Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Žinau, kad nori. Tikriausiai rūpėtų, jei mylėčiau, bet supranti, nemyliu. Nemyliu tavęs ir iš tikrųjų niekada nemylėjau. Supratau tik šią savaitę, štai kodėl dabar nenoriu kalbėtis. Aišku?

Pasistvėrusi dulkių šluostę, Eiprilė nupėdino į svetainę. Pavargusi gera namų šeimininkė, dirbanti namų ruošos darbus.

„Tik paklausykite, — pasigirdo įkyrus balsas iš radijo. — Dabar, per didįjį rudens išpardavimą visi Roberto Holo vyriški šortai ir sportiniai džinsai ypatingai atpiginti“.

Tvirtai stovėdamas ir žiūrėdamas į nepaliestą arbatos su ledu stiklinę ant stalo Frenkas jautė, kaip galva prisipildo tokios tirštos ir klampios painiavos, kad prasiveržia tik viena nuosekli mintis. Staiga prisiminė, koks tai sekmadienis, paaiškėjo, kodėl vaikai pas Kempbelus, ir kodėl nebuvo laiko kalboms.

— Ak, paklausyk, — tarė, apsisukdamas ir skubiais ryžtingais žingsniais paskui žmoną sekdamas į svetainę, — padėk tą prakeiktą skudurą minutei ir paklausyk. Paklausyk . Pirmiausia, tu velniškai gerai žinai, kad mane myli.

Penktas skyrius

— AK, TIKRA PRABANGA tik pasivažinėti, o ne vairuoti, — kalbėjo ponia Givings tvirtai įsikibusi keleivio durelių rankenos.

Kelionių į ligoninę metu visada vairuodavo vyras, o ji niekada nepamiršdavo pabrėžti, kokį atsipalaidavimą jis jai suteikia. Kai žmogus kiekvieną mielą dieną vairuoja automobilį, nėra žavesnio poilsio, kaip sėdėti ir leisti vairuoti kam nors kitam. Bet įpročio galia didžiulė. Ji ir toliau atidžiai stebėdavo kelią, tarsi sėdėtų prie vairo. Ties kiekvienu posūkiu ar „stop“ ženklu dešinė koja tiesdavosi ir spausdavo gumines grindis. Kartais pagavus save taip elgiantis, prisiversdavo stebėti pro langą bėgančius vaizdus. Nugaros raumenys atsipalaiduodavo ir atsiremdavo į sėdynių apmušalus. Rodydama ypatingą savikontrolę, ji net pajėgė atitraukti ranką nuo durelių rankenos ir pasidėti ant kelių.

— Vaje, ar ne nuostabi diena? — čiulbėjo ponia Givings. — Ak, pažiūrėk, lapai tik pradeda keistis. Ar gali būti kas nors gražesnio už rudens pradžią? Visos nuostabios spalvos ir tas oro gaivumas. Visada sugrąžina mane į... brangusis, ŽIŪRĖK!

Jos koja mygo į kilimėlį, o kūnas išsirietė klaikia poza, saugančia nuo susidūrimo poveikio. Tiesiai prieš juos iš šalutinio kelio suko raudonas sunkvežimis.

— Mieloji, matau jį, — ramino Hovardas Givingsas švelniai spausdamas stabdžius, kad sunkvežimis turėtų pakankamai erdvės pravažiuoti. Paskui, vėl spausdamas akseleratorių, patarė: — Tiesiog atsipalaiduok ir leisk man vairuoti.

— Ak, žinau. Atsipalaiduosiu. Atsiprašau. Žinau, kad kvailai elgiuosi.

Keletą kartų giliai įkvėpė, pasidėjo rankas ant šlaunų. Jos gulėjo taip nedrąsiai, kaip išgąsdinti paukščiukai.

— Po apsilankymų man pilve visada skraido tie bjaurūs drugeliai, ypač jei pasimatymai būna tokie ilgi.

— Paciento pavardė? — paklausė skausmingai laiba mergaitė registratūroje.

— Džonas Givingsas, — ištarė ponia Givings, mandagiai linktelėdama galva.

Stebėjo, kaip apgraužtas mergaitės pieštukas slenka pavardžių sąrašu, kol sustoja prie Givingso Džono.

— Giminystė?

— Tėvai.

— Pasirašykite čia ir paimkite kortelę. 2A palata, laiptais aukštyn ir į dešinę. Parvežkite pacientą atgal iki penktos po pietų.

Laukiamajame prie 2A palatos nuspaudę skambutį su užrašu „KVIESTI PALYDOVĄ“, ponas ir ponia Givingsai droviai susiliejo su grupe kitų lankytojų, tyrinėjančių pacientų meno kūrinių parodą. Tarp piešinių kabėjo tiksliai spalvotu pieštuku atkurtas antinas Donaldas bei sudėtinga rudai purpurinė nukryžiavimo scena, kurioje saulė ir mėnulis nutapyti ta pačia tamsiai raudona spalva kaip ir kraujo lašai, krentantys tiksliai išmatuotais intervalais iš žaizdos tarp Išganytojo šonkaulių.

