Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Mielasis, — teiravosi Reičelė, o Filas visada krūptelėdavo išgirdęs, kad ji tą žodį taria tarsi savo vyro vardą, — ar tau dar nenusibodo šitos salotos? Gal išmėginti kokį kitokį padažą?

— Ne, skanu, — pilna burna, nuo aliejaus blizgančiomis lūpomis sumurmėjo Evanas, — viskas gerai.

Tik į žmoną nepažvelgė.



Vieną vakarą vakarienė buvo trumpesnė ir mažiau suvaržyta nei paprastai vien todėl, kad buvo kilusi kitokia įtampa: vyresnieji Šepardai kelis kartus mandagiai atidėlioję pagaliau sutiko po vakarienės ateiti išgerti. Vos spėjus nuvalyti stalą ir sukrauti indus, pasigirdo durų skambutis. Nuskubėjusi atidaryti Glorija rado besišypsantį vieną Čarlzą.

— Bijau, kad mano žmona pernelyg pavargusi, — pasiteisino, — bet pažadėjo kitą kartą eiti drauge, gal kokią popietę, jei būtų patogu.

— Taip, žinoma, — atsakė Glorija, — jei tik... na, suprantate... jei tik tesėsit savo pažadą.

Virtuvėje ant grindų iš susijaudinimo numetusi porą ledo kubelių Glorija nusprendė nepaisyti, kad Greisė Šepard neatėjo: su vienu Čarlzu vakaras paprasčiausiai bus kitoks ir reikės kitokio plano. Kai nepasitiki savim, labai svarbu turėti planą, kitaip galimybė pasilinksminti gali nueiti šuniui ant uodegos.

Kai ji įžengė su gėrimų padėklu į svetainę ir šiek tiek ceremoningai pastatė ant kavos staliuko, Čarlzas jau buvo užmezgęs nereikšmingą pokalbį su jaunikliais, arba greičiau leidosi jų kalbinamas, o pats žingsniavo kilimu ir tyrinėjo, ko dar nematė.

— Tik pažiūrėkit, labai gražu, Glorija, — pagyrė. — Radote labai patogius namus.

— Taip, tačiau čia drėgna, — pasiskundė ji, leisdama svečiui blogiausią informaciją sužinoti iš karto, kad neatrodytų, jog tikisi tai nuslėpti. — Čia svarbiausia problema. Tačiau viliamės, kad šitas sausas karštas oras viską pakeis. Aš manau, pakeis. Ko kuris norėsit?

Buvo džino ir viskio, netgi butelis alaus Filui pasiurbčioti, tad netrukus jų nedideliame susibūrime pradėjo rastis vis didėjantis pasitenkinimas.

— Čarlzai, — kreipėsi Glorija, — jau beveik pradėjau galvoti, kad niekada jūsų nepamatysim. Jūs mūsų vengiate? — ji žinojo, kad gali nuskambėti labai netaktiškai ar net nutrūktgalviškai, bet tokia buvo sąmoninga jos plano dalis. Jei eisi tiesiai prie nejaukumo draugijoje šaknų ir atvirai jas išryškinsi, beveik visada tai suveiks tavo naudai. Kitas asmuo akimirką gali pasijusti sutrikęs, bet pakankamai greitai įvertins atvirumą. Atmosfera praskaidrės.

Čarlzas tikino neketinęs gaišti taip ilgai, ir Greisė, žinoma, neketinusi, jis pabrėžė tiesiog negalįs suprasti, kur pragaišta laikas, sakė, jog labai viliasi, kad nemanys jį esant nemandagų.

Svečio sutrikimas, kaip paaiškėjo, tetruko tik akimirksnį: baigęs atsiprašinėjimus jis susmego krėsle ir atrodė taip, tarsi iš tikrųjų būtų pasijutęs geriau.

— Ar Evanas pasakojo kaip sekasi gamykloje, Čarlzai? — pasiteiravo Reičelė.

Jos mielas jaunas veidas švietė kuo rimčiausiu pasididžiavimu, kad gali uošvį vadinti vardu.

Jis pabrėžė, kad Evanas pasipasakojo, ir kad naujiena puiki. Paskui aptarinėjant atsiskleidė ir pati naujiena. Evanas buvo paminėtas tarp kandidatų „detalių kontrolės meistro” pareigoms, ši atsakomybė derintųsi su įprastu darbu prie staklių, jei pasitvirtintų, vadinasi, atlyginimas labai pakiltų ir viltis apie mechanikos mokyklą taptų realesnė.

Glorija deramai murmėjo pritardama, bet nenuoširdžiai. „Detalių kontrolės meistras” skamba slegiančiai ir nuobodžiai, kaip ir bet kuris kitas titulas, kurį Evanas gali parnešti namo iš gamyklos, o jei kalba taip pasisuko, netgi „inžinierius mechanikas” vargu ar iš tų terminų, kurie merginų akyse įžiebia žvaigždes.

