Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— ...žinoma, palaikysim ryšį, — kalbėjo Glorija.

— Taip, palaikysim, — pažadėjo berniukas ir, prieš mandagiai atsisveikindamas ir numindamas tolyn, rūpestingai įsikišo Dreikų telefono numerį į marškinėlių kišenaitę.

— Koks šaunus berniukas! — vėl žingsniuodama pastebėjo Glorija, o Filas nusprendė verčiau supažindinti mamą su keletu faktų.

— Klausyk, — pradėjo, — ar gali minutėlę manęs paklausyti? Tas vaikis... tas vaikis tikrai... nenoriu su juo turėti nieko bendra. Jis — pašlemėkas.

Glorija sustojo ant šaligatvio ir pervėrė sūnų deginančiu žvilgsniu, kurį tausodavo tiems atvejams, kai Filas ją nuvildavo.

— Žinau, tikriausiai prisidarei kokių kvailų rūpesčių, — pareiškė. — Tu labai keistas, savanaudis berniūkštis.

— Ar paklausysi minutę? Ferisas toks beviltiškas, kad jam net nerūpi, ar kas tą žino. Visas tas apgailėtinas reikalas su vardu „Flešas”1 prasidėjo kaip pokštas, supranti, nes jis toks lėtas ir atgrubnagis, visada susimauna, bet paskui nusprendė, kad jam tai patinka, dabar nori, kad visas pasaulis vadintų jį Flešu.

Glorija suvaidino trumpą kantrumo ir savitvardos pantomimą laukdama, kol ateis jos eilė kalbėti, o dabar buvo pasiruošusi parodyti dar daugiau.

— Tai tu paklausyk, Filai. Jei pasitaikys galimybė susipažinti su keletu tinkamų žmonių, neketinu leisti, kad viską sumautum. Prisimink tai.

Ir nuskubėjo, o Reičelė nuėjo kartu.

— Dar vienas dalykas, — šūktelėjo pavymui Filas, skubėdamas prisivyti, — dar vienas dalykas. Suprantu, kad jis labai aukštas, jo balsas toks žemas ir visa kita, bet žinai, kiek jam? Jam vos keturiolika.

— Tikrai? — nusistebėjo Glorija. — Na ir kas, nemanau, kad būtų koks skirtumas.

Tad Filui teliko tik pėdinti šalimais panarinus galvą. Jau sugebėdavo atpažinti besikaupiančius debesis.

Vakarienei tą vakarą buvo paruoštos mėsingos virtos su sviestu kukurūzų burbuolės, kurias reikėjo čiaumoti susikaupus, pasitelkus abi rankas, tad niekas nesitikėjo, kad kas kalbės. Tačiau Glorija vis tiek sugebėjo netrukus paleisti keletą pokalbio pradžios frazių.

— Žinai, Evanai, šiandien miestelyje sutikom berniuką iš Filo mokyklos, — pradėjo.

— Mmm? — nepakeldamas akių numykė tas. — Ką gi, puiku.

— Jis gyvena kažkur netoli su senele ir atrodo labai puikus, bet Filas aiškina, kad mums jis nepatiks. Filas išaugo į labai griežtą kitų teisėją, supranti. Jis nepažįsta pasigailėjimo. Manau, vienintelis asmuo, kurį šiomis dienomis pakenčia — tai jis pats.

— Oi, mama, meldžiu, — paprašė Reičelė, — leisk jam ramiai valgyti savo kukurūzus.

Čia buvo pirmas ženklas Filui, kad Reičelė ant jo nebepyksta, nors eilutė „leisk jam ramiai valgyti savo kukurūzus” vargu ar tam tikru požiūriu buvo geresnė už pastabą, kad jis pavydi Evanui filmo.

Tai neprasprūdo pro akis ir Glorijai. Toji karališkai pakilo nuo stalo nusinešti nebaigtos vakarienės lėkštės. Dar nepriėjusi virtuvės durų su ramia panieka pratarė:

— Cha. Leisk jam ramiai valgyti savo kukurūzus.



Kai po poros dienų suskambo telefonas, Glorija pašoko pakelti ragelio, o Filas klausė jos pokalbio su vis stiprėjančia bloga nuojauta.

— ...kas? Atsiprašau, bijau, kad aš ne... O, jūs Flešo Feriso senelė. Oi, kaip malonu, kad paskambinote, ponia Talmadž... Taip, skamba nuostabiai, žinoma, mums patiktų. Galvoju, gal galėtumėte tiksliau paaiškinti, kaip galėtume rasti kelią... o, gerai.

Tada ji pradėjo krapštytis su pieštuku, viską užsirašė, ir Filas suprato, kad išsigelbėjimo nebus.

Kitą popietę rūpestingai pasipuošę arbatai jiedu su motina pluošė pagrindinio greitkelio pakraščiu, o saulėje blizgantys automobiliai vienas po kito skriejo pro šalį, palikdami gelsvai rudų dulkių, kurios ėdė akis ir gulė ant drabužių, sūkurius.

