Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Tik pasukęs už paskutinio kampo į ilgą koridorių su raudonai apšviestomis durimis gale, suprato, kas atsitiko. Frenkas buvo dingęs. Koridorius tuščias. Šėpas buvo dar už penkiasdešimties jardų, kai pamatė prasiveriant duris. Pasklido ir įvairiomis kryptimis nuskubėjo seselės. Paskui jas lėtai išėjo ne vienas, bet trys ar keturi gydytojai. Du iš jų prilaikė Frenką, kaip mandagūs, rūpestingi padavėjai, vedantys girtuoklį iš baro.

Šėpas paklaikęs dairėsi aplink, ieškodamas vietos padėti kavą. Pritūpė, padėjo abu puodelius prie sienos ant grindų ir pasileido bėgti. Atsidūrė tarp gydytojų, suvokdamas juos tik kaip baltų chalatų ir siūbuojančių rausvų veidų masę. Buvo girdėti išsibarstę balsai:

— ...žinoma, siaubingas šokas...

— ...kraujavimas buvo per smarkus, kad...

— ...kapiliarai...

— ...ji tikrai laikėsi nepaprastai...

— ...ne, klausyk, atsisėsk ir...

— ...atsitinka tokių dalykų, tikrai...

Jie bandė priversti Frenką atsisėsti į vieną pintų kėdžių. Kėdė girgždėjo ir slydinėjo, bet Frenkas atkakliai liko stovėti — tylus ir neišraiškingas. Kvėpavo greitai, su kiekvienu įkvėpimu suvirpėdavo galva, akys spoksojo į vieną tašką.

Įvykių eiga Šepo galvoje visiems laikams susimaišė. Tikriausiai praėjo daug valandų, nes, kai grįžo namo, buvo naktis. Tikriausiai važiavo toli, nes ilgai vairavo, tačiau nežinojo, kur. Kartą sustojo kažkokiame mieste ir bakalėjos parduotuvėje nusipirko pintą burbono. Kol automobilis stovėjo kelkraštyje, atidarė ir ištiesė Frenkui.

— Štai, bičiuli.

Stebėjo, kaip jis siurbia putliomis kaip kūdikio lūpomis. Gal kur nors kitur, gal toje pačioje vietoje nuėjo prie telefono būdelės, paskambino Milei. Kai ši sušuko: „O, Dieve! Ne!“, liepėjai užsičiaupti, kol vaikai neišgirdo. Turėjo likti prie telefono, kol žmona suėmė save į rankas. Kartu stebėjo nejudančią Frenko galvą automobilyje.

— Paklausyk, — pasakė žmonai, — negaliu jo parvežti namo, kol vaikai nesumigo. Turi kuo greičiau juos suguldyti. Dėl Dievo, pasistenk elgtis natūraliai. Parsivešiu jį šiąnakt pas mus. Sakau, aišku, po paraliais, jog negalime leisti jam grįžti į savo namus.

Likusį laiką praleido kelyje, važiuodami į niekur. Šėpas prisiminė kelionę kaip besikartojančius šviesoforus, elektros laidus, medžius, namus, prekybos centrus ir begalines kalvas, užklotas pilku dangumi. Prisiminė Frenką arba tylintį, arba dejuojantį, arba murmantį vis tą pačią frazę:

— ...o ji buvo tokia miela šį rytą. Ar tai ne prakeikimas? Ji buvo velniškai miela šį rytą...

Kartą, Šepas jau nebeprisimena, ar kelionės pradžioje, ar pabaigoje, Frenkas pasakė:

— Ji pati tai pasidarė, Šepai. Ji nusižudė.

Sepo protas persijungė tarsi nuspaudus mygtuką: pagalvos apie tai vėliau.

— Frenkai, nusiramink. Nekalbėk nesąmonių. Atsitinka tokių dalykų ir viskas.

— Ne šį kartą. Šįkart neatsitiko. Eiprilė norėjo tai padaryti praėjusį mėnesį. Tada būtų buvę saugu. Tada būtų buvę saugu, bet aš ją atkalbėjau. Atkalbėjau, vakar labai susibarėme, o dabar ji... O Jėzau. O Jėzau. Šį rytą ji buvo velniškai miela .

Šepas stebėjo kelią ir džiaugėsi, kad buvo kuo užimti budrią, priekinę proto dalį. Nes, kaip dabar sužinoti, kiek tiesos tuose žodžiuose? Kaip dabar sužinoti, kaip elgtis pačiam?

Daug vėliau Milė sėdėjo viena tamsioje svetainėje ir kramtė nosinę. Jautėsi siaubinga bailė. Iki šiol sekėsi gana gerai. Pavyko valanda anksčiau — dar prieš sugrįžtant Šepui — suguldyti vaikus. Sutepė sumuštinių ir padėjo virtuvėje, jeigu kas nors vėliau išalktų („Gyvenimas tęsiasi“, — visada sakydavo mama tepdama sumuštinius mirties dieną). Net paskambino poniai Givings. Jos reakcija į naujieną buvo nuspėjama: „Ak, ak, ak...“, kartojo kaip užsukta. Milė iš paskutiniųjų stengėsi nusiteikti susitikimo su Frenku išbandymui. Ruošėsi sėdėti su juo per naktį, skaityti jam Bibliją ar kažką panašaus, apglėbti ir leisti išsiverkti ant krūtinės — bet kam.

