Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Bet Džonas dar nebaigė.

— Ei, džiaugiuosi dėl vieno dalyko, — pranešė, sustojęs prie durų ir atsisukęs.

Vėl prapliupo juoku. Ponia Givings manė, kad mirs, kai jis ištiesė ilgą geltonomis dėmėmis nusėtą smilių ir nukreipė į nežymų Eiprilės nėštumo kauburėlį.

— Žinote, dėl ko aš džiaugiuosi? Džiaugiuosi, kad ne aš būsiu tas kūdikis.

Šeštas skyrius

KAI GIVINGSAI išėjo, Frenkas pirmiausia įsipylė burbono per tris pirštus ir vienu ypu išsriaubė.

— Gerai, — ištarė atsisukdamas į žmoną. — Gerai, nieko man nesakyk.

Viskio kamuolys skrandyje sukėlė mėšlungišką kosulį.

— Nieko man nesakyk. Leisk atspėti. Padariau iš savęs šlykštų spektaklį, teisingai? Ak, dar vienas dalykas.

Nusekė paskui ją per virtuvę į svetainę. Apimtas gėdos, pykčio, apgailėtino nusižeminimo spoksojo į lygų Eiprilės pakaušį.

— Dar vienas dalykas. Viskas, ką tas žmogus pasakė, yra tiesa. Taip? Ar ne tai tu ketini pasakyti?

— Akivaizdu, kad man nereikia burnos aušinti. Tu pasakei už mane.

— Ak, Eiprilė, negi nematai, kaip neteisinga? Nematai, kaip siaubingai, bjauriai neteisinga, jeigu tu taip galvoji?

Moteris atsisuko veidu į jį.

— Ne. Kodėl neteisinga?

— Todėl, kad vyras — beprotis.

Pasidėjo gėrimą ant palangės, norėjo atlaisvinti rankas. Su aistringu nuoširdumu, išskėtęs pirštus, glaudė prie krūtinės, atitraukęs rankas, spaudė virpančius kumščius, purtė juos sau po smakru.

— Tas vyras — beprotis, — vėl pradėjo. — Ar žinai, koks beprotybės apibrėžimas?

— Ne. O tu?

— Žinau. Nesugebėjimas sutarti su kita žmogiška būtybe. Nesugebėjimas mylėti.

Eiprilė prajuko. Atlošė galvą, atsivėrė dvi tobulos dantų eilės, akys nuostabiai susiaurėjo, kvatojimas skambėjo kambaryje.

— Nesu... — bandė ištarti, — ne... nesugeb... nesugebėjimas...

Juokas virto isterija. Ji siūbavo ir klupinėjo atsiremdama tai į vieną, tai į kitą baldą, į sieną ir vėl atgal. Vis juokėsi ir juokėsi. Frenkas stebėjo ir svarstė, ką daryti. Filmuose, kai moteris ištikdavo panaši isterija, vyrai pliaukštelėdavo joms per skruostą, ir jos liaudavosi. Bet filmuose patys vyrai visada būna pakankamai ramūs, kad galėtų suprasti, dėl ko sudavė. Frenkas toks nebuvo. Iš tiesų jis negalėjo nieko. Tik stovėjo ir žiūrėjo, tai kvailai išsižiodamas, tai vėl užsičiaupdamas.

Galų gale ji susmuko kėdėje. Vis dar juokėsi. Frenkas laukė tikėtino perėjimo nuo juoko prie ašarų. Taip paprastai nutikdavo filmuose. Tačiau Eiprilė keistai paprasčiausiai nuščiuvo, tarsi atsigaudama po juokingo anekdoto, bet ne po isterijos.

— Ak, Frenkai, tu tikrai nuostabus oratorius. Jeigu juodą liežuviu būtų galima paversti baltu, turėtum darbo. Taigi dabar aš — beprotė, nes nemyliu tavęs, teisingai? Ar tokia esmė?

— Ne. Neteisingai. Tu nesi beprotė ir tu myli mane. Štai esmė.

Eiprilė atsistojo ir atbula pasitraukė nuo jo, akys svaidė žaibus.

— Bet aš nemyliu. Tiesą sakant, bjauriuosi tavimi. Iš tikrųjų, jei prieisi arčiau, jei paliesi, manau, klyksiu.

Tada jis palietė ją, sakydamas:

— Ak, mieloji paklau... — o ji suklykė.

Klyksmas aiškiai buvo netikras — moteris šaltai žvelgė jam į akis, tačiau aukštas, spigus ir toks garsus, kad supurtė visus namus. Kai ji nutilo, Frenkas sušvokštė:

— Prakeiktoji. Prakeikta visa tavo šlykšti, bjauri maža... Ateik čia, prakeikimas...

Eiprilė mikliai prasmuko pro vyrą ir apsuko kėdę, kad užblokuotų jam kelią. Jis pačiupo kėdę, sviedė ją į sieną, viena koja nulūžo.

— Ką dabar ketini daryti? Trenkti man? — provokavo Eiprilė. — Parodyti, kaip mane myli?

