Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Gerai, — įvertino Eiprilė, išgirdusi skaičių. — Beveik tiek ir tikėjaisi, ar ne?

— Taip, panašiai. Bet kuriuo atveju malonu žinoti, kad reikalas sutvarkytas.

— Taip. Įsivaizduoju, kad taip turėtų būti.

Dabar, kai biznio reikalai taip kompetentingai sutvarkyti, galėjo visą dėmesį sutelkti asmeniniams. Reikėjo viską tinkamai išpainioti. Per paskutines dvi ar tris naktis santuoka vėl pasisuko į blogąją pusę. Anksčiau jis būtų sunerimęs — Eiprilė vėl miegojo svetainėje. Bet, dabar, ačiū Dievui, buvo ne „anksčiau“. Šį kartą ji išėjo ne dėl kokio nors barnio, nebuvo jokios pagiežos iš jos pusės.

— Visiškai negalėjau išsimiegoti, — pareiškė pirmą naktį. — Manau, kad man vienai bus patogiau.

— Gerai, — nesiginčijo Frenkas pamanęs, kad susitarimas galioja tik tai nakčiai.

Susierzino, kai kitą vakarą Eiprilė sunkiai atkrypavo nešina patalyne ir vėl pasiklojo ant sofos.

— Kas yra? — paklausė švelniai, su gėrimu rankoje atsišliejęs į virtuvės durų rėmą. Eiprilė tuo metu klojo ir lygino paklodes. — Kaip nors įžeidžiau?

— Ne. Žinoma, kad neįžeidžei.

— Ketini čia persikelti neribotam laikui?

— Nežinau. Apgailestauju, jei nuliūdinau.

Atsakė ne iš karto. Pirmiausia tingiai smiliumi panardino ledo kubelius į gėrimą, nulaižė pirštą, tada, pasitraukdamas nuo durų, išraiškingai gūžtelėjo:

— Neliūdžiu. Gaila, kad neišsimiegi.

Čia, žinoma, slypėjo kitas labai svarbus skirtumas — tai neliūdino. Truputėlį erzino, bet neliūdino. Kodėl turėtų? Jos problema.

Kokios neaprėpiamos platybės gerai sveikatai, kokia ramybės pilnatvė naujai surastame gebėjime. Atskirų asmenybių gyvenimo faktai surūšiuoti ir atskirti — čia mano problema, o šičia — tavo. Praėjusių kelių mėnesių įtampa sukėlė jiems abiem tam tikrą krizę — dabar Frenkas tai suvokė. Sveikimo laikotarpyje tam tikras nusišalinimas nuo vienas kito reikalų atrodė visiškai natūralus. Gal net geras ženklas. Su užuojauta galvojo, kad žmonos atveju prisitaikyti ypač sunku, todėl bloga nuotaika ar nemiga visiškai suprantama. Gerai pasvarsčius, dabar palankiausias metas jai pagelbėti. Kitą savaitę arba kiek įmanoma greičiau imsis žygių rasti garbingą psichoanalitiką. Jau matė preliminarias diskusijas su tuo žmogumi, kurį įsivaizdavo panašų į lėtakalbią pelėdą ir, ko gera, atvykėlį iš Vienos („Manau, kad jūs pats keblią padėtį iš esmės įvertinote teisingai, pone Vileri. Kol kas negalime prognozuoti, kokios trukmė terapija taikytina. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad pasikliaunant nuolatiniu jūsų supratimu ir bendradarbiavimu, yra visos galimybės tikėtis greito..?).

O kol kas pagrindinė užduotis — pabaigti reikalus su Morina. Jam daug labiau būtų patikę viską sutvarkyti bare ar kavinėje miesto pakraštyje. Kaip tik tą ir turėjo galvoje, kai šį rytą prie centrinės kartotekos kampo susitiko, norėdamas susitarti dėl šio pasimatymo. Tačiau, per išskleistą aplanką naudojamą priedangai, ji sušnibždėjo:

— Ne, ateik pas mane. Norma išeina anksti, aš paruošiu vakarienę.

— Ne, tikrai. Verčiau ne, — prieštaravo Frenkas.

Norėjo pasakyti: „Reikalas toks, kad noriu su tavimi pasikalbėti“, tačiau merginos akys jį išgąsdino. O jei ji čia pat biure apsiverks? Tepasakė:

— Nenoriu, kad turėtum rūpesčių, — tai irgi buvo tiesa.

Galų gale Frenkas sutiko.

Pokalbio scena tikriausiai neturi reikšmės — svarbus yra pats pokalbis. O svarbiausia — kad būtų aiškus ir galutinis. Šimtą kartų save įtikinėjo, jog nėra nieko, dėl ko reikėtų atsiprašinėti. Frenką slėgė tai, kad jis iššvaistė tiek energijos metų metus užimdamas savęs neigimo ir atsiprašinėjimo poziciją. Nuo šiol, ką beatneštų gyvenimas, jokių atsiprašymų nebebus.

— Atleiskite, — pasigirdo moters balsas nuo šaligatvio krašto, — jūs — ponas Frenkas Vileris, tiesa?

