kartų parodė mažyčių nuoširdaus dėmesio ženklų. Kartą geriausioje Stemfordo parduotuvėje nupirko brangią palaidinę („Kaip manai, kodėl? Nes tu mano mergaitė, štai kodėl..!“). Šepas mėgavosi įspūdžiu, kad Milė giedrai pražysdavo nuo jo prisilietimo.

Dabar viskas nuėjo velniop. Vileriai niekur neišvyksta. Milė sėdi ir čiauška apie nėštumą ir kūdikius. Naujojoje palaidinėje trūksta sagos, ji papilkėjusi ties pažastimis, o Eiprilė tokia pat šalta ir graži, kaip visada. Jis atsikrenkštė.

— Tai manote likti čia neribotam laikui? — pasiteiravo. — O gal ieškosite didesnio namo ar dar ko?

***

— A, — svarstė Džekas Ordvėjus, — taigi. Planus sužlugdė netinkama kontracepcija. Na, Franklinai, negaliu tvirtinti, kad apgailestauju. Galiu prisiekti, tavęs būtų labai trūkę šiame sename kambarėlyje. — Beje, — elegantiškai atsilošė sukamoje kėdėje ir užsimetė kulkšnį ant kito kelio, — jei man atleisi, visa Europos schema skambėjo truputėlį, mažų mažiausiai, nerealiai. Žinau, kad tai ne mano reikalas.

— Prisitrauk kėdę, Frenkai, — paragino Bartas Polokas, — ką sugalvojai?

Buvo karščiausia metų diena. Tokią dieną visas penkioliktas aukštas diskutuodavo, kaip skandalinga, kad tokia kompanija kaip Noksas neturi oro kondicionavimo įrangos. Frenkas vis dėlto tikėjosi, kad Poloko biure, čia, dvyliktame aukšte, bus bent kiek vėsiau. Taip pat tikėjosi, kad Polokas pasveikins jį atsistodamas ir galbūt prieis ištiesęs ranką. Kai tik atliks formalumus („Frenkai, nepaprastai nudžiuginai..“), galėtų atidėti reikalus ir atsigaivinti gėrimais kokiame nors Tomo Kolinso kokteilių bare su oro kondicionieriumi. Tačiau sėdėjo sustingę ir suprakaitavę erzinamai burzgiant elektriniam ventiliatoriui. Kambarys buvo mažesnis negu atrodė iš išorės. Polokas dėvėjo stebinai pigius marškinėlius, iš po kurių aiškiai buvo matyti permirkusių apatinių baltinių kontūrai. Buvo panašesnis į nuvargusį jūreivį, negu į aukštą pareigūną. Tik stalas buvo deramo pločio, stikliniu viršumi, panašiai kaip Frenko, apkrautas netvarkingomis popierių krūvomis. Vienintelė puošmena, rodanti rango prabangą, — kamštinio medžio ir sidabro padėklas. Ant jo stovėjo didelis termosas lediniam vandeniui ir stiklinė. Atidžiai viską apžiūrėjus, buvo matyti, kad visi daiktai nukloti storu dulkių sluoksniu.

— Mm, — sumykė, kai Frenkas baigė. — Na, tai puiku. Aš labai džiaugiuosi, kad priėmei tokį sprendimą. Dabar, žinoma, kaip jau tau sakiau, — užmerkė išsprogusias akis ir švelniai pasitrynė vokus. Nereiškia, kad jis ką nors pamiršo. Frenkas pamatys. Viskas gerai. Tiesiog joks žmogus negalėtų džiaugtis tokiame kambaryje, tokią dieną. Be to, jie kalba apie verslą. — Kaip jau aną dieną per priešpiečius minėjau, visas projektas tebėra vystymosi stadijoje. Kartkartėmis kviesiu tave į konferencijas, kai tik reikalas pradės įgauti formą. O dabar siūlau tęsti tuos reklaminius rašinius. Paskambinsiu Tedui ir pasakysiu, kad dirbi man. Šiuo metu jam tiek tereikia žinoti. Gerai?