Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Kodėl, po galais, — pasiūlė Frenkas tą vakarą pas Kempbelus, kai visi bandymai užmegzti pokalbį išseko, — kodėl mums visiems nenušliaužus į rąstų trobelę?

Štai jie ir čia. Ketvertas ramiai vienas po kito užsisakinėja gėrimus, susiporuoja šokio, grįžta ir ramiai sėdi, kol vyksta trankūs būgno pasirodymai. Nors ir nesmagus, bet vakaras slinko visiškai be įtampos. Bent jau Frenkui taip atrodė. Eiprilė buvo tokia abejinga ir paslaptinga, taip nutolusi, kaip pačiomis blogiausiomis dienomis praeityje. Priešingai negu anksčiau, Frenkas visiškai dėl to nesijaudino. Senais laikais jis iš paskutiniųjų stengdavosi kalbėti ir juokauti, kad tik sulauktų meilios žmonos šypsenos, bandydavo gyvu linksmumu užglaistyti Eiprilės nemandagumą su Kempbelais (sėdėdavo ištempusi kaklą, sunkiais vokais, tarsi karalienė tarp prasčiokų — tiesiog velniškai nemandagu). Dabar patenkintas atsipalaidavo kėdėje, viena ranka Stivo Koviko ritmu tapšnojo stalą. Laidė nereikšmingus juokelius, tuo pat metu nenukrypdamas nuo savo minčių.

Ar žmona nelaiminga? Apgailėtina, bet galų gale — tai jos bėda. Jis taip pat turi keletą problemų. Toks glaustas apmąstymas, nepasunkintas sumišusią kalte, buvo naujas ir patogus kaip lengvutis rudeninis kostiumas (vilnonis gabardino kostiumas maloniai tamsios gelsvai rudos spalvos, jaunatviškesnis ir skoningesnis Barto Poloko kostiumo variantas). Atnaujinti santykiai su Morina padėjo Frenkui susigrąžinti savigarbą taip, kad, pažvelgęs į veidrodį, vėl matė aukšto lygio nevaržomą žvilgsnį. Vargu ar tai buvo didvyrio veidas, bet ir ne savęs gailinčio berniuko ar baisiai sunerimusio sutuoktinio. Ramus, kontroliuojamas, vyro, turinčio minčių, veidas. Frenkui jis patiko. Morinos reikalas greitai turėjo grakščiai pasibaigti — tie santykiai pakankamai pasitarnavo, bet kol kas jautėsi turįs teisę dar pasimėgauti. Tiesą sakant, ir dabar mėgavosi leisdamas erotiškam Stivo Koviko dunksėjimui priminti meilužės šlaunis. Svaigiai besisukančios poros kėlė geidulingus mintis.

Tris paskutiniuosius vakarus negalėjo susitikti Morinos bute — jos kambario draugė buvo namuose. Stebėtinai gyvai mergina sutiko eiti į viešbutį. Bevardžiai ir saugūs, porelė leido laiką už dvigubų užrakintų durų, bokšte su oro kondicionieriumi. Pietums kambarių tarnyba patiekė ėriuko muštinį ir vyno. Miesto triukšmo garsai lengvai kilo iki dvidešimtojo aukšto. Frenkas ir Morina mėgavosi vienas kitu didžiulės lovos gelmėse. Švelniai muiluodavo vienas kitą garų pilname puošniame vonios kambaryje su daugybe rankšluosčių. Kiekvieną kartą, pagaliau įsodinęs merginą į taksi ir pasukęs centrinės stoties link, norėdavo garsiai juoktis. Toks tobulas vedusio vyro svajonių dienos išsipildymas. Jokio betikslio bėgiojimo, jokių komplikacijų. Viskas liko sujauktame kambaryje, kažkieno kito vardu. Susisukta laiku, kad spėtų į traukinį, važiuojantį septyniolika po dešimtos.

Per gerai, kad būtų tiesa. Panašu į neįtikėtinus senesnių, labiau patyrusių kareivių pasakojimus apie trijų dienų nuotykius su Raudonojo Kryžiaus merginomis. Negali ilgiau taip tęstis ir nesitęs. O kol kas...

O kol kas lėtą šokį ir dar vieną vėliau suko su Mile Kempbel. Frenkas nuoširdžiai glėbė drėgną, nevalyvą beprasmybes beriantį ryšulį („Po velnių, žinai ką, Frenkai? Tikriausiai tiek daug negėriau jau metų metus, metų metus...“), bet bijojo, jeigu šoktų su Eiprilė, ši ištartų: „Tai siaubinga. Eime namo“. Visiškai to nenorėjo. Neturėtų nieko prieš, jeigu būtų įmanoma, išeitų namo vienas (buvo susikūręs malonią viziją, kaip tvarkingai su knyga ir naktine kepuraite viengungiškai ropščiasi į lovą). Šiaip, buvo pakankamai smagu likti šioje prigrūstoje, linksmoje vietelėje. Pigūs gėrimai, garsi muzika. Jautė vidinę ramybę, kylančią nuo suvokimo, kad visi drabužiai nauji ir puikiai tinka.

— Po velnių, tai bent, Frenkai, bijau, kad aš nelabai... atsiprašau minutėlei.

