Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Koplyčia buvo mažesnė nei Glorija įsivaizdavo, bet nieko tokio, nes vestuvių svečių buvo nedaug, viskas akivaizdžiai buvo suplanuota oriai, nedideliu mastu. Čarlzas Šepardas sėdėjo vos už kelių pėdų priekiniame klaupte kitoje perėjimo pusėje, bet Glorijai toptelėjo, kad nepamatė jos ateinančios. Taip pat spėjo, kad liesa kampuotais pečiais moteris greta yra jo žmona.

Paskui lėtai ir nelygiai užgrojo elektriniai vargonai. Ji tikriausiai turėjo numatyti, kad Kurtis Dreikas norės „palydėti nuotaką”, bet vis tiek liko šiek tiek sukrėsta pamačiusi juos iškilmingai žengiančius altoriaus link. Jiedu buvo per mažučiai netgi šiam ribotam spindesiui, o abiejų sutrikę veidai atrodė kaip vienas.

Glorija, įsigrūdusi tarp lūpų cigaretę, jau ruošėsi brėžti degtuką, kai staiga prisiminė, jog nesitikima, kad rūkysi bažnyčioje. Tai būtų palaikyta žiauriu trūkumu. Kiek dar truks šita ceremonija?

Bet gana greitai ji, nušvitusi dirbtine šypsena, atsidūrė automobilyje tarp nepažįstamų, važiuojančių į Šepardų priėmimą. Vadinasi, dieną dar galima išgelbėti.

Visą savo gyvenimą, nuo pat aštuonerių ar devynerių, Glorija pasikliaudavo nušlifuotu, kone automatišku nediduku triuku — jos sąmonė prisitaikydavo prie smulkių nusivylimų. Kai nuplėši kokios pigios ar apgailėtinai parinktos dovanos ryškų įpakavimą, paprasčiausiai leidi savo sąmonei pasakyti, kad būtent šito visą laiką tetroškai, tokiu būdu visada teisingai sureaguosi, o galbūt net ir pats tuo patikėsi.

— O, koks jis dailus, — pasakė nieko nelaukdama, nors smarkiai nusivylė pažvelgusi į Šepardų namą — mažą, niekuo neišsiskiriantį, suręstą iš rudai nutepliotos medienos ir iš abiejų pusių pernelyg spaudžiamą didesnių, geresnių namų — o paskui ropšdamasi iš automobilio pakartojo, kad paverstų tai tiesa: — Koks gražus namas.

Dabar bus vakarėlis. Čarlzas Šepardas išskėtęs rankas galės pasveikinti ją prideramu bučiniu į skruostą.

Bet priėmimui susirinko per mažai žmonių. Išskyrus besijuokiantį būrelį aplink nuotaką ir jaunikį netoli gėrimų stalo, vargu ar dar kas čia buvo, o Čarlzas, einantis artyn per tuščią kambarį, negalėjo jos apglėbti, nors ir ketino, nes abiejose rankose laikė gėrimus.

— Bijau, kad mano žmona prisidėti negalės, — pasakė, — nekaip jaučiasi. Šiuo metu ilsisi viršuje.

— Vaje, apgailestauju, — nusiminė Glorija. — Ar tai toji ponia, sėdėjusi greta jūsų bažnyčioje? Koplyčioje?

— Ne, ten buvo mano sesuo. Gyvena Riverhede. Juokinga, juk visai netoli, bet pasimatėme pirmą kartą po šitiek metų.

— Ar jūsų šeima kilusi iš šitų apylinkių? Visos kartos?

— Žinot, kartos skamba gal kiek per didingai, — sutrikęs, tarsi Glorija lįstų į jo piniginius reikalus, atsakė Čarlzas, — bet, taip, iš tėvo pusės gyvenama čia seniai, motina kilusi iš Indianos, o mano žmona — bostonietė.

— Tikėjausi šiandien susipažinti su jūsų žmona.

— Taip, tikrai, Greisė irgi būtų norėjusi, — atsakė jis, — labai. Bet, esu įsitikinęs, netrukus pasitaikys kitų progų. Tarp kitko, mudu dabar savotiškai susigiminiavome, tiesa? Mes visi — viena šeima.

Glorijai toptelėjo, kad tokius gražius žodžius verta įsiminti. Jie šildė ją, kai stebėjo į kitą kambario galą nueinantį Čarlzą. Bet netrukus netikėtai persmelkė šaltis, nes prie jos droviai artinosi Kurtis Dreikas.

— Sveika, Glorija.

— Taip, na, sveikas.

Buvo siaubinga. Suprato, kad tikriausiai turėjo kreiptis į jį „Kurti”, bet niekaip negalėjo priversti liežuvį ištarti jo vardą.

— Argi Reičelė neatrodo dailiai? — paklausė jis.

— Tikrai dailiai, tiesa.

— Ji, žinoma, visada daili, bet merginos kažkodėl savo vestuvių dieną atrodo taip, kad žiūrėdamas į jas tiesiog atsigauni. Labai džiaugiesi, drauge nusižemini ir labai didžiuojiesi.

