Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Nustebintas tėvo įžvalgos Evanas turėjo gerai pagalvoti prieš sutikdamas, kad tėvas, ko gero, teisus.

Ketvirtas skyrius

Po kelių dienų Evanas suderėjo dėl gerokai pavažinėtos devynerių metų senumo mašinytės. Tada į puikiai pasiruošęs paskambino Reičelei Dreik, bet kalbantis keistai stigo kvapo. Po poros dienų vėl stovėjo prie jos durų.

— O, sveikas, — tarė ji, — užeik.

Vėl apgaubė katino išmatų tvaikas, apsupo purvini apmušalai, užliejo motinos žodžių srautas („Va, kaip smagu vėl tave matyti, Evanai. Kaip laikosi tėvas?”) ir painiojosi trapus, be nuotaikos berniukas. Bet Reičelė su nauja žydra suknute, kurią galbūt specialiai šiam vakarui nusipirko, atrodė nepakartojamai. Evanas žinojo, kad po minutės, vos tik pavyks ją išsivesti iš namų, viskas susitvarkys. Taip ir buvo.

— ...tu tikrai gerai vairuoji, — pasakė ji tolimu šiauriniu miesto pakraščiu riedant Džordžo Vašingtono tilto link. — Visai nesinervini, tiesa? Tiek... pasitikėjimo. Vairuojant automobilį, noriu pasakyti.

— Taip, man visada patiko vairuoti, — atsakė jis.

Evanas norėjo nusivežti ją į vieną vietelę palei uolyną. Nuėjęs į nedidukę aikštelę gali pasigėrėti puikiu Manhatano, nutvieksto saulėlydžio spalvomis, vaizdu. Paskui nusibels į jaukų restoranėlį Teneko priemiestyje, kuriame, spėjo, įstengs susimokėti, o kas nutiks paskui, priklausys nuo to, kaip jiems seksis. Šalikelėje pastatęs automobilį Evanas per aukštą žolę ir laurų krūmus nusivedė Reičelę ant plokščios uolos, kur buvo patogu atsisėsti, ir patiesė sulenktą švarką, kad ji nesusiteptų suknelės.

— Oi, — atsiduso Reičelė, kai jiedu įsitaisė, — čia tikrai nepaprasta, tiesa?

— Tikrai, visada taip maniau.

Tikrai nepaprasta. Neapsakomi Niujorko pastatų kontūrai dangaus fone nuo šios uolos iš kitos Hadsono pusės atrodė tiesiog įspūdingai, net kvapą gniaužė. Akimirksniu suprasdavai, kad visi šitie auksu, oranžu ir raudoniu nutvieksti bokštai su nesuskaičiuojamais blizgančiais langais skirti ne vien verslui, jie pastatyti žmogui, kad į juos žiūrėdamas svajotų, o svajodamas suprastų, jog pajėgs įgyvendinti visus savo siekius ir svajones.

Evanas žinojo, kad tikriausiai dabar gali Reičelę apkabinti ir pabučiuoti, bet nusprendė verčiau palaukti. Švelniai, tarsi paukštuką pakėlė nuo akmens blyškią, dailią plaštaką. Įdomiausia, kad Reičelė apsimetė nepajutusi. Jos mirtinai rimtas veidas liko atgręžtas profiliu, ji tebesėdėjo įsmeigusi akis į nepakartojamą vaizdą kitapus upės, nors sprandą ir skruostus užliejo ryškus raudonis. Drovumas merginoms paprastai tinka, bet šitas jau kiek peržengė ribas. Jeigu pultų ir ją pabučiuotų, ar taip pat apsimestų nepastebėjusi? Gerai, po velnių, tikriausiai. O kas, jei jis įkištų ranką jai tarp kojų?

— Tu labai drovi, tiesa? — pasiteiravo.

— Taip, labai.

Bet atsakydama Reičelė bent jau atsisuko. Atrodė, kad tiria jo veidą, tarsi negalėdama patikėti tobulu grožiu. Tada Evanui toptelėjo, jog „Taip, labai” yra drąsesnis ir šaunesnis atsakymas, negu „Ne, nesu” arba „Priklauso nuo to, ką turi omenyje sakydamas drovi”, taigi greitai ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.

— Gerai, — tarė stodamasis ir tiesdamas ranką jai, — važiuojam.

Ne tik Evano Šepardo veidu negalėjo patikėti Reičelė, negalėjo patikėti viskuo. Jo, dailiai nuaugusio plačiapečio, grakštūs judesiai ir elgesys buvo nesąmoningas spektaklis, kurį, jai dingojosi, niekada nepabos stebėti. Kai kurie dvidešimt trejų metų jaunuoliai išvaizda ir apsiėjimu išlieka berniokiški. Anksčiau Reičelė manė, kad tai irgi savotiškai patrauklu, bet Evanas visą laiką atrodė ir elgėsi kaip vyras.