Milė patetiškai nusvirduliavo link damų kambario. Frenkui atsirado galimybė vienam maktelti prie baro. Po kurio laiko grįžusi Milė melsvoje šviesoje atrodė nusikamavusi ir papilkėjusi.

— Po velnių, — bandė nusišypsoti paskleisdama alpų vėmalų dvoką, — manau, kad mums su Šepu verčiau reikėtų keliauti namo, Frenkai. Manau, kad man bloga. Esu siaubinga lepšė. Tu tikriausiai galvoji...

— Ne, nekvailiok. Truputėlį palauk, pakviesiu Sepą.

Apsvaigęs dairėsi po kambarį, pilną siūbuojančių šokėjų. Pagaliau pastebėjo didelį, raudoną Sepo sprandą ir mažytę Eiprilės galvelę judant toli prie sienos. Skubiai pamojo. Greitai visi keturi gurgždino žvyrą lauke. Ieškojo tamsos jūroje išnykusių automobilių.

— Kurioje pusėje..?

— Šioje... Kažkur čia?

— Mieloji, kaip jautiesi?

— Taip tamsu...

Smakro aukštyje į visas puses driekėsi glotnus vilnijantis automobilių stogų paviršius. Apačioje vingiavo begalinės šešėliuotos sparnų ir briaunų eilės, įmantriai išgaubti amortizatoriai, grotelės, žibančios nesuskaičiuojamais neono atspindžiais. Frenkas pasilenkė užbrėžti degtuko, norėjo pasišviesti kelią. Liepsnos šviesoje, už kelių colių nuo Frenko veido, pasimatė besiraičiojantys nuogi kūnai. Išgąsdino meilužių porelę. Tamsoje nuskubėjo prie kitos automobilių eilės burnodamas:

— Kur, tada, po galais , palikome tuos prakeiktus automobilius? Ar kas nors prisimena?

— Čia, — atsiliepė Šėpas. — Štai čia, paskutinėje eilėje. O, Dieve, pažiūrėkit, manasis užblokuotas.

Prieš kelias valandas Šėpas atbulomis pristūmė savo Pontiaką prie medžio. Priešais dabar stovėjo dar du automobiliai. Buvo visiškai neįmanoma pasukti nė į vieną pusę.

— Dieve, kokia painiava...

— Koks neatidumas kitiems...

— Prakeiktas medis...

— Gerai, bet klausykit, — pasiūlė Frenkas, — turime vieną laisvą automobilį, galėtume nuvežti Milę namo, tada su Šepu grįžti. Gal iki to laiko automobilis jau bus...

— Bet taip užtruksim valandų valandas . Auklė jums kainuos nemenką sumelę. Dieve, — dejavo Milė.

— Palauk, — svarstė Šėpas, — galim visi važiuoti Vilerių automobiliu, paskui aš pasiskolinsiu jį ir grįšiu. Arba ne, palaukit...

— Ak, paklausykite, — sumišimą perskrodęs Eiprilės balsas skambėjo taip blaiviai ir autoritetingai, kad visi akimirksniu nutilo. — Visiškai paprasta. Frenkai, parvežk Milę ir važiuok namo. Išsispręs abiejų auklių klausimas. Mes su Šepu palauksime, kol išsilaisvins kitas automobilis. Vienintelis logiškas sprendimas.

— Puiku, — pasukdamas prie automobilio ir mosuodamas rakteliais tarstelėjo Frenkas. — Tai niekas neprieštarauja?

Šepas Kempbelas, akimis nulydėjęs Dvyliktuoju maršrutu tolstančius mirksinčius užpakalinius Vilerių automobilio žibintus, pasuko atgal į rąstų trobelę (pulsuojančią lėtu, sentimentalaus valso ritmu), švelniai rankoje laikydamas liauną Eiprilės alkūnę. Net ir nedoriausiose fantazijose Šepas negalėjo sumanyti geresnio būdo pasilikti su ja vienas. Juokingiausia, kad jam net nereikėjo veikti pačiam. Taip atsitiko, nes buvo vienintelis logiškas... Arba ne, minutėlę... Apsvaigęs jo protas, kopiant laiptais mėlynų ir raudonų žibintų šviesoje, bandė svarstyti. Minutėlę — kodėl ji negalėjo parvežti Milės namo, Frenkas būtų likęs čia? Ar nebūtų protinga?

Kol Šepas svarstė, jie atsidūrė šokių aikštelėje, pasiruošę šokiui. Eiprilė rimtu veidu atsisuko į Sepą, akis nukreipė į dešinį švarko atvartą. Jam nieko neliko, tik švelniai apkabinti moterį per liemenį ir leistis šokti. Negalėjo paklausti, ar ji viską suplanavo. Būtų apsikvailinęs. Negalėjo apsimesti, kad nesuvokia, jog ji apsikvailintų dar labiau. Leido pirštams drovai išsiskleisti ant smulkios Eiprilės nugaros. Karštas skruostas glaudėsi prie jos plaukų. Judėjo muzikos ritmu. Buvo nuolankiai dėkingas, kad tai įvyko. Nesvarbu, kaip.