Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— ...o, Kold Springą aš žinau, — bėrė po minutėlės. — Tikriausiai neturėčiau sakyti „žinau”, tiesiog kažkada su vaikais netoliese praleidom kelias dieneles. Niekada nepamiršiu, kokia graži šiaurinė pakrantė: viešėjome rudenį, kai lapai pradeda keisti spalvą. Oi, man taip patiko Saundo įlanka. Dievinu Saundo įlanką Long Ailande. Ar tikrai nenorėtumėte šlakelio chereso?

Jai gal ir nebuvo daugiau penkiasdešimties, bet išvaizda rūpintis, matyt, ne itin sekėsi. Plaukai buvo maišytai geltoni ir šviesiai pilki, tarsi per daugelį metų nusispalvinę nuo besisklaidančio cigaretės dūmo, nors galėtum pasakyti, kad figūrą ji išsaugojo, buvo tokia trapi ir silpnutė, kad negalėtum įsivaizduoti darančią ką kita, tik sėdinčią ant tos pačios nuo kavos dėmėtos sofutės. Kūno padėtis sėdint rodė, kad Glorijai žūtbūtinai reikia būti išgirstai ir suprastai, o jei įmanoma, netgi patikti: palinkusi pirmyn, padėjusi dilbius ant kelių, sunertais pirštais ji mušė savo kalbos taktą.

Vėliau Čarlzui Šepardui teks sau priminti, kad jis tikriausiai kažką kalbėjo, ko gero, pateikė pakankamai informacijos ir uždavė pakankamai klausimų, kurie ją kurstė ir skatino, bet tada atrodė, kad visa popietė buvo skirta Glorijos Dreik balsui: nenuilstančiam srautui, švelniam dvejonės sprogimui, aštriam, rūkymo pasunkintam juokui ir beprasidedančiai isterijai. Ji buvo pasiruošusi atverti savo širdį visiškai nepažįstamiems vyrams iš gatvės.

— ...oi, ką jūs, ne, toje smagioje vietelėje gyvenome tik keletą mėnesių, laikinai. Tuo metu nuolat kraustėmės: vaikai sakė, kad greitai pametė namų ir butų skaičių. Neprisimena daugybės vietų, netgi miestus ne visus pamena. Argi nekeista? Mes visą laiką buvome nenuoramos, suprantat? Spėju, pasakysit, kad širdyje buvome bastūnai.

Čarlzas su Evanu prieš kelias minutes išmaukė po didelę taurę chereso. Evanas suprato, kad skonis jam patinka. Tikrai nėra taip blogai atsidurti Grinvič Vilidže su tėčiu. Nors West Village Motors mechanikas sugebės sutaisyti automobilį, tikriausiai nespės į akių kliniką, taigi diena bus iššvaistyta veltui. Bet ar kartais bergždžią dieną nepatiriame malonumų? Tėvas su sūnumi šioje pretenzingoje miesto dalyje galėtų užsukti į keletą barų. Gal kartu netgi šiek tiek pakvailiotų: pasakotų juokelius ir kvatotųsi, o traukinyje namo nusnūstų.

— ...viliuosi, kad užsibusite pakankamai ilgai ir spėsite susipažinti su mano vaikais, — kalbėjo Glorija Dreik. — Netrukus turėtų parsirasti, neturiu supratimo, kur užgaišo. Mūsų puikųjį katiną Perkinsą reikia nuvesti pas kačių daktarą, nes jis, suprantat, visur vemia...

Be perstojo gaudžiant jos balsui Čarlzas surizikavo dirstelėti į Evaną. Jiems netgi pavyko jai nematant susimirksėti. Pasakojimas apie katiną priminė moteriškei kitą, gerokai anksčiau laikytą katiną:

— ...o, tai buvo seniai, taip seniai, kai vaikai dar buvo maži, — porinant šitą istoriją teko paminėti, kad ji jau daug metų išsiskyrusi.

Nė vienam klausytojui tai nebuvo staigmena. Žmonos dažniausiai šitaip nekalba, netgi nelaimingos žmonos, o jau tikrai niekada — našlės. Abudu Šepardai tą popietę buvo pasiruošę prisiekti, kad tik seniai išsiskyrusi moteris kalba taip, lyg kalbėjimas būtų maistas, pliurpia, kol kraujagyslės kaip sliekai išsišauna smilkiniuose, neužsičiaupia, kol lūpų kampučiuose prisirenka mažų baltų krutančių seilių rutulėlių.

— ...na, taip, niekada nebuvo lengva, — kalbėjo, — visiškai vienai auginti du vaikus. Aš esu tokia, suprantat, verčiausi visokiomis gudrybėmis.

Čarlzas visada galvojo, kad „verstis visokiomis gudrybėmis” reiškia turėti kažkokius — tikriausiai atsitiktinius — būdus užsidirbti pinigų, taigi pasiteiravo:

— Nejaugi? O kokius darbus jūs dirbote, ponia Dreik?

Iš karto pasigailėjo, nes jos interpretacijoje ši frazė neturėjo nieko bendra nei su uždarbiu, nei su darbu.

— Kaip ir sakiau, — dabar klouniška išraiška aiškiai atsispindėjo veide, — kaip ir sakiau, daugiausia gyvenome diena po dienos nuo vieno mėnesio iki kito, bet susitvarkėme.