— Taip. Taip, aš suprantu.

Tikrai, tai buvo siaubinga, galėjo būti dar blogiau, jei Kurtis nebūtų pakėlęs viskio stiklinės liūdnam, įprastam pasveikinimui ir nusisukęs paieškoti dar ko nors, su kuo galėtų pasikalbėti.

Tik sūpuojama purviname, sunkiai dardančiame į Niujorką traukinyje Glorija staiga suprato, kad grįžta į tuščius namus. Dukra išvyko amžiams, sūnaus nebus ne vieną mėnesį. Kiekvienai naujai dienai ji nubus viena, tyloje, nežinodama, ko imtis.

Šeštas skyrius

Japonams atakavus Perl Harborą, Čarlzas Šepardas kone susirgo iš graužaties. Jis neturėjo dar nė penkiasdešimties, žinojo, kad armija priimtų jį atgal, jei ne tos akys. Jis rūpestingai išsiruošė į žemutinį Manhataną kitų, stipresnių iš tų puikiai išreklamuotų akinių, paskui pranešė armijos gydytojui, bet nepasisekė su okulistu. Visiška nesėkmė.

Prireikė dar kelių dienų, kol jis visą dėmesį sutelkė į kitas mintis, visą laiką slypėjusias kažkur sąmonės kamputyje: armija niekada nepaims Čarlzo Šepardo, nebent reikalai pakryptų taip prastai, kad susilpnėtų medicininiai standartai, bet beveik tikrai paimtų jo sūnų. Evanas buvo narsus, sveikas, stiprus, jis taptų puikiu kareiviu ir tikriausiai įgytų teisę mokytis karininku. Nebuvo jokios galimybės pavėluoti į šį karą, taigi tarnaudamas leitenantu arba net jaunesniuoju kapitonu jis įprasmintų tėvo gyvenimą.

Štai kodėl Čarlzas vėl jautėsi gerai važiuodamas gilyn į salą, į Amitivilį, pirmą kartą aplankyti Evano su Reičele jų naujuose namuose, kurie pasirodė esą keistai ištaigingi apartamentai persikų spalva išdažytomis sienomis.

— Kokie tavo planai, Evanai? — paklausė, vos tik Reičelė nuskubėjo virtuvėn. — Ar ketini užsirašyti?

— Manau, taip. Tikrai norėčiau. Tik geriau kurį laiką palaukti, kol Reičelė kiek... apsitvarkys. Supranti, ji laukiasi. Tik šią savaitę sužinojome.

— Aha. Na, tikiuosi, ne koks komplikuotas atvejis. Matai, armija pasirūpintų ja ir kūdikiu, netgi dosniai.

— Žinau, tėti.

— Žinoma, kad supranti. Žinau, kad elgiesi taip, kaip geriausia.

Bet tylomis turėjo pripažinti, kad labai nusivylė. Visą kelią čionai, priverstas išsikviesti taksi, nes niekada pats nebegalės vairuoti lygiai taip pat kaip komanduoti vyrų būriui, jis tikėjosi geresnių naujienų.

— Kavos, ponai? — šūktelėjo Reičelė, išnirusi iš virtuvės padėklu su ryškiais puodeliais ir lėkštelėmis nešina, tad atėjo laikas paruošti ir pateikti dailią kalbą apie tai, kaip buvo malonu sužinoti apie laukiamą vaikelį.

— ...o paskui dar vienas faktorius, — pasakojo Evanas, — žinoma, nieko negalėsiu padaryti, jei būsiu pašauktas.

— Taip. Matai, tai jau būtų visai kas kita, tiesa.

Čarlzas pajuto, kad jo ūpas vėl pradeda kilti. Būtų visai kas kita, bet beveik taip pat gerai: šauktiniai irgi gali pretenduoti į karininkų mokymus.

Tik susiruošęs namo, eidamas per persikų spalva dažytą kambarį prie laukujų durų ir timpčiodamas švarką, Čarlzas sugalvojo užduoti, pasirodo, keblų klausimą.

— Kiek jūs, vaikai, mokate už šitą vietą?

Evanas be žado bailiai nunarino galvą, to Čarlzas jau seniausiai nebuvo matęs, bet Reičelė paskelbė tikslią nuomos kainą taip linksmai, tarsi nenutuoktų, kad tai gali kelti sunkumų.

— Aišku, — tarė Čarlzas, bukai sukrėstas informacijos. — Na, šiek tiek... šiek tiek neprotinga, nemanot? Ar negalvojat, kad tai maždaug tris ar keturis kartus daugiau nei galėtų būti, jei dar planuotumėte technikos mokyklą? Tai kvailystė, Evanai.

Čarlzas suprato, kad susierzinimas ne itin pritinka apsilankymo pabaigai, bet buvo pasiryžęs stovėti ten laukdamas, kol sūnus kaip vyras pažvelgs jam į akis.