Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Ne, — atsiliepė Frenkas. — Nė iš tolo nepanašu. Dabar aš pabandysiu, gerai?

— Mėgink.

— Puiku. Aš manau, kad esi moteris, kuri kišasi ne į savo reikalus ir visus vargina. Gali būti, kad esi slapta lesbietė, ir neabejotinai, — ant stalo padėjo dolerio banknotą, — neabejotinai — rakštis subinėj. Gerų atostogų.

Keturiais skubiais žingsniais, vienu vos nenuvertęs sumoteriškėjusio padavėjo su pusės gurkšnio puodeliais, išėjo iš baro. Kopdamas rausvais laiptais negalėjo sulaikyti juoko pliūpsnių, kylančių krūtinėje, — jos veido išraiška! Vestibiulyje, atsirėmęs į žalvarines pašto dėžutes, norėjo nusikvatoti, tačiau pasigirdo tik kimus, inkščiantis kikenimas, virstantis nekontroliuojamais spazmais. Veikė tik dalis plaučių, skaudėjo diafragmą. Negalėjo kvėpuoti.

Kai viskas praėjo ar beveik praėjo, Frenkas prislinko prie durų, atitraukė dulkėtą užuolaidą, dengusią stiklą, ir pažvelgė žemyn. Pačiu laiku. Pamatė Normą nuo šaligatvio krašto mojančią rankine ir stabdančią taksi. Merginos nugara — sustingusi iš pykčio, jos lagaminas buvo kažkoks ypatingai patetiškas. Atrodė brangus ir visiškai naujas. Tikriausiai sugaišo daug dienų, kol jį nusipirko. Turbūt dar daug savaičių praleido pirkdama daiktus, kurie dabar ridinėjasi šilkinėje lagamino gelmėje. Nauji maudymosi kostiumai, ilgos laisvos kelnės, losjonas nuo saulės, naujas fotoaparatas — visi niekniekiai, reikalingi įnoringos merginos laisvalaikiui. Keisti inkščiantys garsai vis dar kunkuliavo Frenko krūtinėje. Jam kilo nepaaiškinamo švelnumo banga lipančiai į taksi ir nuvažiuojančiai Normai.

Jis apgailestavo. Bet dabar turėjo susiimti. Laikas pasikalbėti su Morina. Keletą kartų giliai įkvėpė ir paspaudė skambutį. Kai spyna suzvimbė, ir buvo įleistas į koridorių, Frenkas pasisaugojo, kad neliptų laiptais per greitai. Nenorėjo būti uždusęs, kai įžengs pas ją. Viskas priklausys nuo jo pradinės ramybės.

Durys buvo užsklęstos. Pabeldė kartą ar du, tada išgirdo jos balsą. Matyt, sklido iš miegamojo.

— Frenkai? Ar tai tu? Užeik. Tuoj ateisiu.

Butas skrupulingai švarus, tarsi paruoštas vakarėliui. Iš virtuvėlės sklido slogus verdančios mėsos kvapas. Tik dabar, eidamas aplink kilimą pastebėjo, kad groja gramofonas. Blausiai suvokė, kad girdėjo skambant muziką visą kelią lipdamas laiptais. Švelnus Vienos valsas , atliekamas daugybe smuikų — vakarėlių muzika.

— Ant kavos stalelio yra gėrimų ir taurės. Pasivaišink, — pasigirdo Morinos balsas.

Dėkingas įsipylė stipraus gėrimo. Giliai nugrimzdęs sofoje bandė atsipalaiduoti.

— Ar uždarei duris? — šūktelėjo mergina. — Užrakinai?

— Manau, taip. Dėl ko visas...

— Ar tikrai esi vienas?

— Tikrai. Dėl ko visas tas paslaptingumas?

Ji plačiai atvėrė miegamojo duris ir šypsodamasi pasistiebė. Nuoga. Pradėjo siūbuodama šokti aplink kambarį valso ritmu. Mojavo ir bangavo riešais kaip balerina mėgėja. Gaudžiant aukštiems stygų garsams, sukdamasi priešais jį, nuraudo ir bandė nekikenti. Frenkas vos spėjo padėti gėrimą ant stalo, dalį išliejo. Mergina sunkiai krito Frenkui į rankas, jam net užgniaužė kvapą. Buvo tiesiog permirkusi tais pačiais kvepalais, kaip ir Norma. Kai Morina apsikabino pasisveikinimo bučiniui, Frenkas pastebėjo, kad jos akys išdažytos daugiau negu paprastai. Kiekviena blakstiena atrodė tokia stora ir šiurkšti kaip voro koja. Pagaliau išsilaisvinęs nuo jos lūpų bandė atsisėsti tiesiau, kad perkeltų jos svorį nuo savo pilvo. Buvo nelengva, nes merginos rankos vis dar laikė apsivijusios jo kaklą. Besimuistant paltas ir marškiniai skausmingai apvyniojo krūtinę ir nugarą. Galop, išlaisvinęs vieną ranką, atplėšė smaugiančią apykaklę ir pabandė nusišypsoti.

— Sveikas, — dusliai sumurmėjo Morina ir bučiuodama vėl sukišo liežuvį jam į burną.