Mažyčiu lagaminėliu nešina šaligatviu jo link žingsniavo mergina. Iš grobuoniškos šypsenos Frenkas iš karto suprato, kas ji. Pasivijo, kai jis statė koją ant pirmojo rausvo akmens laiptelio į Morinos namą.

— Aš — Norma Taunsend, Morinos kambario draugė. Galvoju, gal galėtume pasikalbėti?

— Žinoma, — neprieštaravo Frenkas, — kuo galėčiau pasitarnauti?

— Prašau, — moteris truputį pakreipė galvą taip, tarsi bartų paniurusį vaikiščią, — ne čia.

Praėjusi pro Frenką, patraukė šalia esančio pretenzingo mažyčio ekspreso baro link. Frenkui teko sekti paskui. Atsipirko už savo nuolankumą kritiškai stebėdamas jos įsitempusius, virpančius sėdmenis. Mergina buvo tvirta, plokščiapadė, dėvėjo madingą aptemtą suknelę — „movą“. Nepaisė, kad toks apdaras tik pabrėžia jos plotį ir raumeningumą. Skleidė kvepalų, kurie Lord and Tailors parduotuvėje turėtų būti apibūdinami kaip paslaptingi ir žadinantys, dvelksmą.

— Ilgai jūsų negaišinsiu, — prakalbo, prieš tai pasisodinusi Frenką kampe prie stalelio marmuriniu viršumi. Pasidėjo savo lagaminėlį prie kojų, užsisakė saldaus vermuto. Rankomis atliko daugybę spragsinčių, taškančių ir tvarkančių judesių, kol iš įmantrios rankinės išsiėmė cigarečių pakelį. — Turiu laiko tik aperityvui , paskui turėsiu bėgti. Dviem savaitėms išvykstu į Kyšulį. Morina turėjo važiuoti kartu, bet persigalvojo. Dabar ji ketina praleist atostogas čia, tikiuosi, jūs žinote. Aš nežinojau iki vakar vakaro. Dėl to patekau į gana nepatogią padėtį, mes turėjome lankyti draugus. Tikrai nenorite išgerti?

— Ne, ačiū.

Stebėdamas ją, Frenkas turėjo pripažinti, kad mergina nėra nepatraukli. Jeigu tik ji pasileistų plaukus, užuot tempusi atgal, jeigu nuo skruostų būtų galima nuimti šiek tiek svorio... Bet paskui nusprendė, kad reikėtų padaryti daug daugiau. Norma turėtų išmokti kalbėdama taip smarkiai nekilnoti antakių ir tikrai turėtų liautis kartojusi tokias frazes „turiu laiko tik aperityvui “ ir „išvykstu į Kyšulį“.

— Šiuo metu esu labai nusivylusi Morina, — kalbėjo Norma. — Šis nesusipratimas dėl atostogų — paskutinis ilgoje kvailysčių grandinėje. Bet čia tik tarp kitko. Esmė tokia, — aštriai pažvelgė į Frenką, — man ji labai rūpi. Pažįstu ją gerokai ilgiau ir spėju, geriau negu jūs, pone Vileri. Ji — labai jaunas, labai nepasitikintis ir labai mielas vaikas. Per pastaruosius keletą metų išgyveno tikrą pragarą. Dabar jai reikia patarimo ir draugystės. Sprendžiant iš šalies, tikiuosi atleisite, kad kalbu tiesiai šviesiai, sprendžiant iš šalies, vieno dalyko jai tikrai dabar nereikia. Nereikia beprasmiško meilės ryšio su vedusiu vyru. Klausykite, aš ne... prašau nepertraukinėti. Nenoriu moralizuoti. Man atrodo, kad mes galime aptarti visus reikalus kaip civilizuoti suaugę žmonės. Bet bijau, kad turiu pradėti nuo keblaus klausimo. Morinai susidarė įspūdis, kad jūs ją įsimylėjęs. Ar tai tiesa?

Atsakymas buvo toks paprastas, kad jį išsakydamas Frenkas jautė malonumą:

— Bijau, kad tai visiškai ne jūsų reikalas.

Ji atsilošė ir stebėdama Frenką gudriai nusišypsojo. Leido smulkias dūmų garbanėles per nosį. Lakuotais nykščio ir mažojo pirštelio nagais nuo lūpos nusiėmė prilipusį mažytį cigaretės popierėlį. Frenkas prisiminė Bartą Poloką per priešpiečius sakantį: „Pažiūrėkime, kaip gerai aš pažįstu charakterius“. Norėjo pasiekti ją per stalą ir pasmaugti.

— Ko gera, patinki man, Frenkai, — pagaliau pareiškė. — Ar galiu taip kreiptis? Manau, kad man net patinka, kaip tu niršti. Matyti vientisumas. — Vėl palinkusi į priekį, koketiškai gurkštelėjo gėrimo, viena alkūne atsirėmė į stalą. — Ak, klausyk, Frenkai, pabandykime vienas kitą suprasti. Manau, kad tikriausiai esi labai geras, rimtas berniukas, turi mielą žmoną ir porą vaikučių kažkur Konektikute. Manau, kad viskas, kas čia vyksta, reiškia, kad patekai į labai žmogišką ir suprantamą situaciją. Argi ne taip būtų galima vertinti?