Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Bet vis tiek sučiupo nutrūkusią savo argumentų giją, kol dar visai neišsprūdo iš rankų.

— Man atrodo, kad pirmiausia judu su Reičele turėtumėte pasiieškoti pigesnio būsto, ištrūkti iš tos baisios nuomos, paskui atsidaryti taupomąją sąskaitą ir kiekvieną mėnesį atidėti kiek tik pajėgsite, reguliariai. Manau, pamatysite, kad nėra sunku laikytis tokio plano, Evanai, jei esi rūpestingas ir niekad nenuleidi akių nuo savo tikslo...

Tačiau gerokai anksčiau nei baigė kalbėti Čarlzas, nustojo pasitikėti savo balsu. Jam nepatiko apsimestinis sportininkų trenerio tonas. Nebuvo įsitikinęs, kad tokią frazę kaip „niekad nenuleidi akių nuo savo tikslo” galima vartoti kur nors kitur, išskyrus absurdišką pamokomąją intermediją vaikams, jis piktinosi Reičelės nėštumu, buvo karčiai nusivylęs, nes kuo daugiau galvojo, tuo blogiau viskas atrodė, ir vis per tuos perforuotus ausų būgnelius. Kartais tikrovė iš tikrųjų per daug užknisa.

Tik vakar ilgai ir sunkiai valė virtuvės langus, o štai šįvakar vieno jų didelis juodas stiklas meta jam negailestingą paties atvaizdą: stebėtinai seno, stebėtinai lieso, amžinai suglumusio, tarsi vaiko. Jis ilgėliau užtruko prie lango šiek tiek savęs gailėdamas, šiek tiek šlykštėdamasis savimi, bet reikėjo dar daug ką nuveikti. Sugrūsti bulves, nukošti ankštines pupeles, sudėti į lėkštes kiaulieną ir pranešti Greisei, kad vakarienė paruošta.

Jau prie pat verandos Čarlzui toptelėjo, kad Greisė, išgirdusi, jog Evanas neatitiko šauktiniui keliamų reikalavimų, tikriausiai pasakys: „O, Dieve, kaip nuostabu” arba: „O, tiesiog puiku”. Neklydo. Ji pasakė ir tą, ir tą.



Mėgstamiausia Reičelės radijo programa buvo kassavaitinė pusvalandžio trukmės vesterno „Gyvenimas Mirties slėnyje” transliacija.

— ...nes manau, kad tai nėra vien tik kaubojiškas šlamštas, — aiškino ji. — Tai geros, nuostabiai parašytos radijo pjesės ir atlikimas visada tikrai puikus. Tiesiog nesuprantu, kaip aktoriams kiekvieną savaitę pasiseka išlaikyti tokį aukštą lygį.

Bet „Gyvenimą Mirties slėnyje” transliuodavo septintą valandą. Kaip tik tuo metu jaunieji Šepardai iš Amitivilio vakarieniaudavo. Vadinasi, prie stalo nebūdavo jokių kalbų, abudu sėdėdavo ir santūriai valgydavo klausydamiesi mažo plastmasinio Philco, kurį šešioliktojo gimtadienio proga Reičelei padovanojo tėvas.

Kiekvieną kartą Evanui atrodydavo, jog tai — kaubojiškas šlamštas, tačiau jis gana greitai nusprendė nekreipti dėmesio. Kiekviena santuoka tik išloš, jei retkarčiais patylėsi. Be to, Reičelė buvo iš tų mergaičių, kurios yra priklausomos nuo smulkių vis pasikartojančių ritualų — šitai jis pats išsiaiškino, o sugebėjimas atskleisti tokį specifinį bruožą leido jam didžiuotis savo atidumu.

Vieną balandžio vakarą po trumpo baigiamojo dviejų kaubojų dialogo ir reikšmingo arklių prunkštimo Reičelė išjungė radiją nesulaukusi pabaigoje pasigirstančios muzikinės temos ir pastebėjo:

— Šitas nebuvo iš geresnių, tiesa?

Nurinkdama vakarienės indus sukosi mikliai kaip jaunutė padavėja, šiek tiek demonstruodama, kokia mikli ir grakšti gali būti. Paskui ant sofutės įsitaisiusiam vyrui atnešė kavos ir švelnioje lempų šviesoje prisėdo greta su savo puodeliu ir uždegta cigarete, kuri šiek tiek juokingai atrodė tarp jos pirščiukų, nes Reičelė taip ir neišmoko jos tinkamai laikyti. Kasdien nesibaigiančiame staklių gamyklos gausme ir žiežirbose Evanas labiausiai laukdavo šios valandos.

— Mielasis, mudu turime kai ką aptarti, būtinai, nes pažadėjau, — prabilo Reičelė. — Tik susitarkime šitaip: jei sumanymas tau nepatiks, daugiau ta tema nesikalbėsime. Tiesiog viską pamiršime, gerai?