Sunku patikėti, kad kadaise ji jautė Evano Šepardo šėtoniškumą: kai pažino jį čia, gretimuose kambariuose Kold Springe, jis paliko tik labai nuobodaus jaunuolio įspūdį. Tai visada buvo nusiminimo šaltinis, nes jo tėvas spinduliavo tokią įgimtą ir neišsenkančią eleganciją.

— Jūs visada toks elegantiškas, Čarlzai, — suokė ji. — Tikriausiai tai naujausios mados vasarinis kostiumas, tiesa?

— Ne, — nusijuokė tas, tampydamas švarką. — Tiesa ta, kad tai labai senas vasarinis kostiumas, nemanau, kad atlaikys dar bent vieną vasarėlę.

— Bet jis tikrai tikrai dailus. Labai galantiškas. — Staiga ji prašviesėjo nuo naujo sumanymo. — Pasakykite man štai ką, Čarlzai: ar jus visada vadina „ponu Šepardu” ar kartais kreipiasi kariniu laipsniu, pavyzdžiui, „pulkininke Šepardai”, ar kaip ten reikėtų?

— Oi, ne, ne, — pasiskubino paneigti vyriškis, — išėjau į atsargą būdamas kapitonas, suprantat, o tai ne toks laipsnis, kuris perkeliamas į civilį gyvenimą.

— Žiūrėk tik, kaip žavinga, — šūktelėjo Glorija, — kapitonas Šepardas! Manau, skamba itin išskirtinai, — ji atsisuko į vieną, paskui į kitą savo atžalą. — Kaip manot?

— Viskas puiku, bet nereikia. Paklausykit, — nutraukė ją Čarlzas, stengdamasis būti kantrus. — Pamėginsiu paaiškinti. Jei kada sutikot žmogų, civiliame gyvenime vadinamą „kapitonu”, pagalvojot, kad jis tikriausiai tarnavo laivyne, ar taip nemanot? Laivyne, o ne armijoj. Nes jūrinis kapitono rangas yra kur kas aukštesnis: tik vienu laipteliu žemiau kontradmirolo. O armijoje tas pats pavadinimas naudojamas visiškai kitokiam ir kur kas žemesniam laipsniui apibūdinti. Esu įsitikinęs, supratot.

Čarlzui atrodė, kad jis savaites, gal net mėnesius negirdėjo taip ilgai skambančio savo balso, tad nebuvo visiškai įsitikinęs, kad teisingai paaiškino, nors ji kelis kartus supratingai linktelėjo. Bet staiga pareiškė:

— Ką gi, man tai nerūpi. Vis tiek ketinu kreiptis į jus „kapitone Šepardai”. Visada.

Ir sudėliojo lūpdažiu nuteptas lūpas į plačią šypseną, neslepiančią dėmėtų dantų.

Tikriausiai tokios moters niekaip nepakeisi. Mirštantis iš meilės gal ir vertas užuojautos, bet galų gale ne tiek daug skirtumo nuo bet kokio kitokio merdėjimo.

— ...tikrai, niekada nepamiršiu tos nuostabios popietės Hadsono gatvėje, — čiauškėjo ji po valandos, kai jis šypsodamasis užtruko atvirame tarpduryje, trokšdamas kuo greičiau traukti namo. — Argi nekeistas būdas susitikti? Tik įsivaizduokit: jei jūsų automobilis būtų sugedęs ne tiksliai ten, kur sugedo, jeigu iš daugybės kitų skambučių būtumėte išsirinkęs kitos, ne mūsų šeimos skambutį...



Stebėtina, tačiau toje drėgnoje didelėje svetainėje būdavo ir malonių tarpsnių, abipusio pasitikėjimo akimirkų, atrodo, žadančių geresnius laikus.

— Juk tau jau šešiolika, tiesa, Filai? — kartą pasiteiravo Evanas.

— Taip.

— Tuomet jau gali gauti vairuotojo licenciją. Ar toje, kaip ji ten, jūsų mokykloje moko vairuoti?

— Ne, čia ne ta sritis, kur... ne, nemoko.

— Bet, po paraliais, išmokti visiškai nesunku. Gal norėtum, kad šeštadienį pamokyčiau?

— Žinoma, — apsidžiaugė Filas. — Būtų nuostabu, Evanai, jei tik turėsi laiko. Baisiai norėčiau.

Kitomis popietėmis grįžęs iš gamyklos Evanas dažniausiai skubėdavo į viršų ir iki vakarienės užsidarydavo su žmona, bet šiandien abudu gurkšnojo viskį apačioje, svetainėje, ir reikia pabrėžti, kad nei Evanui, nei juo labiau Reičelei atrodė nė motais, kad lengvai plaukiančiame pokalbyje dalyvauja Filas. Kartą kitą abudu netgi nusijuokė iš Filo pokšto. Atrodė, Evanas ima pastebėti, koks puikus, ryškus jaunuolis jis gali būti, o Filas tik vylėsi, kad jie nepamatys kaip jo pečiai vis sutrūkčioja, tada gobdavosi rankomis tarsi žvarbdamas. Tokios popietės tikriausiai nebūtų, jei Glorija netriūstų virtuvėje — buvo jos eilė ruošti vakarienę.