Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Tvirtas tetos Klerės juosmuo kretėjo nuo juoko, Eiprilė taip pat apsimetė, kad jai juokinga, nors negirdėjo pradžios ir nebuvo tikra, ar iš viso būtų supratusi. Tačiau vos tik kambaryje nutilo juokas, tėvas ėmė ruoštis į kelionę.

— Tai tu... vadinasi, nepasiliksi net pietums, tėti?

— Brangute, norėčiau, bet Bostone manęs laukia žmonės. Jie labai, labai supyks ant tavo tėčio, jeigu skubiai nepasirodysiu. Ar pasibučiuosime?

Tada, nekęsdama pati savęs, Eiprilė pradėjo elgtis kaip kūdikis.

— Bet tu pabuvai tik apie valandą. Ir tu... tu net neatvežei man dovanos, nieko, ir tu...

— Ak, Eip-rule, — įsikišo teta Klerė, — kodėl nori sugadinti malonų apsilankymą?

Jis bent jau nebestovėjo. Pritūpė šalia jos ir apkabino:

— Brangute, bijau, kad dėl dovanos tu teisi. Jaučiuosi tikras kiaulė. Tačiau paklausyk, štai ką pasakysiu. Abu išeikime ir pasirauskime mano daiktuose — gal galų gale ką nors surasime. Nori pabandyti?

Temo. Paliko tetą Klerę ir kartu išėjo į taką. Tylus automobilio vidus dvelkė paslaptinga jaudinančia jėga ir greičiu. Kai įžiebė prietaisų skydo šviesas, Eiprilė pasijuto tarsi puošniame, savo išgalvotame name. Viskas, ko reikėtų jų bendram gyvenimui, buvo čia. Patogios vietos, viskas, ko reikia kelionei. Žiebtuvėlis jo cigaretėms. Maža lentynėlė, ant kurios ji galėtų patiesti popierines servetėles sumuštiniams ir pienui — toks būtų maistas keliaujant. Ir priekinė, ir galinė sėdynės gana didelės — tiktų miegoti.

— Pirštinių skyrelis? — kalbėjo tėvas. — Ne. Nieko čia nėra, tik seni žemėlapiai ir kitokie niekai. Na gi, pažiūrėkime lagamine.

Apsisuko, pasiekė galinę sėdynę, atsagstė didelio Gladstono sagtis.

— Pažiūrėkime. Kojinės, marškiniai, nieko gero. Oho, problema. Žinai ką. Vyras niekada neturėtų keliauti be apyrankių ir blizgučių. Nežinai, kada susitiksi gražią merginą. O, žiūrėk. Palauk sekundę, čia kažkas yra. Nedaug, žinoma, bet šis tas.

Ištraukė ilgą rudą butelį su arklio paveikslėliu ir užrašu „Baltas žirgas“. Kažkoks labai mažas daiktelis buvo prikabintas kaspinėliu ant kaklelio. Nerodė jo, kol atlenkė peiliuką ir nupjovė. Paskui, paėmęs už kaspinėlio, švelniai padėjo jai ant delno — mažytį, tobulą, baltą arkliuką.

— Prašau, mano brangioji. Gali turėti jį amžinai.

Ugnis užgeso. Eiprilė lazda pabaksnojo pajuodusius popieriaus gumulus — norėjo įsitikinti, kad sudegė. Neliko nieko, tik pelenai.

Negarsūs vaikų balsai lydėjo ją, einančią atgal su dėže per veją. Tik įėjusi vidun ir uždariusi duris gebėjo juos nutildyti. Išjungė ir radiją. Namus apgaubė neįprasta tyla.

Padėjo dėžę atgal į vietą. Atsisėdo prie stalo ir išsiėmė švarų popieriaus lapą. Šį kartą laiškui visai neprireikė laiko. Reikėjo pasakyti tik vieną svarbų dalyką, geriausia — keliais žodžiais. Keliais, kad nebūtų jokių prasmės detalizavimų ar iškraipymų.

Mielas Frenkai ,

kas benutiktų, prašau ,

nekaltink savęs .

Iš įpročio vos neprirašė: aš tave myliu . Bet laiku susigriebė ir pasirašė paprastai — Eiprilė. Įdėjo lapą į voką, užrašė Frenkui ir padėjo pačiame stalo centre.

Virtuvėje nusikėlė didžiausią troškintuvą, pripylė vandens ir pastatė ant viryklės. Kartoninėse dėžėse rūsyje susirado kitus reikalingus įrankius: žnyples, kurias kažkada naudojo pieno mišinių butelių sterilizavimui, mėlyną vaistinės dėžę su švirkšto dalimis, guminę pūslę ilgu plastikiniu snapeliu. Sumetė viską į pradėjusį garuoti troškintuvą.