— Gerai, gerai, bet luktelk, — Evanas žvelgė į ją viena ilgesingų, meilių šypsenų, kurios jau buvo pradėjusios Reičelę erzinti. — Žinai, kaip elgiesi? — pasiteiravo. — Vis kalbi visokius niekus, tik nieko nepasakai iš esmės.

— Tikrai? — sutriko Reičelė. — Ką nori pasakyti?

— Pavyzdžiui, sakai: „Susitarkime šitaip”, paskui: „Jei nepatiks sumanymas” — čia tik du pavyzdžiai, tikriausiai galėčiau dar daugybę pateikti.

— Oi, — atsiduso Reičelė, — tada, spėju, tau tikriausiai labai įkyru.

— Ei, liaukis, širdele, niekad nesakiau „įkyru”. Kas sakė „įkyru”? — Evanas pabūgo, jog ji gali pažiūrėti pernelyg rimtai, taigi ištiesė ranką paglostyti ar pataršyti jos plaukus. Nesuveikė, nes Reičelė neseniai lankėsi pas kirpėją ir nenorėjo sujaukti šukuosenos.

— Ne, bet paklausyk, — tarė išsisukusi ir patraukusi jo ranką, — argi ne visi taip daro? Išsiugdo kažkokius kalbos įpročius. Tu — irgi.

— Nea, luktelk minutėlę, tai kvaila. Tu tiesiog...

— Bet juk tai tiesa, Evanai. Tu — irgi. Visada sakai „neabejotinas pranašumas” — niekada „aiškus“ ar „ryškus“, o taip, tu taip sakai, ir dar — beveik visada „nea“ vietoj „ne“, ir nuolat, nuolat kartoji...

Bet paskui jau buvo nebesvarbu, ką kuris jų „kartoja“, nes apie tolesnes šnekas negalėjo būti nė kalbos. Atsargiai pastatę puodelius su lėkštelėmis ant kavos staliuko, paskubomis sumaigę cigaretes, jaunieji Šepardai iš Amitivilio apsikabino.

Iš pradžių lovą atstojo sofutė, paskui Evanas viena koja pastūmė kavos staliuką pakankamai toli, kad galėtų savo besiraivančią, aikčiojančią žmoną atsargiai pasiguldyti ant kilimėlio.

— O, — aikčiojo Reičelė, — o, Evanai, nenustok.

— Ne, brangioji, — žadėjo jis, — žinau, nenustosiu. Niekada nenustosiu.

Net ilgai negalvojant abiem buvo aišku, kad ta didelė persikų spalvos privati erdvė bus verta bet kokių pinigų, kol jie galės retkarčiais šitaip sugulti ant grindų.

Daugiau nei po valandos, kai abu su alaus buteliais įsitaisė lovoje, Reičelė vėl pradėjo nutrūkusį pokalbį. Ji pasakė, jog Kold Springe galima rasti namą, kur daugybė gyvenamojo ploto ir net atskiras kambarys kūdikiui, o nuoma atsieitų tik trečdalį to, ką jie moka čia. Bet yra vienas trūkumas.

— Tu mane stulbini, Reičele, ar žinai? Iš kur apie tai sužinojai?

— Palauk, viską paaiškinsiu. Trūkumas tas, kad namas nebūtų vien tik mūsų. Tai bendri apartamentai, supranti. Reikėtų dalytis namu su kitais... dviem žmonėmis.

— Taip? — Evanas susiraukė ir ėmė uoliai krapštyti popierinę alaus butelio etiketę. — Bet, vis dėlto, gal tai nebūtinai taip jau blogai. Ar žinai, kas tie žmonės?

— Jau artėju. Tiesiog leisk man pabaigti, gerai? — Ji giliai įkvėpė. — Visas šis reikalas — mano mamos sumanymas. Supranti, namu turėtume dalytis su ja. Ir su mano broliu, kai grįš atostogų.

Visą nusivylimą Evanas perteikė vienu liūdnu žodžiu:

— Ech.

— Matai, taip ir sakiau, nemaniau, kad tau patiks, Evanai. Juk sakiau? Ar nuo pat pradžių nedaviau tau aiškiai to suprasti? Galime paprasčiausiai išmesti viską iš galvos, jei tik nori.

Bet po akimirkos, tarsi sumanymas būtų per brangus ir per trapus išmesti, ji pratarė:

— Aš tik norėčiau...

— Ko norėtum?

— Na, gerai, tiesiog norėjau pasakyti, nenorėčiau rytoj skambinti mamai ir pasakoti, kaip viskas susiklostė. Ji taip sunkiai viską išgyvena. Pasijus įskaudinta. Ji mirtinai trokšta gyventi Kold Springe ir supranta, kad niekada neįstengs išsinuomoti tokį namą viena, taigi nusivils dėl šios priežasties, kita vertus, mama susigalvojo, kad čia toks kilniaširdiškas būdas padaryti paslaugą mums, supranti, taigi jausis įskaudinta ir dėl šito. Ji nepakenčiama. Noriu pasakyti, ji mano motina, aš ją myliu ir visa kita, bet ji tikrai labai, perdėm...