Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Vargu ar kalbama apie „leidimą“, — pavargusiu balsu tarė Čarlzas, — juk vaikai pakankamai suaugę, kad darytų tai, kas jiems patinka, tiesa?

Ji pritarė. Pasakė suprantanti, kad tai tiesa, tačiau dar ilgai pakabinusi ragelį tegalėjo drybsoti ant sofutės ir mėginti, bet nesėkmingai, galvoti.

Norėjo, kad namuose būtų Filas, kad abu galėtų kaip nors aptarti visą tą reikalą. Filas gal dar vaikas, tačiau kartais tikslūs jo išsireiškimai tiesiog baisiai sutrikdydavo. Norėjo, kad jis būtų namuose, netgi jei nekalbėtų — dūktų su katinu ar tyrinėtų veidrodyje savo fizionomiją, vėl nugrimztų į tą savotišką apgalvotai erzinantį vaikiškumą, dėl kurio atrodydavo jaunesnis nei yra.

Glorija ilgėjosi sūnaus. Laiškai iš Irvingo mokyklos plaukė ilgi, kartais pakankamai juokingi, kad skaitytum garsiai, bet niekada neslėpė, kad Filas ten nelaimingas. Gal buvo nepakankamai tvirtas privačios mokyklos gyvenimui? Pernelyg jautrus, pernelyg gerai manantis apie save — šiais atžvilgiais berniukas niekuo nenusileido motinai.

Reičelė buvo kitokia. Nepaisant viso švelnumo ir ašarų dėl ledų porcijos, Reičelė buvo tvirčiausias šeimos narys. Ji buvo atsigimusi į tėvą.

Tvirtumo ir švelnumo derinys gali pasirodyti keistas, bet Glorija žinojo, koks šis derinys gali pasirodyti svarbus.

Taip pat suprato, kad mergina, tekanti tik dėl sekso, daro pakankamai įprastą klaidą — merginos dėl tos priežasties tikriausiai teka nuo pasaulio sutvėrimo — bet būtent šios klaidos ji pati niekada nepadarė.

Būdama trisdešimties, patyrusi keletą romanų ir ypač nerimaudama dėl savo ateities ji sutiko tekėti už Kurčio Dreiko. Visą laiką labai gerai žinojo, kad nerimas nėra puiki priežastis santuokai, tačiau dabar pradėjo atrodyti, kad ta priežastis geresnė nei neišmanėliškas skaistuoliškas dukters juslingumas.

Bet ar gali taip būti, kad jokių priežasčių neįmanoma aiškiai apibrėžti? Gal vyrai ir moterys sueina draugėn tam tikra prasme taip pat atsitiktinai ir nesąmoningai kaip besiporuojantys paukščiai, kiaulės ar vabzdžiai, o visos kalbos apie „priežastis” tėra bergždžios, skirtos sau apgauti ir neturi jokio pagrindo? Na, čia tik vienas požiūris. Kitaip tektų pripažinti, kad Kurtis Dreikas kadaise užkariavo jos širdį. Nors tie prisiminimai aštrūs ir širdį gniaužiantys, jiems ji dažnai atsiduoda.

„O, tu kalbi tokius gražius dalykus”, — atsimena, ne kartą jam sakydavo. Visada taip ir manė, nors dabar buvo sunku atsijoti net pačius gražiausius Kurčio ištartus žodžius.

Jai patiko griežta vyro galvos forma ir pečių laikysena. Švelnumo akimirkomis patiko jo balso gylis ir rezonansas, nors visada prisimindavo, kad per ginčą jis virsdavo šiurkščiu gergždesiu, suplonėdavo iki beveik moteriško spiegimo, maždaug: „Glorija, ar tu turi nors kiek sveiko proto?

Po skyrybų kitiems ji dažnai užsimindavo, kad niekaip negali suprasti, kas pastūmėjo ją tekėti už Kurčio Dreiko, bet likusi viena puikiai žinojo: pastūmėjo tokios senos dainos per radiją vėlų vakarą, ypač viena, vis dar priverčianti ašaroti:

Apsimeskime,

Kad aš tave myliu,

Tiesiog apsimeskime,

Kad myli tu mane...

Bet dabar, kas bebūtų, jai reikia mesti viską iš galvos. Reikia ruoštis vestuvėms.

Ji visuomet žavėjosi Episkopaline Bažnyčia — visi žino, kad tai vienintelis aristokratiškas tikėjimas Amerikoje, tad stipriai nusivylė, kai nedraugiškas pastorius telefonu išdėstė, jog episkopalinių vestuvių negali būti dėl ankstesnių Evano vedybų. Per kitas kelias dienas versdama telefonų knygą Glorija susirašė vertas dėmesio presbiterijonų ir metodistų bažnyčias, bet tokia veikla jos pernelyg neuždegė. Ji pasidarė irzli, pradėjo tuo reikalu bodėtis, kai staiga viską laimingai išsprendė netikėtas Čarlzo Šepardo skambutis.

Kold Springe, papasakojo jis, yra visuotinė koplytėlė, kurioje galima atlikti mielą ceremoniją, paskui nedidelis priėmimas galėtų vykti Šepardų namuose. Argi nepuikiai skamba?

— O, nuostabu, — atsiduso Glorija, — tikrai puiku, Čarlzai.



