Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Pasigirdo knarkianti dejonė, ranka ieškojo jos rankos, lūpos vapėjo:

— Ak, mažyte. Ak, mano mažyte, neišeik...

— Š-š-š. Viskas gerai. Viskas gerai, Frenkai. Miegok.

Tada ji viską apgalvojo. Nebuvo neteisinga ar nesąžininga pasakyti „ne“ šį rytą, kai jis paklausė, ar nekenčia jo. Dar daugiau — nebuvo neteisinga ar nesąžininga pateikti įmantrius pusryčius, parodyti ypatingą dėmesį jo darbui ir pabučiuoti atsisveikinimui. Bučinys tam atvejui kaip tik tiko: visiškai sąžiningas, draugiškas bučinys. Bučinys vaikinui, kurį ką tik susitikai vakarėlyje, kuris visą vakarą šoko su tavimi ir juokino, tada palydėjo namo ir visą kelią pasakojo apie save.

Vienintelė tikra klaida, vienintelis neteisingas dalykas — kad įžiūrėjo jame daugiau, negu yra iš tikrųjų. Mėnesį ar du pramogai gal ir neblogai panašiai pažaisti su vaikinuku. Bet visus tuos metus! Viskas dėl to, kad prieš daugelį metų, būdama sentimentaliai vieniša, aptiko, kad lengva tikėti ar pritarti viskam, ką tas vaikinukas sakydavo. Atsakyti lengvai ir pritariamai meluojant, kol kiekvienas kalbėjo tą, ką kitas norėjo girdėti. Kol jis teigė: „Myliu tave“, ji tvirtino, jog „tikrai, tu pats įdomiausias mano sutiktas žmogus“.

Kaip sumanu ir klastinga buvo leistis tuo keliu! Nes jei kartą pradedi, baisiai sunku liautis. Netrukus pati kalbi; „Atsiprašau, žinoma, tu teisus“, arba „tu geriausiai sugalvoji“ ir „tu pats geriausias ir vertingiausias pasaulyje“. Kitas dalykas, ką supranti — sąžiningumas ir tiesa nutolsta ir silpnai mirga beviltiškai nepasiekiama, kaip auksinių žmonių pasaulis. Tada supratai, kad elgiesi su savo gyvenimu, kaip „Tikri aktoriai“ „Suakmenėjusiame miške“. Arba kaip Stivas Kovikas su savo būgnais. Nuoširdžiai ir nerūpestingai, su pretenzijomis, bet neteisingai. Supratai, kad sakai „taip“, nors galvoji „ne“, ir „mes turime kartu imtis šio reikalo“, nors galvoji priešingai. Uostai benziną kaip gėles, užsimiršdama iki meilės kliedesių po griozdišku, kriuksinčiu raudonveidžiu vyru, kuris tau net nepatinka — Šepu Kempbelu! Paskui akis į akį susiduri su visiška tamsa ir supranti, kad nežinai, kas esi.

Kaip galima ką nors kitą dėl to kaltinti?

Sutvarkiusi stalą, užklojo Frenko lovą švariomis paklodėmis ir išnešė šiukšlių dėžę į galinį kiemą. Rudeniška diena, šilta, bet pučia aštrus vėjelis, gainioja nukritusius lapus po žolę. Prisiminė bebaimę vaikystę, obuolius ir pieštukus, naujus vilnonius drabužius paskutinėmis dienomis prieš mokyklą.

Per veją nunešė šiukšles, supylė į deginimo krosnį ir uždegė. Atsisėdo ant saulėje įšilusio akmeninės sienos krašto palaukti, kol sudegs. Stebėjo, kaip nematoma liepsna lėtai slenka, tada greitai kyla į viršų, sukasi aplink, nuo mažų karščio bangelių virpa oras. Paukščių čiulbėjimas ir lapų šlamėjimas švelniai susiliejo su toli žaidžiančių vaikų šūksniais. Klausėsi atidžiai, bet negalėjo atskirti, kurie balsai Dženiferės ir Maiklo, o kurie Kempbelų berniukų. Netgi negalėjo tvirtai pasakyti, kad balsai sklido nuo Kempbelų pusės.

Iš toli visų vaikų balsai skamba vienodai.

— Klausyk! Klausyk! Žinai, ką dar ji man atvežė, Mardže? Klausyki Noriu tau kai ką pasakyti.

— Ką-ą?

Mardžė Rotenberg, jaunesnis jos brolis Džordžas, Merė Džein Krauford ir Edna Staler kvailiojo prie gyvatvorės. Toje vietoje žolė nutrypta, o mažame urvelyje vaikai laikė Dixie puodelių dangtelių kolekciją.

— Sakau, žinai, ką dar ji man atvežė? Mano mama? Atvežė tokį gražų mėlyną kašmyro megztinį mokyklai, prie jo derančias kojines ir šitą nuostabų mažytį kvepalų purkštuką. Tą mažą buteliuką su tuo daiktu, kur spaudi? Su tikrais kvepalais? Ak, o mes važiavome į Vait Pleinsą su ponu Mintonu, jis mano mamos draugas. Ėjome į filmus, valgėme ledus ir dar kažką. O aš nėjau miegoti iki dešimt po vienuolikos.