Tikriausiai gyveno iš alimentų ir, atrodo, nekilo jokių bėdų, tačiau būtų gražiau, jei nebūtų apsimetusi, kad kilo.

— ...štai ir jie! — pasigirdus durų skambučiui pašoko ant kojų Glorija. — Ei, aš jau pradėjau nerimauti.

Pantomimą „nerimauti” ji atliko neva uždedama ranką ant širdies, tačiau tarsi čiupinėdamasi apglėbė ir suspaudė nukarusią kairę krūtį. Judesys pasirodė pakankamai juokingas, tad vos moteriškei atsukus nugarą vyrai vėl susimirksėjo.

Glorijos Dreik vaikai pasirodė esą ką tik paauglystėn įžengęs berniukas ir ką tik paauglystę išaugusi mergaitė. Berniukas atrodė toks pat trapus kaip motina ir darėsi aišku, kad šitoje šeimoje niekada nebus stipruolių, o mergaitė buvo išmokusi savo gležnumą neįtikėtinai dailiai pateikti.

— Argi jie ne puikūs? — spyrėsi motina. — Šie ponai turi sunkumų su automobiliu ir, suprantat, pataikė paspausti mūsų skambutį, o dabar taip puikiai leidžiame laiką...

Mergaitė buvo vardu Reičelė ir kai priėjo paspausti Evanui rankos, atrodė priblokšta. Nuostaba tetruko gal tik vieną širdies tvinksnį, paskui ji mandagiai nusišypsojo, bet Evanas jaudulį pastebėjo ir suprato, kad ji pamatė, jog jis pastebėjo. Evano Šepardo gyvenime dar stos akimirkų, kai bijos pasijusti nereikšmingas, bet jis niekad nepamiršdavo savo išvaizdos ir žinojo, jog tai suteikia neabejotiną pranašumą tarp mergaičių.

Netrukus vėl pasiliejo cheresas. Visiems, išskyrus melancholiškąjį Filą, kuriam, atrodė, nė motais, kad jį pamiršo. Vaikis ant grindų kvailiojo su katinu. Reičelė atsisėdo šiek tiek atokiau nuo Evano, tarsi, jei atsidurtų nors kiek arčiau, nepasitikėtų savimi. Jis atidžiai apžiūrinėjo, kol ji keitėsi mandagybėmis su jo tėvu. Evanui patiko jos oda, tamsūs plaukai, didelės rudos akys. Niekas niekada nepavadintų jos įžūlia. Visi žino, jog yra tūkstančiai merginos dailumo etalonų, tačiau būtent su šia mergina užmiršdavai visus etalonus. Ji buvo savimi: mažutė, liauna ir švelnutė, bet nepakartojama ką tik pradėjusio gyvenimą žmogaus išvaizda. Jo sąmonė pradėjo žaisti įvairiausiomis žodžių „švelnus”, „gaivus” ir „greitai praeisiantis” reikšmėmis. Tokią merginą verta puoselėti ir ginti. Smagiausiai nuteikė suvokimas, kad nebus sunku netrukus čia grįžti, vėl ją pamatyti ir išsivežti.

Filas įsitaisė ant kėdės suspaudęs šlaunis, užantyje jis laikė katiną, glostė ir glamonėjo, kažką murmėjo pasilenkęs ir akivaizdžiai buvo per jaunas suprasti, kokia ištižėlio poza įsitaisė. Kai jis pakėlė galvą, po akimis pasimatė šešėliai, tokie akivaizdūs kaip dulkės. Tikriausiai vaikis baisybę laiko pratūnodavo šitaip — viduje, klausydamasis begalinių motinos kalbų, trokšdamas, kad jos liautųsi, apmalštų truputį, kol alkoholis pradėdavo painioti jos liežuvį. Evanui staiga berniuko pagailo. Kita vertus, jeigu nepatinka tokios popietės, kodėl jis neskuba į lauką? Kodėl nežaidžia kamuoliu gatvėje, nesipeša su italų vaikais, nesimoko gyventi?

— Kiek tau metų, Filai? — neiškentė Evanas.

— Penkiolika.

— Tikrai? Atrodai jaunesnis.

— Aha, žinau.

— Lankai mokyklą kur nors netoliese?

— Taip, einu į... — pradėjo Filas, bet motina greitai jį pertraukė ir nutildė.

— Tai nebesvarbu, — paaiškino, — nes nuo dabar jis bus mūsų nuostabusis privačios mokyklos mokinukas. Rudenį lankys privačią mokyklą. Argi nenuostabu?

Evanas sutiko, kad tikrai nuostabu, kažką pritariamo sumurmėjo ir Čarlzas, bet paskui, pasidairius po kambarį, jiems teko kelis kartus susimirkčioti. Nei šioje patalpoje, nei šiuose žmonėse nebuvo matyti nieko, kas liudytų esant pinigus, kuriuos, tikriausiai, parengiamoji mokykla kainuotų. Kad ir kas būtų tas nesantis tėvas, tikriausiai greta alimentų jis išrašinėja ištisą laviną čekių, moka už gausybę nebūtinų dalykų.