Tačiau niekas neparuošė jos baisiai Frenko akių tuštumai. Kai Šepas atvedė bičiulį prie virtuvės laiptų, Milė teištarė: „Ak, Frenkai“ ir pravirko. Įsikandusi nosinę išbėgo į svetainę. Nuo tos akimirkos tapo visiškai nenaudinga.

Nieko nedarė, tik sėdėjo čia ir klausėsi neaiškių abiejų vyrų keliamų garsų virtuvėje (kėdės girgždėjimo, stiklinės skimbčiojimo į butelį, Šepo žodžių: „Štai, bičiuli. Išgerk visą. Dabar...“), bandydama sukaupti drąsą ir grįžti. Kartą ant pirštų galų pasitarti įslinko Šėpas.

— Ak, mielasis apgailestauju, — šnibždėjo jam į marškinius. — Žinau, kad iš manęs jokios naudos, bet negaliu. Negaliu pakęsti to, kaip jis atrodo.

— Gerai. Viskas gerai, mieloji. Nusiramink. Aš jį prižiūrėsiu. Jis atrodo ištiktas šoko. Jėzau, kokia bėda, — nuskambėjo truputį girtai. — Jėzau, kokia baisi bėda. Žinai, ką jis man pasakė automobilyje? Pasakė, kad ji pati tą pasidarė. Tu tiki?

— Pati pasidarė abortą, ar bandė pasidaryti.

— Ak, — sušnibždėjo Milė, šiurpui einant per kūną. — Ak, kaip baisu, Manai, kad ji taip padarė? Bet kodėl turėtų?

— Iš kur, po paraliais, aš žinau. Ar turiu viską žinoti? Tik kartoju tau tą, ką jis pasakė, dėl Dievo meilės, — abiem rankomis trynėsi galvą, — eina peklon, atsiprašau, brangioji.

— Viskas gerai. Verčiau grįžk. Netrukus ateisiu, ir pasėdėsiu kartu. Tu galėsi pailsėti. Pasikeisime.

— Gerai.

Bet nuo tada praėjo daugiau nei dvi valandos, o Milė nerado savyje stiprybės įvykdyti pažadą, tik tūnojo svetainėje ir bijojo. Jau ilgą laiką iš virtuvės nebuvo girdėti jokių garsų. Ką jie ten veikia? Tik sėdi, ar ką?

Galų gale smalsumas nugalėjo baimę. Ji pakilo ir nuėjo per kambarį, paskui koridoriumi prie blizgančių virtuvės durų. Dvejojo. Įkvėpė, įėjo ir prisimerkė nuo ryškios šviesos.

Šėpas užsikniaubęs tyliai knarkė ant virtuvės stalo prie nepaliestos sumuštinių lėkštės. Frenko nebuvo.

Revoliucijos kalvos namai nė iš tolo netiko tragedijai. Net naktį, lyg tyčia, gyvenamajame rajone nebuvo matyti grėsmingų šešėlių ar ištįsusių siluetų. Neįveikiamai linksmas ir žaismingas priemiestis su baltais ir pasteliniais namais. Ryškūs, be užuolaidų langai švelniai mirkčiojo pro žalių ir geltonų lapų margumyną. Ant kai kurių vejų, prie kai kurių dailių durų ir prie kai kurių kreminių automobilių pastogių buvo įtaisyti įspūdingi prožektoriai.

Bėgantis gatvėmis beviltiško sielvarto ištiktas žmogus visiškai netiko šiai vietai. Tik batų brūkštelėjimas ir skubus kvėpavimas trikdė tylą, kurioje jis girdėjo už lapų uždangos snaudžiančiuose kambariuose veikiančių televizorių garsus — išskydusius komedianto šūksnius, lydimus neryškaus žioplių juoko ir plojimų bangų, paskui užgrojantį orkestrą. Pasuko iš šaligatvio, norėdamas per kažkieno galinį kiemą nukirsti kampą, ir žengė į nuo šlaito besileidžiantį mišką. Ketino trumpiausiu keliu pasiekti Revoliucijos kelią. Net dabar nepavyko išvengti šviesų. Spindinčios laimingų namų šviesos klupinėjo kartu su juo. Šakos plakė veidą. Kartą, kai praradęs atramą, krito į uolėtą griovą ir visas susibraižė, pakilo su vaikišku emaliuotu paplūdimio kibirėliu rankose.

Išsiropštęs ant asfalto, prie pat kalvos papėdės, žmogus leido apsvaigusioms, sutrikusioms smegenims atsiduoti žiauriai iliuzijai. Čia tik košmaras, pasuks už kito kampo ir pamatys šviesas savo namuose. Įbėgs vidun ir ras ją prie lyginimo lentos arba susiraičiusią ant sofos su žurnalu („Kas nutiko , Frenkai? Tavo kelnės purvinos. Žinoma, man viskas gerai...“).