Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Gerai, gerai, tą dalį pamirškite. Tam, kad sužinotumėte, jums turbūt teks kažkiek paišlaidauti. Viskas, ko prašau, tik sugaišti laiko. Sužinokite gero advokato vardą ir adresą, o aš jį susirasiu. Matote turiu labai daug klausimų, o už atsakymus ruošiuosi sumokėti. Manau, kad būčiau gana geras atvejis, jei mums pavyktų prasukti tą reikalą su teisėmis, kurias užtikrina įstatymai...

Derėtų pasakyti, kad įdėmus Džono žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno Vilerio veido prie kito. Protarpiais žvilgtelėdavo per jų pečius, norėdamas pasitikrinti, ką už vejos veikia tėvai. Vaikino lūpos buvo blyškios ir sausos. Plaukai tarsi kieti šeriai styrojo į visas puses (šį kartą nedėvėjo kepurės). Saulėkaitoje tęsdamas monologą vis labiau ir labiau panėšėjo į iškankinto pamišėlio paklaikusiomis akimis paveikslą.

— ...man dabar jau nereikia sakyti, kad vyras, sekantis paskui savo motiną su kavos staleliu, teisiškai patenka į nepatogią situaciją. Tai akivaizdu. Jei jis smūgiuoja staleliu ir ją nužudo — tai kriminalinė byla. Jeigu sulaužo kavos stalelį, suerzina motiną, o ši nusprendžia kreiptis į teismą, — civilinė byla. Gerai. Bet kuriuo atveju vyro pozicija silpna. Bet tai ir yra esmė. Nė vienu atveju nekyla klausimų apie pavojų jo teisėms. Dabar, tarkime, kad įvyksta antrasis atvejis. Vaikinas netrenkia jai, sulaužo stalelį, suerzina motiną, bet ji nesikreipia į teismą. Ji iškviečia valstijos policiją. Kai ji griebiasi valstijos policijos, ji — Pop!

Po šio akivaizdžiai beprasmio šūktelėjimo Džonas, kaip sugautas pabėgėlis, pradėjo trauktis atgal. Veidą iškreipė baimės ir pavojaus suvokimo išraiška. Atsigręžęs atgal Frenkas suvokė šio proveržio priežastį — lėtai per žolę artinosi Hovardas Givingsas.

— Tėti! Liepiau nepertraukinėti manęs, ar ne? Ar ne? Tiksliai tą ir noriu pasakyti, tėti. Nepertraukinėk manęs, kai kalbu.

— Nusiramink, berniuk, — ramino Hovardas Givingsas, — nusiramink. Laikas eiti.

— Sakau, tėti...

Džonas atsitraukė prie akmeninės sienos, beviltiškai dairėsi aplinkui, tarsi ieškodamas ginklo. Akimirką Frenkas išsigando, kad vyrukas gali išlupti iš sienos akmenį ir sviesti. Bet Hovardas Givingsas ramiai ir tolygiai artėjo. Vos palietęs Džono alkūnę sugrąžino savotišką tvarką. Džonas tebešaukė, bet dabar buvo panašesnis į susierzinusį vaiką, negu į maniaką.

— Nepertraukinėk manęs, ir viskas. Jei turi ką pasakyti, gali pasilaikyti sau, kol baigsiu kalbėti .

— Gerai, Džonai, — sumurmėjo Hovardas Givingsas, apsisuko ir nusivedė vaikiną raminančiam pasivaikščiojimui vejos pakraščiu. — Dabar viskas gerai, berniuk.

— Ai, ai, ai, — dejavo ponia Givings, — baisiai dėl viso to apgailestauju. — Mirtinai sutrikusi žiūrėjo į Vilerius, negalėdama apsispręsti, ką daryti su kiaušinių salotų sumuštiniu. — Bijau, kad turėsite mums atleisti. Nereikėjo mums šiandien ateiti.

— Dieve, — svečiams išėjus, atsiduso Eiprilė, plaudama arbatos stiklines, — svarstau, kokia buvo jo vaikystė.

— Manau, kad su tokiais tėvais negalėjo būti labai puiki.

Eiprilė nepratarė nė žodžio, kol nebaigė darbų prie plautuvės ir nepakabino virtuvinio rankšluosčio. Tada prakalbo:

— Bent jau turėjo tėvus. Taigi, turėjo jaustis emociškai saugesnis negu aš. Ar tu apie tai kalbi?

— Ką kalbu? Jėzau, ar tu nusiraminsi?

Bet Eiprilė, trenkusi durimis, išėjo iš Kempbelų parsivesti vaikų. Visą vakarą atrodė rami ir abejinga. Greitai susitvarkė po vakarienės, paguldė vaikus. Frenkas rūpestingai stengėsi nesipainioti jai po kojomis. Aiškėjo, kad tai bus vienas iš tyliųjų vakarų. Vienas iš tų kartų, kai jie skirtinguose kampuose skaitys laikraščius, kaip du taktiški ir paslaugūs nepažįstamieji viešbučio vestibiulyje. Bet dešimtą valandą Eiprilė be perspėjimo nutraukė paliaubas.