Kiek daug žinojo! Neišsemiama savitvarda, sklandžiai tekanti kalba ir nepriekaištingas vairavimas buvo tik uvertiūra, kaip ir grakščiai nuvogtas bučinys. Ji nepaliovė galvojusi apie tą bučinį vedama priemiesčio kelkraščiu į, pasirodo, ypač puikų, tylų restoranėlį. Nė vienas kitas jaunuolis ar vyras, su kuriais ji susitikinėjo, nebūtų sugebėjęs šitaip pabučiuoti. Jei Evanas būtų užgaišęs nors akimirka ilgiau, dabar jiedu tikriausiai būtų per daug sutrikę kalbėtis. Jis tiksliai žinojo, kaip mesti, pataikyti ir atsitraukti. Ir šypsojosi prideramai. Geriausia buvo tai, kad atėjus laikui, kai šį vakarą prasidės tikrieji bučiniai, visiškai nebereikės drovėtis.

Sėdėdama priešais toje puikioje salėje ir laukdama, kokių dar žavių savybių jis atskleis, Reičelė trečią kartą gyvenime užsisakė sauso martinio. Kai kreipėsi į padavėją, Evano balsas buvo kaip tik tinkamas mandagumo ir įsakymo mišinys — tai jau savaime buvo pakankamai žavu. Paskui, kiek vėliau, vakarieniaujant, kai pokalbis prie stalo liejosi itin lengvai, Evanas pasisakė buvęs vedęs, dabar išsiskyręs ir turįs šešerių metų dukterį.

Ji suprato, kad šiek tiek užtruks, kol susidoros su visomis bauginančios naujienos prasmėmis. Jau vien žodžiai „išsiskyręs” ir „duktė” skambėjo per daug brandžiai, kad būtų suprasti teisingai.

— Kur ji dabar? — pasiteiravo Reičelė.

— Mano duktė?

— Taip, žinoma, ji irgi, bet kalbu apie žmoną. Tavo buvusią žmoną.

— Jei neklystu, ji šiais metais baigia koledžą, — atsakė Evanas. — Ne, luktelk, manau, baigė pernai. Bet tikrai nežinau, ką planavo veikti paskui, nes jos tėvai daug nepasakoja. Supranti, mažąja rūpinasi būtent jos tėvai: kartais atveža ją pas mane, kartais aš nuvažiuoju, bet apie Merę daug nepasakoja, o aš neklausinėju.

Tai štai kuo ji vardu, jaunutė Long Ailando mergaitė, prieš daugelį metų įsimylėjusi taip pat dar visai jauniklį Evaną Šepardą. Tikriausiai susižavėjimo būta kūniško ir dvasinio, pagimdė jo kūdikį, o dabar jis net nenumano, ką ji ruošiasi veikti.

— Ar ji daili?

— Kas, Merė? — pasitikslino Evanas, nuleidęs akis į lėkštę. — Taip, ji labai daili.

Tą vakarą grįžtant į Niujorką tylomis sėdėdama greta Reičelė pradėjo įtarti, kad Evanas Šepardas galėtų su ja daryti ką panorėjęs. Labiausiai varžė neramaus motinos veido vizija ir supratimas, kad motina pašėls, jei ji nueis per toli, net ir su Evanu, jau nekalbant apie tai, kad nueitų iki galo.

Reičelės motina niekada nebuvo patikimas informacijos apie lyčių santykius šaltinis, ji be žodžių parodydavo, kad kultūringiems žmonėms nėra jokio poreikio apie tai kalbėtis. Beveik kiekvieno klausimo Glorijai pavykdavo išvengti skambiai nusijuokus arba atkirtus, kad Reičelei bus daugybė laiko išsiaiškinti tai, ką jai reikia žinoti. Labiausiai neramino tai, jog, atrodė, tokia nuostata kyla iš kažkokio nerūpestingumo ar tingumo, o ne dėl principingumo. Kai Reičelei sukako trylika, motina atsisakė papasakoti net apie mėnesines. Paskui jau buvo per vėlu — Reičelė, likusi namie viena tą dieną, kai tai prasidėjo, kraujuodama ir išsigandusi nubėgo į svetimą butą, kur maloni moteris jai viską paaiškino („Tai tik reiškia, jog dabar tu jau moteris, širdele...”), o tuo metu malonus vyriškis nuėjęs už kampo nupirko dėžutę Kotex ir nediduką rausvą elastinį diržą.

Netgi sulaukusi septyniolikos savo neišmanymą ji laikė rimtu trūkumu. Galėjo suskaičiuoti devynis vaikinus ar vyrus, nusivedusius ją į pasimatymus. Kartais išbėgdavo vos ne kas vakarą, kartais pertrauka trukdavo pusmetį ar ilgiau. Reičelė suprato, kad tikriausiai yra merginų, kurios devyneto nepalaikytų niekingai mažu (žvelgiant į praeitį galima buvo prisiminti akimirkas, kai „devyni” buvo pateikiami kaip maloni daugybė), tačiau kai kurie berniukai iš jos sąrašo tuo, kaip valdė rankas, jeigu ne tuo, kaip kvėpavo, išsidavė, jog yra tokie pat neišmanėliai, o keletas vyrų viską sugadino šaltomis, gąsdinančiomis pastabomis, ištartomis su šypsena.