Atliko kitus pasiruošimus. Vonioje pasidėjo švarių rankšluosčių, užsirašė ligoninės numerį ir pasidėjo prie telefono. Tuo metu vanduo jau kunkuliavo. Dangtis kilnojosi, o švirkštas dundeno, baksnodamas į puodo sieneles. Pusė dešimtos. Po dešimties minučių ji išjungs viryklę. Šiek tiek užtruks, kol vanduo praves. Dabar lieka tik laukti.

„Ar gerai apgalvojai, Eiprilė? Gerai neapgalvojusi nieko nesiimk..:“

Tačiau jai nebereikėjo nei patarimų, nei instrukcijų. Buvo rami ir tyli, suprato tai, ką žinojo visada. Nei tėvai, nei teta Klerė, nei Frenkas ar kas nors kitas neturėjo to mokyti. Jeigu nori padaryti ką nors sąžiningai ir tikrai, visada turi tai atlikti vienas.

Aštuntas skyrius

TĄ POPIETĘ, ANTRĄ valandą, Milė Kempbel buvo ką tik baigusi namų ruošą. Ilsėjosi prie televizoriaus, ant pagalvėlių — įveikė dulkių, grindų vaško kvapas ir vaikų triukšmas lauke (šešių vaikų tikrai per daug vienam žmogui, nors ir porai dienų). Paskui visada sakydavo, kad „kažką nujautė“, bent jau minutę prieš išgirsdama tą patvirtinantį garsą.

Nelaimės garsas: gaisro, žudymo, policijos. Gilus, šokiruojančiai garsus burzgimas. Taip kaukia ką tik įjungta, dar pritildyta, prieš paleidžiant visu garsu, automobilio sirena. Milė laiku prišoko prie lango ir pro medžių viršūnes, pro veją suspėjo pamatyti, kaip ilgas greitosios pagalbos automobilis išsuka iš Revoliucijos kelio, pagauna greitą, ryškų saulės atspindį ir išvažiuoja į Dvyliktąjį maršrutą . Sirena kaukė vis garsiau virsdama nepertraukiamu spiegimu. Tas spiegimas dar ilgai kabėjo ore tada, kai greitoji jau buvo dingusi iš akių. Milė iš susijaudinimo kramtė lūpas.

— Sakau, žinojau, kad tame kelyje gyvena daugybė žmonių, — vėliau pasakojo, — galėjo būti bet kas, bet aš jaučiau, kad Eiprilė. Norėjau jai paskambinti, bet pagalvojau, kad skambės kvailai, galvojau, kad galbūt ji miega.

Taigi nerami sėdėjo prie telefono, kol tas nesuskambo. Ponia Givings skausmingai virpino ragelį prie Milės ausies.

— Ar žinai, kas atsitiko pas Vilerius? Ką tik važiavau pro šalį ir mačiau išvažiuojančią greitąją. Aš baisiai sunerimusi. Bandžiau jiems paskambinti, niekas neatsako...

— Beveik miriau, — vėliau aiškino Milė. — Kai ji padėjo ragelį, sėdėjau čia, man buvo bloga. Paskui padariau tai, ką darau visada, kai nutinka kas nors baisaus — paskambinau Šepui.

Lėtai trindamas sprandą, pasimetęs ir susimąstęs Šepas Kempbelas stovėjo prie Tikslią matavimų laboratorijų korporacijos lango. Jau visą savaitę po įvykio rąstų trobelėje, jam nelabai rūpėjo toji bendrovė, Milė ar jis pats. Pačią pirmą dieną, kaip bet kuris meilės kankinamas vaikas paskambino jai iš telefono būdelės ir paklausė: „Eiprilė, kada galėčiau su tavimi pasimatyt?“ Ji aiškiai išdėstė, kad niekada, ir kad turėjo pats suprasti prieš klausdamas. Išbėrė tiek daug žodžių. Tas prisiminimas graužė visą naktį ir kitą dieną. Dieve, kokiu netašytu, nerafinuotu klounu jį laiko. Praleido daug valandų pašnibždomis repetuodamas tuos brandžius, supratingus žodžius, kuriuos ištars, kai kitą kartą jai paskambins. Tačiau, kai vėl įėjo į telefono būdelę, viską sugadino. Visi rūpestingai kartoti žodžiai susimaišė. Balsas drebėjo kaip kvailio. Vėl pradėjo kartoti, kad myli. Viskas baigėsi tuo, kad Eiprilė maloniai, bet tvirtai paaiškino:

— Klausyk, Šepai. Tikrai nenoriu mesti ragelio, bet, matyt, teks jeigu nesiliausi.

Matė ją tik kartą. Vakar, kai pas juos atvežė vaikus. Virpėdamas pasislėpė miegamajame ir per kanifaso užuolaidas stebėjo ją, lipančią iš automobilio. Pavargusi, nėščia moteris. Negalėjo aiškiai įžiūrėti, nes labai smarkiai daužėsi širdis.

— Telefonas, pone Kempbelai, — pašaukė viena merginų.

Eidamas prie stalo pakelti ragelio, prieštaraudamas bet kokiai logikai, svarstė: o gal tai Eiprilė? Ne ji.