— Tu įsitikinusi, kad einame teisingu keliu? — irzliai pasiteiravo Filas.

— Žinoma, įsitikinusi. Turėtų būti nebetoli.

— Ar galiu užmesti akį į tuos nurodymus?

— Tikrai nenorėčiau dabar sustoti ir kuistis rankinėje, branguti, be to, manau, kad jau beveik atėjome. Ieškok ženklo, kur parašyta Delco elementai, ten reikės sukti į kairę.

Tada jam pirmą kartą ir toptelėjo, kad ponia Talmadž tikriausiai įsivaizdavo, jog jie atvažiuos automobiliu.

— O, Jėzau, — sudejavo Filas, — ar ji tau paaiškino, kaip važiuoti?

— Na, manau, kad taip, bet tai nesvarbu. Šis miestelis visai nedidukas.

— Jėzau, — pakartojo Filas, — mėšlas.

— Maniau, žinai, ką galvoju apie šitą žodį, Filuži.

— O, nejaugi? Maniau, tau nepatinka tiktai „šūdas”.

— Oi, nereikia, — suriko mama, o kairioji ranka jau pajudėjo link krūtinės, bet tikslo nepasiekė. — Meldžiu, nesidaryk toks. Susigadinsime puikią popietę.

— Taip, taip. „Puikią”.

Bet po akimirkos visi rūpesčiai motinos veide išsisklaidė.

— Štai, pažvelk! — pasakė palietusi jo ranką. — Matai, viršuje? Delco elementai!

Ponios Talmadž nuosavybė tęsėsi akrų akrus: puikiai prižiūrėtos plačios kalvotos pievos ir spygliuočių miškas tolumoje. Dailus senas namas, tikriausiai paveldėtas iš protėvių, stovėjo puikiai išlyginto žvirgždo keliuko, į kurį kulnai stebėtinai nesmigo, tik labai taukšėjo ir grikšėjo, gale.

— Argi jis ne dailus? — vos ne pašnibždomis pagarbiai pasiteiravo sūnaus Glorija, tarsi jie būtų priėję bažnyčią.



Pritemdytoje svetainėje laukdama atvykstančių svečių Harieta Talmadž ką tik dar kartą įsitikino, kad tiesiog nepakeliamas — iš proto varo — net paprasčiausias pokalbis su dukterimi Džeine.

— Na, žinoma, jums nereikia jaustis įpareigotiems pasilikti, mieloji, — sakė ji, — jei į miestą ketinate išvykti anksti, tiesiog pamaniau, kad popietė gali būti maloni. Suprantat, tas berniukas — Džerardo mokyklos draugas, o Džerardas sakė, kad motina taip pat labai šauni.

— Vis tiek nesuprantu, — atkirto Džeinė, — argi vaikai visur privalo eiti su motina? Kodėl?

Vorenas Koksas, Džeinės draugas, sėdintis greta ant žemos kartūninės kušetės, linksmai prunkštelėjo. Jis buvo visiškai plikas maždaug keturiasdešimt penkerių vyriškis šokoladinių ledų spalvos dalykiniu kostiumu.

— Tiesa ta, — aiškino Harieta, — kad būtent Džerardas pasiūlė drauge pasikviesti ir motiną. Jis pagalvojo, kad tai būtų šaunus gestas, ir aš jam pritariau. Ji čia neseniai atsikraustė, gal ne daug ką pažįsta. Jei atvirai, Džerardas subrendęs ir labai galvotas kalbant apie taktą ir dėmesį kitiems, kaip tu tikriausiai pastebėjai.

— Žinai, ne, — truktelėjo pečiais Džeinė. — Negaliu pasakyti, kad pastebėjau ką nors panašaus. Ar tu ką nors tokio pastebėjai, Vorenai?

— Ne, — pranešė Vorenas Koksas, — dar ne, bet tikrai velniškai gerai pastebėjau, koks jis aukštas. Aukštesnis už mane ir didžiulėmis letenomis.

Pokalbis nuslūgo, tačiau Harieta jautė, kad negalės atsipalaiduoti, kol viena dukters šlaunis nenustos sūpuotis klubo įduboje: tai nutolsta nuo kitos šlaunies, tai priartėja, nutolsta, priartėja. Stebėti tingų apsileidėlišką tos kojos supimąsi buvo beveik tas pats, kaip girdėti Džeinę sakant: „Nesuprantu”, „Tas vaikis” arba „Kodėl”. Šito pakanka, kad pradėtų mausti krūminius dantis.

Harieta jau seniai susitaikė su žinojimu, kad daugybės dalykų niekada nesupras. Negyvens taip ilgai, kad suprastų šiurkštumą ir vulgarumą, kurie žlugdo kiekvieną geresnį impulsą šių dienų pasaulyje, mirs netekusi vilties kaip nors paaiškinti dukters gyvenimą.