Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Nuo tada pradėjo pasilikinėti beveik kiekvieną vakarą. Prieš išvažiuodamas vėlyvuoju traukiniu, vienas pasimėgaudavo vakariene, paskui pasivaikščiodavo mieste. Jausdavo malonią nepriklausomybę nuo nuolatos keliaujančių. Be to, atrodė, kad tai gera naujos, brandžios, nesentimentalios santuokos praktika. Nuo šiol jų santuoka akivaizdžiai tokia ir bus.

Viena bėda, kad antroji kalbėjimo dalis pasidarė daug sunkesnė už pirmąją. Jau buvo du kartus baigęs, tačiau kiekvieną kartą aptikdavo logikos stokos arba akcentavimo klaidų. Reikėdavo vėl viską peržiūrėti.

Biuro laikrodis rodė be penkiolikos šeštą. Frenkas klausėsi trečiojo ir paskutinio tikrinimo. Tyla už kabinos rodė, kad net paskutiniai, patys sąžiningiausi penkioliktojo aukšto niūruoliai jau išėjo namo. Greitai su šluotomis ir kibirais pasirodys valytojų būriai. Kai įrašas baigė zvimbti iki išvados, Frenkas jautėsi maloniai įsismaginęs. Nebuvo labai geras, bet tiks. Dabar gali eiti į miestą ir prieš pietus išlenkti porą taurelių.

Jau lenkėsi išjungti diktofono, kai už kabinos pasigirdo subtilus moteriškų kulniukų caksėjimas: cak, cak, cak. Iš karto suprato, kad tai Morina Grubė, tyčia užtrukusi ilgiau, kad susitiktų su juo ir eitų pietauti. Atrodė svarbu, jai einant pro šalį, atvirai nežiūrėti. Palinko prie diktofono ir per dangtelį spoksojo durų link. Tai Morina, gerai. Greitu žvilgsniu apžvelgė merginą. Tai buvo daugiau negu patvirtinimas. Jam pakako, kad žengiant kiekvieną žingsnį colis apatinio sijono maloniai švysčiojo pro sijono skeltuką. Veidas, kaip ir jo paties, buvo subtiliai nusuktas — ji net nedrįso pažvelgti jo pusėn.

Merginos žingsniai nutolo. Kadangi laukė jų grįžtant, nustatė diktofoną į Start poziciją ir atsilošė kėdėje pasiruošęs klausytis. Šitaip, jai sugrįžus, galėjo atvirai spoksoti į praėjimą, visiškai teisėtai užsiėmęs reikalais.

„Kopija patvirtinimui, — kalbėjo diktofonas. — Pavadinimas: Pokalbis apie inventoriaus kontrolę, skliaustai, trečiasis patikrinimas. Nauja eilutė. Žinodami, ką turite, kablelis, žinodami, ko jums reikia, kablelis, žinodami, ką galite padaryti be, brūkšnys. Tai...“

— Ak, — ji sustojo tiesiai ties jo regėjimo linija. Nustebusią išraišką kažkaip sugriovė intensyvus raudonis, užliejęs merginos veidą ir kaklą. — Sveikas, Frenkai. Taip vėlai dirbi?

Frenkas išjungė diktofoną ir lėtai atsistojo. Lėtai, beveik mieguista vyro, tiksliai žinančio, ką daro, eisena patraukė Morinos link.

— Sveika, — atsakė.

Trečias skyrius

KIEKVIENĄ PENKTADIENIO IR ŠEŠTADIENIO vakarą Stivo Koviko kvartetas pasišokimams grodavo Vito rąstų trobelėje, Dvyliktajame kelyje. Tuos du vakarus (kaip Stivas pats mėgo sakyti, pamerkdamas akį prie ruginukės ar imbierinio alaus taurės), baras tikrai šokinėjo.

Pianinas, bosas, tenoras, saksofonas ir būgnai didžiavosi universalumu. Galėjo groti bet ką, tokiu stiliumi, kokiu panorėsi. Sprendžiant iš malonumu spindinčių akių jie net nesuvokė, kokio lygio yra muzikantai. Trims pagalbiniams kvarteto muzikantams buvo galima atleisti tą išskirtinumo trūkumą dėl nepatyrimo, mėgėjiškumo ar dėl abiejų. Daug sunkiau buvo atleisti jų lyderiui, grojusiam būgnais. Stambus, šiurkštokas, iki mėlynumo nugramdęs smakrą beveik keturiasdešimtmetis vyras dvidešimt metų buvo profesionalas, nors beveik nesimokė savo amato. Jo artistiškumą pažadino ir puoselėjo ankstyvi Džino Krupos [* Džinas Krupa (Gene Krupa, 1909-1973) - žymus amerikietiško džiazo ir bigbendo būgnininkas, garsėjęs labai energingu ir ryškiu stiliumi]įrašai ir filmai. Vaikinas leisdavo laimingas jaunystės valandas iki pamišimo mėgdžiodamas ir garbindamas savo didvyrį. Pirmiausia intensyviai pliaukšėjo ant telefono knygų, paskui — ant apverstų keptuvių, vėliau pradėjo mušti tikrus būgnus. Mušė prakaitu ir skystu tepalu dvokiančioje vidurinės mokyklos sporto salėje. Vieną birželio vakarą, paskutiniais metais mokykloje, visa grupė nutilo, šimtai porelių ramiai stovėjo, o Stivas Kovikas savo linguojančia ir susirūpinusia galva jautė jų susižavėjimą, kai ištisas tris minutes vienas mušė ritmą. Tačiau didingas lėkščių griuvimas, kuriuo baigėsi pasirodymas, buvo jo talento viršūnė ir žlugimas. Niekada daugiau taip gerai negrojo, niekada nesukėlė tokio susižavėjimo. Niekada jo pašėlę gniaužtai nesileido įtikinami, kad jis yra didis ir kiekvieną kartą groja vis geriau. Netgi dabar, apšepusiame Vito rąstų trobelės alaus ir picos bare, jo elgesys skleidė nerūpestingą didingumą; demonstratyviai suraukė antakius, apžvelgdamas lazdeles, šepetėlius bei lėkštes, tada išlindo ir pasidomėjo, gal galima nukreipti prožektorių dešimtadaliu colio į šoną, kol jis atsisės. Maloniausia buvo klausytis, kaip jis brūkšteldavo šluotele arba dunkstelėdavo prieš fokstrotus, arba paliesdavo būgnus Lotynų Amerikos interliudijoms. Žinovai būtų pasakę, kad jis tik žymisi laiką laukdamas, kada galės paleisti kolektyvą ir pagroti vieną iš senųjų Benio Gudmano pasišokinėjimų.