Po minutės už užrakintų durų išgirdo negarsų guminių kulnų dunksėjimą ir raktų žvangėjimą. Durys sunkiai atsivėrė, ir akiniuotas jaunas vyras ištarė:

— Prašom paruošti savo korteles.

Tada leido po du įeiti į vidinį laukiamąjį — didelį blausiai apšviestą kambarį su plastikiniais stalais ir kėdėmis, skirtomis lengvatų neturinčių pacientų lankytojams. Dauguma stalų buvo užimta, tačiau pokalbių beveik nesigirdėjo. Prie stalo, esančio arčiausiai durų, sėdėjo ir už rankų laikėsi jauna juodaodžių pora. Sunku buvo pasakyti, kad vyras yra pacientas, kol nepastebėjai, kad kita ranka desperatiškai spaudė chromuotą stalo koją. Krumpliai pabalo, laikėsi taip tvirtai, tarsi tai būtų siūbuojančio laivo turėklai. Tolėliau sena moteris šukavo susivėlusius sūnaus plaukus. Vaikino amžius galėjo būti tarp dvidešimt penkerių ir keturiasdešimties. Jo galva klusniai siūbavo nuo kiekvieno perbraukimo, tarsi būtų valgęs nuluptą bananą.

Palydovas pakabino raktus ant klubo prie gnybtuko šalia kišenės. Atsistojo koridoriuje prie palatos ir pradėjo pompastiškai šaukti vardus iš surinktų kortelių. Žiūrint pro jį į koridorių, užlietą garsų iš visokių radijo stočių, buvo matyti tik vaškuoto linoleumo platybė ir kelių plieninių ligoninės lovų kampai. Po kurio laiko palydovas sugrįžo. Tvarkingas ir baltas ėjo vargano parado priekyje. Džonas Givingsas buvo atvestas paskutinis. Aukštas ir šleivas, viena ranka sagstėsi megztinį, kitoje nešėsi darbininkišką saržos kepurę.

— Na, — ištarė pasisveikindamas su tėvais. — Šiandien išleidžia kalinius pabūti saulėkaitoje? Didelis dalykas.

Rūpestingai užsimaukšlino kepurę tiksliai ant galvos vidurio — pasiruošimas viešam pasirodymui buvo baigtas.

— Eime.

Nė vienas neprabilo automobilyje, kol neišriedėjo už ligoninės teritorijos ribų. Pravažiavo ilgų mūrinių palatų pastatų eiles, administracijos pastatą, mažojo beisbolo aikštę, gerai prižiūrėtą žolės ratą su dviem baltais stiebais valstijos ir Amerikos vėliavai. Toliau — ilgu juodu keliu magistralės link. Ponia Givings sėdėdama ant galinės sėdynės (jai paprastai čia būdavo patogiau, kai Džonas įsitaisydavo priekyje), bandė nustatyti sūnaus nuotaiką tyrinėdama jo sprandą. Paskui išspaudė:

— Džonai?

— Mm?

— Turime gerų naujienų. Žinai Vilerius, jie tau labai patinka? Beje, jeigu tu nori, jie labai maloniai pakvietė mus vėl šiandien užsukti. Tai viena. Bet tikrai gera žinia ta, kad jie nusprendė likti. Galų gale jie nevažiuoja į Europą. Argi tai ne miela?

Neramiai šypsodamasi motina stebėjo, kaip Džonas lėtai atsisuka.

— Kas atsitiko? — paklausė sūnus.

— Na, aš tikrai ne... ką turi omenyje klausdamas „kas atsitiko“, mielasis? Nemanau, kad kažkas turėjo „atsitikti“. Įsivaizduoju, kad jie paprasčiausiai viską aptarė ir pakeitė nuomonę.

— Vadinasi, net nepaklausei? Žmonės pasiruošė nuveikti kažką tokio, o paskui atsisakė tos idėjos, o tu net nepaklausei, kas nutiko? Kodėl?

— Na, Džonai, tikriausiai todėl, kad nemanau, jog mano reikalas klausinėti. Nesiteirauju tokių dalykų, jeigu kitas žmogus nenusiteikęs pats papasakoti.

Moteris stengėsi nutildyti atsargumo gaidelę balse, kuris, rodosi, prieštaravo jai. Privertė savo kaktos ir burnos odą susidėlioti džiugios šypsenos forma.

— Ar negalėtume tiesiog pasidžiaugti, kad jie lieka, nesiteiraudami kodėl? O, pažiūrėk į tą mielą seną siloso bokštą. Niekada anksčiau nebuvau jo pastebėjusi, o tu? Turbūt pats aukščiausias bokštas šiose apylinkėse.

— Tai mielas senas siloso bokštas Ma, — pakartojo Džonas. — Mielos žinios apie Vilerius, o tu esi mielas žmogus. Ar ne, tėti? Argi ji ne miela, tėti?