Vestuvių rytą Reičelė Dreik buvo tokia pavargusi ir susijaudinusi, kad vos pajėgė susikrauti krepšį. Būtų atidavusi viską, kad tik galėtų ropštis atgal į patalą ir numigti dar keletą valandų, bet apie tai negalėjo būti nė kalbos.

— Mama! — šūktelėjo pro praviras duris į svetainę. — Ar turi grafiką?

— Ką tokį?

— Na, žinai, traukinių tvarkaraštį. Nepamenu, ar išvažiuoja devynios dvidešimt penkios ar devynios penkiasdešimt penkios. Aš...

— Klausyk, brangioji, dar yra baisybė laiko, — atsišaukė Glorija, — Peno stotyje pakaktų atsidurti kone vienuoliktą, dar galėtume neskubėdamos išgerti...

— Ne, ne, — nekantriai pertraukė Reičelė, — aš vykstu ankstesniu traukiniu. Nejaugi nesakiau? Važiuosiu su tėčiu.

— Štai kaip, — po reikšmingos pauzės atsiliepė Glorija, — ne, nesakei.

Iš baimės Reičelė kramtė lūpą. Jos motinos nežabotas emocijų proveržis būdavo gąsdinantis, o šis lengvai galėjo virsti baisiu.

— Atrodo, tiksliai prisimenu, kad sakiau, — gynėsi dukra. — Galėčiau prisiekti, kad sakiau dar prieš keletą dienų. Tačiau juk tai visai nesvarbu, tiesa? Vis tiek visi kartu būsime, kaip ten jas vadina, tuoktuvėse, ir priėmime, visur.

Tada motina išdygo tarpduryje su liūdna, ironiška tragiškos aktorės išraiška, vilkėdama nuostabia nauja suknele, kainavusia beveik trečdalį šio mėnesio Kurčio Dreiko čekio.

Glorija nebuvo pratusi valdyti savo būdą, kai visi kiti nepalankios situacijos elementai kvieste kviesdavo prarasti savitvardą. Per savo gyvenimą ji tik kelis kartus viską užgniaužė, susivaldė, tačiau kiekvieną kartą greitai pamiršdavo, kokia išdidi ir ori tuomet jautėsi.

— Na, žinoma, Reičele, — atsakė ramiai, — elkis kaip nori.

Nedaug išdidumo ir orumo liko tam metui, kai viena dundėjo vėlesniu to ryto traukiniu. Gloriją buvo užvaldžiusi mintis, kaip apgailėtinai atrodo jos pigus senas žieminis paltas, tegalėjo tik viltis, kad prieš įžengiant į visuotinės koplyčios tylą atsiras kokia nepastebima vietelė jam pakabinti ar įgrūsti. („O, čia jos motina, — klauptuose kuždėsis svečiai. — Čia Reičelės motina. Argi ji ne dailiai atrodo?”)

Glorija vylėsi, kad Reičelė tikriausiai pati pristatys Kurtą Dreiką Šepardų svečiams — tikriausiai šitaip visada būna, kai nuotakos tėvai išsiskyrę — bet žinojo, kad negalės lengviau atsikvėpti, kol ta dienos dalis nepasibaigs ir Kurtis neišsinešdins namo. Vien mintis apie Kurtį, spaudžiantį ranką Čarlzui Šepardui, vertė Gloriją gūžtis — netgi šiek tiek pasirangyti traukinio sėdynėje — nes Čarlzas buvo aukštas vyriškis, o Kurtis — vos penkių pėdų keturių colių.

— Žinoma, mudu vieno ūgio, Kurti, — kartą rėžė ji piktai, basa stovėdama prieš veidrodį kažkokiame senų seniausiai pamirštame miegamajame, — ateik ir pažiūrėk. Ateik, pažiūrėk į mudu.

Bet kai jis pakluso ir žengė greta jos vienomis kojinėmis ir nedrąsia, drovia šypsena, ji iš karto pamatė suklydusi: Kurtis buvo žemesnis. Tikriausiai jie kartu atrodė absurdiškai kiekvieną kartą, kai ji avėdavo aukštakulniais. Kiti tikriausiai visą laiką tai matė.

— Iš tiesų nėra taip blogai, brangioji, — pasakė jai Kurtis. — Juk visai nedaug. Ir toliau gali tvirtinti, kad mudu vieno ūgio, jei nori, kad taip būtų.



Sėdėdama tiesi ir budri taksi automobilyje, kurį susistabdė išlipusi iš traukinio, Glorija bandė įsidėmėti kuo daugiau šios subtilios bendruomenės, slenkančios abipus kelio. Žinojo, kad neverta tikėtis pamatyti labai daug, nes svarbus čia gyvenančių žmonių bruožas buvo jų panieka bet kokiam puikavimuisi, tačiau kelis kartus jai buvo nežymiai atlyginta už smalsumą. Kartą tarp dviejų elegantiškų akmeninių kolonų pamatė pilkšvai baltais akmenukais išgrįstą neįprastai platų ir švarų įvažiavimą, bet jis pradingo gyvatvorių migloje ir nė akies krašteliu nepavyko pažvelgti į namą, į kurį tas įvažiavimas vedė, kitą kartą spėjo perskaityti iškabą „Kold Springo istorikų draugija”. Šito jau savaime pakako.