Tik tada, kartą ar du per valandą, atsiduodavo darbui. Smogdavo bosui, tarsi trenkdamas kiekvienam klientui antausį. Pasiutusiai grodavo būgneliu su stygtomis bei gongu. Plaukai permirkdavo prakaitu, jis būdavo nusilpęs ir laimingas kaip vaikas, toks būdavo jo triumfas.

Nuolatiniai rąstų trobelės lankytojai šokių vakarais dažniausiai būdavo vidurinių mokyklų abiturientai (tai buvo labiausiai nuvalkiota grupė pasaulyje, bet vienintelė gyva muzika šiose apylinkėse. Be to, nebuvo jokių draudimų, gėrimus parduodavo be jokio amžiaus cenzo, o stovėjimo aikštelė — puiki ir tamsi) ir paviršutiniški vietiniai parduotuvių savininkai bei rangovai. Jie nuolatos linksmai juokėsi per juosmenį apkabinę žmonas. Pabrėždavo, kokie jauni jaučiasi, stebėdami visus šiuos pasilinksminimus. Pasitaikydavo ir atsitiktinių elementų — vaikinų juodomis odinėmis striukėmis ir ilgaauliais batais. Jie gūrindavo pakampėmis prie šlapimu dvokiančio vyrų tualeto. Sukišę nykščius į džinsų kišenes, primerktomis akimis grėsmingai stebėdavo merginas. Nuolatos vaikščiojo į tualetą šukuoti ir peršukuoti plaukų. Taip pat buvo nuolatinių trobelės lankytojų: vienišų, vidutinio amžiaus, aiškiai benamių, nevedusių arba nesėkmingai susituokusių. Jie ateidavo į trobelę kas vakarą, nesvarbu, muzikinį ar ne, išgerti, sentimentaliai pakalbėti prie musių nutupėto, juokais pakabinto paprasto baro veidrodžio.

Neretai per pastaruosius dvejus metus šokių vakarėliuose sukiojosi gana komiška ketveriukė. Šie jauni žmonės — Kempbelai ir Vileriai — nepriklausė nė vienai paminėtai grupei. Paprasčiausiai Frenkas, neseniai atsikėlęs į užmiestį, vieną vakarą po barnio su žmona ieškojo, kur išgerti, ir aptiko tą trobelę. Kai tik reikalai pasitaisė, atsivedė ją čia pašokti.

— Žmonės, ar kada buvote rąstų trobelėje? — pasiteiravo Kempbelų pačioje pažinties pradžioje.

— O, ne , brangusis, jiems nepatiks. Ta troba siaubinga, — tildė Eiprilė.

Kempbelai netvirtai šypsodamiesi susižvalgė. Jie buvo nusiteikę nekęsti arba pamilti tą vietą, kad tik įtiktų Vileriams.

— Ne, nemanau, kad nepatiks, — tvirtino Frenkas. — Lažinuosi, kad patiks. Reikia tiesiog nusiteikti, ir viskas. Paprasčiausia rąstų trobelė: tokia bjauri, kad savotiškai miela.

Iš pradžių, 1953 pavasarį ir vasarą, ketvertas nukako ten tik kartą, savotiškam komiškam atsipalaidavimui nuo pretenzingesnių pasilinksminimų. Bet kitą vasarą jie įjunko kaip į pigų blogą įprotį, įsisąmonino taip, kaip vieną iš savo tam tikros degeneracijos požymių. Kitas — „Tikrų aktorių“ idėja buvo labai patraukli praėjusią žiemą. Repetuojant „Suakmenėjusį mišką“ daug rečiau lankėsi trobelėje (pakeliui iš mokyklos buvo kitų ramesnių vietelių, kur galima sustoti ir išgerti). Ilgą ir nelengvą laiką po pjesės žlugimo jie visiškai nesilankė trobelėje. Tarsi nueiti ten būtų reiškę moralinio pralaimėjimo pripažinimą.