Šį kartą Frenko judesiai priminė beviltiškas skęstančio žmogaus pastangas iškilti į paviršių. Kai Frenkui pavyko, mergina atsitraukė ir sunerimusi pažvelgė į jį. Jos krūtys siūbavo kaip du apstulbę veidai. Frenkas, kol neatgavo kvapo, kokią minutę negalėjo kalbėti. Paskui žvelgė ne į ją, o į savo rankas, prie kelių spaudžiančias sunkias merginos šlaunis. Atleido gniaužtus, išskėtė pirštus ir lengvai paplekšnojo per šlaunies viršų, tarsi tai būtų konferencijų stalo kraštas.

— Klausyk, Morina, — pradėjo, — manau, mums reikia pasikalbėti.

Kas vyko paskui, buvo panašiau į sapną negu į tikrovę. Dalyvavo tik dalis Frenko sąmonės. Kita jo dalis buvo nepriklausomas scenos stebėtojas. Sutrikęs ir bejėgis, bet vis dėlto žinantis, kad greitai pabus, stebėjo, kaip pradėjus pokalbį apsiniaukia merginos veidas, kaip ji pašoka nuo jo kelių ir nubėga chalato, kurį spaudžia prie smakro taip tvirtai, kaip lietpaltį per liūtį.

— Na, tokiu atveju tikrai nėra ko daugiau kalbėti, taip? Tikrai nebuvo jokios prasmės tau šiandien ateiti, taip?

Atrodo šie klausimai egzistavo kaip kankinantys prisiminimai dar prieš tapdami įvykiais. Taip pat kaip ir jo sekiojimas paskui ją per kambarį, apgailėtinai sukinėjant vieną ranką kitoje ir be galo atsiprašinėjant.

— Morina, klausyk, pabandyk būti supratinga. Ar aš kada nors tau daviau prielaidą manyti, kad aš, kad nesu laimingai susituokęs, ar ką nors panašaus. Atsiprašau. Atsiprašau.

— O kaip aš? Kaip aš turėčiau jaustis? Ar kada pagalvojai, į kokią padėtį statai mane?

— Atsiprašau. Aš...

Tai buvo paskutinė miniatiūra. Morina įkūprino į juodų dūmų stulpą virtuvėje — veršienos eskalopas apdegė tikrai smarkiai.

— Morina, nėra jau taip blogai. Mes vis dar galime jį valgyti, jeigu nori.

— Ne. Jis sugadintas. Viskas sugadinta. Tu verčiau eik.

— Gerai, klausyk. Nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtume būti...

— Aš pasakiau, eik.

Joks gėrimo kiekis Centrinės stoties baruose nepajėgė užgožti tų vaizdų. Visą kelią į namus alkanas, girtas ir nusikamavęs traukinyje sėdėjo apvaliomis maldaujančiomis akimis. Visą laiką judino lūpas, tarsi stengdamasis ją įtikinti.

Frenko baimė, kad susitiks ją biure kitą rytą buvo tokia stipri, jog norėjo sprukti iš lifto. Paskui prisiminė, kad jos nebus. Atostogauja. Gal išvyko paskui Normą į Kyšulį? Ne. Panašiau, kad praleis dvi savaites ieškodamasi kito darbo. Bet kuriuo atveju, jis gali būti tikras, kad niekad jos nebepamatys. Palengvėjimas kažkaip iškreiptai greitai pavirto neaiškiu nerimu. Jeigu niekad jos nebepamatys, kaip ras galimybę, na, viską paaiškinti? Pasakyti jai lygiu neatsiprašinėjančių balsu viską, ką turėjo pasakyti?

Neramios mintys apie Moriną (Ar turėtų jai paskambinti? Ar turėtų parašyti laišką?) tebebuvo užvaldžiusios ir šeštadienį. Svaigiame karštyje plušo prie akmenų tako, paskui susigalvojo reikalų, kad galėtų išlėkti iš namų, ir be tikslo pasivažinėjo automobiliu, murmėdamas po nosimi. Taip truko iki ankstyvos sekmadienio popietės. Automobiliu nuvažiavęs laikraščių nesustojo, riedėjo mylių mylias, kol lūpose suskambo žodis: „Pamiršk“.

Buvo puiki diena. Frenkas vairavo saulėta ilgos kalvos ketera, pro guobų tankumyną. Lapai tik pradėjo keistis. Staiga prapliupo juoktis ir pradėjo kumščiu trankyti seną suskilinėjusią vairo plastmasę. Pamiršk! Kokia, po velnių, prasmė apie tai galvoti. Visas epizodas gali būti išmestas kaip atskiras ir kitoks negu visa jo gyvenimo tėkmė. Kažkas trumpa, nereikšminga ir iš esmės komiška. Norma, pūpsanti su savo lagaminu ant šaligatvio. Morina, nuoga pašokanti nuo jo kelių. Jis pats, tapenantis paskui merginą per degančios mėsos dūmus ir gręžiojantis rankas. Viskas dabar atrodė taip kvaila. Kaip iškraipytos figūros animaciniame filme, kai staiga tyli muzika pagarsėja, o iš visų pusių pradeda vertis didelis ratas. Netrukus veiksmas vyksta vis mažesniame skritulyje, kol viską praryja nedidukas mirksintis taškelis, o ekrane išsiskleidžia smagus užrašas: „Tai viskas, bičiuliai!“