— Ne, — Frenkas iš karto pasijuto labai stiprus, — o, ne. Nesijaudink. Nesivarginčiau. Tu neverta tų pastangų, kurių reikia , kad tau trenkčiau. Tu esi tuščias... — kalbėdamas jautė didingos laisvės pojūtį, nes nebuvo vaikų, — esi tuščias, netikras sušiktas moters lukštas...

Po daugelio mėnesių toks atviras išsiliejimas buvo pirmas. Frenkas persekiojo, ratais vaikščiojo paskui Eiprilę šaukdamas, drebėdamas ir gaudydamas kvapą.

— Kodėl, po velnių, gyveni mano name , jei taip manęs nekenti? Hm? Ar atsakysi? Kurių velnių nešioji mano vaiką? — pirštu kaip Džonas Givingsas parodė į pilvą. — Kodėl, po velniais, juo neatsikratei, kai turėjai galimybę? Todėl, klausyk. Klausyk, turiu tau naujienų.

Didžiulis malonumas sklido jo viduje, kai lėtai ir ramiai intonavo žodžius. Jam atrodė, kad tai skaidriausias iki šiol nepatirtas tiesos prasiveržimas:

— Dėl Dievo, norėčiau, kad būtum tą padariusi.

Tobula paskutinė eilutė. Prasistūmė pro Eiprilę ir išėjo iš kambario. Siūbuojančiu, persikreipusiu koridoriumi patraukė į miegamąjį. Koja paskui save užtrenkęs duris, staigiai atsisėdo ant lovos, dešiniosios rankos kumščiu trenkė į kairiosios delną. Oho!

Kaip išrėžė! Bet argi tai ne tiesa? Argi jis nenorėjo, kad ji tai padarytų? „Taip, — sušnibždėjo garsiai, — taip, norėjau, norėjau, norėjau“. Išsižiojęs kvėpavo garsiai ir sunkiai. Širdis daužėsi kaip būgnas. Paskui sučiaupė sausas lūpas ir nutilo. Kambaryje buvo girdėti tik gergždžiantis įkvepiamo ir iškvepiamo oro garsas. Vėstant kraujui, pamažu nuščiuvo, akys pradėjo išskirti kai kuriuos daiktus: besileidžiančios saulės spindulių nušviestą langą ir užuolaidas, ant Eiprilės tualetinio stalelio išrikiuotus kvapius stiklainiukus ir buteliukus, ant pravertų spintos durų kabančius jos baltus naktinius marškinius, tvarkingai prie spintos durų išrikiuotus batus: trijų colių aukštakulniai, baleto bateliai, nešvarios miegamojo šlepetės.

Taip tylu. Buvo bepradedąs gailėtis, kad čia užsidarė dar ir dėl to, kad norėjo išgerti. Paskui išgirdo, kad užsidarė virtuvės durys ir nusileido širma. Sukilo sena panika — Eiprilė jį palieka.

Pašoko ir be garso nuskuodė atgal į namą. Troško pagauti ją ir ką nors pasakyti. Bet ką, kol dar neužvedė automobilio. Tačiau jos nebuvo nei automobilyje, nei kur nors netoliese. Nebuvo niekur. Išnyko. Frenkas, ieškodamas žmonos, apibėgo aplink namą net skruostai kretėjo. Mintyse jau buvo pradėjęs antrą ratą, kai pastebėjo ją aukštai, tarp medžių. Ji svirduliuodama kopė į kalvą. Atrodė labai maža tarp uolų ir medžių. Frenkas pasileido per veją, vienu šuoliu įveikė akmenų sieną ir klupinėdamas per brūzgynus nubėgo paskui svarstydamas, ar Eiprilė šį kartą iš tikrųjų išprotėjo. Kurių galų ji ten klaidžioja? Kai pasivys, kai paims už rankos ir apsuks, kažin, ar ji spoksos ir šypsosis beprasmiška pamišėlės šypsena?

— Nesiartink, — sušuko moteris.

— Eiprilė, paklausyk, aš...

— Nesiartink . Ar net miške negaliu tavęs atsikratyti?

Frenkas stovėjo šnopuodamas dešimčia jardų žemiau. Bent jau viskas gerai. Veidas aiškus. Čia jie negalėjo bartis. Juos puikiai matė visos akys ir girdėjo visos ausys visuose namuose prie kelio.

— Eiprilė, paklausyk, ne tai turėjau galvoje. Garbės žodis! Nenorėjau, kad tu tai padarytum.

— Vis dar pliurpi? Ar nėra jokio būdo tave užčiaupti?

Atsirėmusi į medžio kamieną, žiūrėjo į vyrą.

— Prašau, nulipk. Ką tu ten virš...

— Frenkai, ar nori, kad vėl klykčiau? Nes, jeigu pasakysi dar bent žodį, klyksiu. Tikrai.

Jeigu klyktų čia, ant kalvos šlaito, išgirstų kiekviename Revoliucijos kelio name. Girdėtų ant kalvos ir Kempbelų name. Frenkui neliko nieko kita, tik grįžti atgal vienam. Žemyn kalva per mišką, per pievelę ir į namą.