Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Keturis dešimtmečius nuo pirmojo Nerimo dienų leidimo žinovai jį beveik visada charakterizuoja kaip „niūrų“ romaną. Pasak rašytojos Džoisės Kerol Outs („Prašmatnūs žmonės“), žmonės jame plaukia pasroviui „liūdname, pilkame, mirtimi dvelkiančiame pasaulyje“.

Miestiečių veržimasis ištrūkti ir sukurti bendruomenę, turinčią aiškias idėjas apie tai, kas jie tokie, ko jiems reikia, kam jie pritaria ir kam prieštarauja, Jeitso požiūriu yra teisingas elgesys. Tačiau Nerimo dienų priemiesčiai yra monotoniški ir negyvi, jie menkinami ir teršiami. Priemiesčio gyventojai atrodo alkani, betiksliai vartotojai, ieškantys ne geresnio, bet lengvesnio, mažiau atsakingo gyvenimo. Nė vienas veikėjas, šmėkštelėjęs Nerimo dienose , nesuvokia, kas jis yra. Jie to dažnai nepripažįsta. Jie mina autoritetų, valdžios nutiestus takus visiškai neatitinkančius jų supratimo, kas yra teisinga, o kas — ne. Formalumas, įprotis, išsilaisvinimas, išsigelbėjimas.

Visi Nerimo dienų veikėjai (gal tik išskyrus vaikus) iš tikrųjų yra ydingi. Net antraeiliai personažai — kaimynai, savanaudiški verslininkai, pagyrūniški bosai, landūs nekilnojamojo turto agentai bei pamišėlių namų gyventojai — visi atrodo suklaidinti, abejojantys, kiekvienas savaip neįgalus elgtis tinkamai. Nesugebantys padėti svyruojantiems ar paguosti beviltiškai maldaujančius.

Nors Nerimo dienos pasirodė kompiuterinės eros pradžioje, jame jau rašoma apie žavėjimąsi tuščiu bendravimu, vedančiu į egocentrizmą, narcisizmą, didybės maniją ir bereikalingą susirašinėjimą elektroniniu pastų. Žodžiu, tai dar ir aiškiaregiškas romanas.

Bėgant metams, tik keletas kritikų užsiminė, kad Nerimo dienos smagi knyga. Žinoma, niekas nevertina Nerimo dienų kaip išdykėliškai linksmo kūrinio. Bet komizmas, be abejonės, yra viena iš šio romano išraiškos priemonių nuo pradžios iki pabaigos.

Beveik visas kūrinys aštrus ir puikus. Romanas šokiruoja vaizduotės išradingumu, kai kalbama apie jaunystę ir palaimingą nesivaržymą dėl santuokinės atsakomybės ir šeimos. Apie bjaurių kaimynų pasilinksminimą; apie begalinius verslo pietus; apie jausmą, kad esi vidutinio amžiaus, nors tau tik trisdešimt; apie pokyčio baimę, nors žinai, kad ji gali išgelbėti tave...

Skiriu Seilai

O! Kokia romi aistra, kokia ji laukinė!

Džonas Kitsas

pirma dalis

Pirmas skyrius

Blėstant paskutiniams generalinės repeticijos garsams, tylūs ir bejėgiai „Tikri aktoriai“ stovėjo žvelgdami pro rampos šviesas į tuščią salę. Jie nedrįso nė kvėptelėti. Tada iš salės pakilo maža, bet didinga režisieriaus figūra. Gailiai sugirgždinęs išskleidė sulankstomas kopėčias, palipo pakopomis aukštyn, keletą kartų atsikrenkštė. Norėjo pasakyti, kad jie — pasiutusiai talentinga trupė, nuostabūs žmonės, ir su jais be galo malonu dirbti.

— Buvo nelengva, — pasakė apžvelgdamas sceną, blykstelėjo akinių stiklai. — Susidūrėme su daugybe problemų ir, atvirai kalbant, beveik įtikinau save per daug nesitikėti. Tačiau, klausykit, galbūt nuskambės banaliai, bet šį vakarą kažkas įvyko. Sėdėdamas salėje staiga giliai širdyje suvokiau, kad jūs visi pirmą kartą dirbate iš širdies.

Uždėjęs ranką ant kairiosios marškinių kišenės, parodė, kokia paprasta ir fiziškai juntama yra širdis. Tada lėtai iškėlė suspaustą kumštį, be žodžių papurtė, primerkė vieną akį; pasididžiavimo ir triumfo grimasa perbėgo drėgna apatine lūpa.

— Rytoj tą patį pakartokite, — paragino, — ir mūsų pjesė pragariškai pavyks.

Visiems taip palengvėjo, kad norėjosi verkti. Aktoriai virpėdami šūkavo iš džiaugsmo, juokėsi, spaudė vieni kitiems rankas, bučiavosi. Kažkas atnešė alaus, visi dainavo apstoję salės pianiną, kol vieningai nusprendė, kad metas liautis ir gerai išsimiegoti.

— Iki rytojaus! — šaukė laimingi kaip vaikai.