— Savotiškas moteriškos giminės atmetimas, — pradėjo Eiprilė. — Ar taip pavadintum?

— Ką pavadinčiau? Apie ką tu?

Moteris atrodė truputį susierzinusi. Tarsi pritrūkusi kantrybės ir pametusi kalbos giją.

— Žinai, apie psichologinius aborto aspektus. Ką turėtų moterys išsakyti, kai nenori turėti vaikų? Kad jos netikros moterys arba nenori būti moterimis, ar dar bala žino kas?

— Mažyte, nežinau, — meiliai atsiliepė Frenkas. Jo širdis dunksėjo iš dėkingumo. — Patikėk, apie tai galiu tik spėlioti — kaip ir tu. Tačiau tai neatrodo logiška, ar ne? Prisimenu, dar koledže kažkur skaičiau, ai, atrodo Froidą ar Kraftą-Ebingą [* Richardas Freiheris fon Kraftas-Ebingas (1840-1902) - Austrijos vokiečių psichiatras, parašęs „Psychopathia Sexualis“ (1886) garsųjį veikalą apie seksualinius iškrypimus], ar vieną tų rašytojų... Prisimenu, skaičiau apie moterį, turėjusią vaikišką penio pavydą, lydėjusį ją visą gyvenimą. Manau, kad moterims tai gana dažna. Na, nežinau. Šiaip ar taip, ji bandydavo atsikratyti nėštumų. Tas psichiatras nustatė, kad šitaip ji norėjo savotiškai atverti save ir leisti peniui išlįsti ir pakibti toje vietoje, kur jam priklausė. Nesu visiškai tikras, kad teisingai pateikiau. Labai seniai skaičiau, bet pagrindinė mintis buvo tokia.

Iš tiesų Frenkas nebuvo visiškai tikras, ar iš viso buvo ką nors tokio skaitęs (na, iš kur žinočiau, jei nebūčiau skaitęs?). Abejojo, ar tikrai išmintinga būtent dabar susieti šituos dalykus.

Bet, atrodė, kad Eiprilė sugeba sugerti visą informaciją be ypatingos nuostabos. Alkūnėmis atsirėmusi į kelius, delnais laikė smakrą ir žiūrėjo kažkur į tolį. Atrodė suglumusi. Tik tiek.

— Bet kuriuo atveju, — tęsė Frenkas, — esu tikras, kad klaidinga pačiam daryti išvadas iš to, ką perskaitai knygose. Kas žino?

Nutarė, kad čia reikia nutilti ir leisti jai truputį pakalbėti. Tačiau ji nieko nepasakė. Tyla, atrodė, prašėsi užpildoma.

— Manau , galime spėti, — Frenkas kalbėjo toliau, — tik remdamiesi sveiku protu, kad, jei dauguma mažų mergaičių nori būti berniukai, laikui bėgant, jį įveikia. Jos stebi, žavisi ir nori mėgdžioti savo motinas. Sakau, supranti , nori žavėti vyrus, kurti namus, turėti vaikų ir taip toliau. Tavo atveju, matai, visa toji gyvenimo pusė, visa patirties svarba nuo pat pradžių tau nebuvo suteikta. Nežinau. Viskas taip miglota ir sunku... labai sunku suvokti.

Moteris pakilo, nuėjo ir, atsukusi Frenkui nugarą, sustojo prie knygų spintos. Jis prisiminė, kaip prieš daug metų ją pirmąkart pamatė — tame kambaryje Moningsaido aukštumose, pilname pamirštų kalbėtojų. Ji — aukšta, išdidi, tikrai aukšto lygio mergina.

— Kaip, tavo manymu, turėtume jį surasti? — pasiteiravo Eiprilė. — Tą psichiatrą. Ar dauguma jų nėra šarlatanai? Na, manau, kad tai nelabai didelė problema, ar ne?

Frenkas sulaikė kvėpavimą.

— Gerai, — tęsė Eiprilė. Akyse blizgėjo ašaros, ji nusisuko. — Manau, kad tu teisus. Turbūt daugiau jau nebėra apie ką kalbėti, tiesa?

Kartkartėmis užsnūsdamas gulėjo šalia jos naktį ir suprato, kad kampanija jokiu būdu nebaigta. Dar vienuolika dienų iki paskutinės ribos. Ji bet kada gali pakeisti nuomonę. Visas šias dienas, kada tik bus kartu su Eiprilė, visi argumentai turi nuolatos būti paruošti skubiam ir meistriškam panaudojimui.

Frenkas turėjo visais būdais stengtis sutvirtinti šią trapią pergalę. Reikėjo laikytis tvirtos linijos. Būtų geriausia, nusprendė, nešvaistyti laiko pranešant visiems, kad jų planai pasikeitė. Kempbelams, visiems kitiems nebūtina žinoti, kad Vilerių išvykimo reikalai gali labai greitai nukeliauti į praeitį. Šiuo metu jis negalėjo leisti jokioms užuominoms pakenkti pasiektam tikslui. Frenkas nuolatos, kol praeis pavojingas laikotarpis, bus Eiprilei įtikinėjimo šaltinis. Pradžiai nutarė šiandien neiti į darbą.