— Kaip atsitiko, kad ji pabuvo čia tik dvi dienas? — teiravosi Mardžė Rotenberg. — Sakei, kad pabus savaitę. Džordžai, baiki.

— Nesakiau. Sakiau, kad galbūt pasiliks savaitei. Kitą kartą tikriausiai liks, arba aš važiuosiu ir pasiliksiu savaitei pas ją. Jeigu aš nuvažiuosiu...

— Džordžai! Jei kitą kartą krapštysi nosį ir valgysi, tikrai pasakysiu! Pamatysi!

— Jeigu aš nuvažiuosiu, žinai ką? Man nereikės visą savaitę eiti į mokyklą, niekur. Cha Cha. Ei, Mardže? Nori ateiti pasižiūrėti mano megztinio ir kitų daiktų?

— Negaliu. Turiu laiku grįžti namo klausytis „Dono Vinslou“.

— Galime pasiklausyti „Dono Vinslou“ pas mane. Einam.

— Negaliu. Turiu eiti namo. Eime Džordžai.

— Ei, Edna? Ei, Mere Džein? Žinot, ką mama man atvežė? Atvežė man šitą gražų... Ei, Edna, klausyk. Klausyk...

Viršuje pasigirdo triukšmingai atidaromas langas. Žinojo, kad jeigu atsisuks, pamatys blausią tetos Klerės figūrą, spoksančią pro varinį skydą.

— Eip-rule!

— ...atvežė man šį nuostabų mėlyną megztinį, jis iš kašmyro ir šitą nuostabų...

— Eip-rule!

— Ko? Aš čia.

— Kodėl neatsiliepi? Noriu, kad tuojau pat ateitum, nusipraustum ir persirengtum. Skambino tavo tėvas. Jis važiuoja ir po penkiolikos minučių bus čia.

Ji pasileido į namus taip greitai, kad atrodė, jog sportiniai bateliai nesiekia žemės. Nieko panašaus niekada, niekada anksčiu nėra nutikę. Visas dvi dienas su mama ir štai dabar, jau kitą dieną...

Užbėgo laiptais peršokdama po dvi pakopas, įlėkė į kambarį ir pradėjo nusirenginėti. Taip skubėjo, kad iš palaidinės ištraukė sagą, vis klausinėdama:

— Kada skambino? Ką pasakė? Kiek pabus?

— Nežinau, mieloji. Sakė, kad pakeliui į Bostoną. Tikrai nereikia plėšyti drabužių. Turi užtektinai laiko.

Netrukus su vakarėlių suknele stovėjo priebutyje. Stebėjo gatvę, norėjo pagauti pirmąjį ilgo, aukštais ratais, kelioninio automobilio šmėstelėjimą. Kai pasirodė už dviejų kvartalų, prisivertė susilaikyti, kad nepultų bėgti. Išlaukė, kol automobilis sustojo priešais namą. Stebėjo, kaip jis išlipa.

Štai — ak, koks aukštas, koks nuostabiai lieknas ir tiesus! Kaip auksinė saulė nušviečia jo plaukus ir besijuokiantį jo veidą.

— Tėti! — prilėkė ir puolė jam į glėbį.

— Kaip gyvena mano brangutė?

Tėvas kvepėjo drobe, viskiu ir tabaku. Trumpi plaukeliai ant sprando šiurkštūs, smakras — kaip šilta pemza. Bet jo balsas buvo pats nuostabiausiais: gilus ir jaudinantis, sklindantis kaip iš molio ąsočio.

— Ar žinai, kad paaugai kokias tris pėdas? Nežinau, ar galėsiu išlaikyti tokią didelę mergaitę. Panešti tikrai negaliu. Tikrai žinau. Eime pasimatysime su tavo Klere. Kaip sekasi? Kaip tavo vaikinai?

Svetainėje kalbėdamasis su teta Klere buvo nuostabus. Truputėlį pakelti kelnių atraitai, iš po jų matosi laibos kulkšnys, aptemptos juodos vilnos kojinėmis su ruoželiais. Tamsiai rudi batai taip elegantiškai ir grakščiai sudėti ant kilimo, vienas truputėlį išsikišęs į priekį. Eiprilei atrodė, jog galėtų be galo žiūrėti, kad atmintyje įsirėžtų, kaip turi atrodyti vyriškos pėdos. Tačiau žvilgsnis kilo aukštyn prie didingų kelių, prigludusios liemenės su mažyte, dailia kąrančia laikrodžio grandinėle. Stebėjo jo laikyseną kėdėje, iš baltų rankogalių žvelgiančius riešus ir plaštakas. Vienoje laikė aukštą taurę viskio su soda ir ledu, kita lėtai lengvai mojavo ore. Žvelgė į nuostabų jo veidą. Vienu žvilgsniu negalėjo visko aprėpti, tėvo buvo tiek daug.

Baigė pasakoti anekdotą:“... taigi Eleonora atsistojo ir tarė: „Jaunuoli, jūs girtas“. Vaikinas pažiūrėjo į ją ir atrėžė: „Tiesa, ponia Ruzvelt. Bet yra vienas skirtumas, ponia Ruzvelt, — rytoj man viskas bus gerai“.