Mėnesienoje važiuodami namo jie suvokė, kad gali nuleisti automobilių langus ir įkvėpti gydančių derlingos žemės ir jaunų žiedų kvapų. Daugelis Tikrų aktorių pirmą kartą leido sau pripažinti atėjus pavasarį.

Ėjo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktieji. Tris augančius vakarų Konektikuto priemiesčius sujungė triukšminga magistralė — vadinamasis Dvyliktasis maršrutas . „Tikri aktoriai“ — mėgėjų trupė, bet labai kruopšti ir rimta: jauni žmonės, rūpestingai surinkti iš visų trijų miestelių. Šis vaidinimas jiems pirmasis. Visą žiemą rinkdavosi tai vienų, tai kitų svetainėse, susijaudinę kalbėdavosi apie Ibseną, So, O’Nilą. Galų gale balsų dauguma buvo pasirinktas „Suakmenėjęs miškas“. Vos pasiskirstę vaidmenimis pajuto, kad jų atsidavimas stiprėja kiekvieną savaitę. Privačiuose pokalbiuose užsimindavo apie režisierių kaip apie mažą, juokingą žmogelį (savotiškai jis toks ir buvo: atrodė, kad nesugeba kalbėti kitaip, tik nuoširdžiai rimtai. Kiekvieną savo išvadą patvirtindavo tokiu emocingu galvos purtymu, kad net virpėdavo žandai), tačiau mėgo, gerbė ir visiškai tikėjo tuo, ką jis sako.

— Kiekviena pjesė verta geriausio, ką gali duoti aktorius, — kartą pareiškė režisierius, — nepamirškite šito. O mes ne tik statome pjesę, mes kuriame bendruomenės teatrą, tai ypatingai svarbu.

Bėda buvo ta, kad nuo pat pradžios visi bijojo apsikvailinti, o vengdami tą pripažinti, klimpo dar giliau. Iš pradžių repetuodavo šeštadieniais, ramiomis vasario ir kovo popietėmis, kai dangus buvo baltas, medžiai juodi, parudavę laukai ir kalvelės stūkso nuogi ir trapūs, apsupti besitraukiančio sniego lopinėlių. Aktoriai, žengdami pro namų duris, trumpam stabteldavo, kol užsisagstydavo paltus ar užsimaudavo pirštines ir išvysdavo kraštovaizdį, kuriame puikiai derėjo apgriuvę seni trobesiai. Jų namai atrodė besvoriai ir laikini, kaip daugybė naujų ryškių žaislų, paliktų lauke lietingą naktį. Automobiliai taip pat atrodė netinkami — visai be reikalo spindėjo karamelės ir kremine spalvomis. Atrodė, kad jie susigūžia vos užtiškus purvui, tarsi atsiprašinėdami ropoja duobėtais keliais, iš visų pusių vedančiais lygaus Dvyliktojo maršruto grindinio link. Jau greitkelyje, atrodė, automobiliai tarsi atsipalaiduoja savoje aplinkoje, srūvančiame ryškaus spalvingo plastiko, stiklo bei nerūdijančio plieno sraute — KING KONE, MOBILGAS , SHOPORAMA , EAT, — bet galop vienas paskui kitą turi pasukti, nuvingiuoti priemiesčio keliu mokyklos link ir sustoti tylioje stovėjimo aikštelėje.

— Sveiki! — aktoriai droviai šūkteldavo vieni kitiems.

— Sveiki!.. Sveiki!.. — ir nenoriai įslinkdavo vidun.

Plumpino sunkiais kaliošais aplink sceną, šluostėsi nosis Kleenex nosinaitėmis, raukėsi skaitydami nelygiai išspausdintus vaidmenų žodžius, galop nuginkluodavo vieni kitus atlaidžiu juoko griausmu. Jie dar kartą sutardavo, kad turi pakankamai laiko nesklandumams padailinti. Bet visi suprato, kad laiko stinga. Atrodė, kad kuo daugiau repetuoja, tuo blogiau sekasi. Jau seniai praėjo laikas, pasak režisieriaus, „pastatyti pjesę ant kojų, pagaliau sumanymas turi pavykti“, tačiau spektaklis vis dar atrodė nejudrus, beformis ir nežmoniškai sunkus. Vienas kito akyse regėjo nesėkmės nuojautą. Apgailestaudami linkteldavo, šypteldavo išsiskirdami ir paskubomis sėsdavo į automobilius, tarsi kelionė namo sumažintų nuolatinį ir aiškų žlugimo pojūtį.

Tačiau šiandien, likus dvidešimt keturioms valandoms, jiems kažkaip pavyko užbaigti spektaklį sėkmingai. Pirmasis šiltas vakaras šiais metais, svaigus grimo ir kostiumų pojūtis išvadavo nuo baimės. Pjesė, prasiveržusi lyg banga, pagavo ir nusinešė — galbūt skamba banaliai (na ir kas?), bet visi tikrai dirbo iš širdies. Ar galima būtų prašyti dar daugiau?