Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Argi nenuostabu, kaip berniukas pasikeitė vos per kelis mėnesius? — klausė su savąja taure įsitaisęs kėdėje su atlošu greta žmonos. Per dieną išvargo, bet dabar gali pusę valandėlės pailsėti, kol ateis metas ruošti vakarienę.

Tam tikromis akimirkomis, jei šviesa ar alkoholis pasidarbuodavo jos naudai, Greisė vis dar atrodydavo kaip dailiausia panelė karininkų klubo šokiuose. Su meilužio kantrybe Čarlzas išmoko laukti ir branginti tokias akimirkas, bet jos pasitaikydavo vis rečiau. Beveik visą laiką — kad ir šią popietę — jis verčiau nežiūrėdavo į žmoną, nes ji atrodydavo visiškai sugniužusi: niūri, nepatenkinta, akivaizdžiai tyliai sielvartaujanti dėl savitumo praradimo.

Malonus senstelėjęs kariuomenės gydytojas Fort Mide aptardamas Greisės būklę pavartojo žodį „neurastenija”. Čarlzas, pasklaidęs žodyną, nusprendė, jog su tokia diagnoze gyventi pajėgs. Bet vėliau Niujorke daug jaunesnis civilis gydytojas atmetė tą terminą kaip pernelyg pasenusį, netikslų ir šiuolaikinėje medicinoje neturintį jokios vertės. Paskui tarsi perdėm savimi pasitikintis pardavėjas šis jauniklis ėmė piršti tai, ką pats vadino „psichoterapijos kursu”.

— Jei ketiname ginčytis dėl žodžių, daktare, — vos valdydamasis pareiškė Čarlzas, — privalau pabrėžti, kad nepasitikiu nė vienutėliu žodeliu, prasidedančiu „psich...” Nemanau, kad apskritai suprantate, ką veikiate šioje keistoje, painioje srityje, ir spėju, jog niekada neišsiaiškinsite.

Čarlzas niekada nesigailėjo nei taip pasakęs, nei po minutės sprukęs iš kabineto, nors paliko gydytoją tokį įžeistą ir pasipūtusį, tokį bjauriai mąslų ir pergalingą kaip paties Zigmundo Froido portretas. Dėl kai kurių poelgių verta gailėtis, dėl kitų — ne.

Netrukus, sūnui pradėjus krėsti bjaurias kvailystes, Čarlzas suprato nepajėgsiąs apsisaugoti nuo vėl užplūstančio klastingo psichiatrų žargono srauto. Čia, jo paties namuose, įvairiausi žmonės ragino Evanui „ieškoti profesionalios pagalbos” ar „pasitelkti profesionalo konsultaciją”. Juokingiausia, kad jis buvo priverstas beveik pritarti tokioms kalboms, nes visi kiti žodžiai tuo metu vien tik kėlė nerimą: „policijos apribojimas”, „nepilnamečių teismas”, netgi „pataisos mokykla“. Tomis dienomis dažnai atrodė, kad telefono ragelyje nenutils nepažįstamas piktas balsas, besiskundžiantis dėl Evano, o nuo durų niekada nepasitrauks pareigūnų pora.

Taigi tiesiog nuostabu, kaip berniukas pasikeitė. Gal reikalai tikrai kartais geriau susitvarko savaime, jei tik skiri laiko, galbūt tereikia pasitelkus kantrybę palaukti ir pažiūrėti, kas nutiks.

Iš tos saulėtos verandos kiek palinkęs savo kėdėje ir žvelgdamas pro neužtamsintą lango dalį net silpnaregis žmogus galėjo matyti Evano Šepardo, bebaigiančio dienos darbus, siluetą: jaunuolis padėjo įrankius, pavargęs patiesino nugarą, į švarų skudurėlį nusišluostė rankas.

— Žinai, kas dar tikrai stebina, mieloji? — kalbėjo Čarlzas. — Kalbu apie Evaną. Jis atrodo daug geriau. Noriu pasakyti — iš veido. Nemanau, kad kada tikėjomės, bet jis virsta ypač gerai atrodančiu jaunuoliu.

— O, žinau, — pirmą kartą tądien prabilo Greisė Šepard, pirmą kartą tądien ir nusišypsojo. — O, taip. Žinau. Tikrai.

Abu jautė, jog ne vieninteliai tai pastebėjo.

Antras skyrius

Mergaitės, netgi tos, kurios prieš metus pasibjaurėdavo vien išvydusios Evaną Šepardą, pradėjo sutarti, kad jis visai nieko, bent viena jį visą laiką laikė dailiu, tik nežinia, išsipasakodavo draugėms ar ne.

Merė Donovan, laiba panelė su palaidų tamsiai raudonų plaukų kupeta ir dailiu veideliu, kurį kitos merginos vadino „įžūliu“, nuo septintos klasės buvo slapčia neabejinga Evanui Šepardui. Ji jausdavosi bjauriai girdėdama apie visus jo nusižengimus. Tada, kai jis su plyta praskėlė jaunesnio berniuko galvą, kai policininkai, apkaltinę nusikalstamu elgesiu, užrakino nakčiai „kad pasimokytų”, kai jis įsilaužė į metalo prekių krautuvėlę ir buvo sučiuptas prie kasos aparato stalčiaus, tad ji, neminint tėvų, tikriausiai buvo pirmoji Kold Springe, kuriai parūpo akivaizdūs pasikeitimai į gerąją pusę, kurie, atrodo, prasidėjo visi vienu metu.

Merė visada svajojo pamilti sportininką — kodėl gi ne? — tad buvo šiek tiek nusivylusi, jog Evanas — nesportiškas, nors jis atrodė pakankamai stiprus ir miklus, kad tiktų bet kokiai komandai. Tačiau ji gana greitai pastebėjo, kad ganėtinai jaudina vien tik žiūrėjimas — stebėjimas — kaip Evanas elgiasi su automobiliu. Kiekvieną popietę jis pažerdamas žvirgždą šaudavo iš mokyklos kiemo, trumpam stabteldavo prie greitkelio, ištiesęs dailų profilį stebėdavo ir laukdavo eismo properšos, tuo metu jo banguotus juodus plaukus taršydavo silpnas vėjelis, paskui plačiai, greitai, nuostabiai užtikrintai įsukdavo į dešiniąją juostą ir nulėkdavo nuriaumodavo, kol dingdavo iš akių. Evanas buvo gimęs vairuoti ir bent vienos mergaitės širdyje vairavimą pavertė žiūrovų vertu sportu.

Prie krūtinės prisispaudusi vadovėlius, nes šitaip juos nešiodavosi visos mergaitės, Merė nulydėdavo jį akimis ir pamažu suprato, kad jos gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksčiau.

Naktimis be miego ir be poilsio tysodama kvapniame miegamajame Merė Donovan susivokė, jog svajonėms dera padėti. Įsivaizduodama, kad jos rankos — tai neskubančios ir mokančios apsieiti Evano Šepardo rankos, ji leisdavo joms klaidžioti savo kūnu, glamonėti slapčiausias vieteles, kol saldi įtampa tapdavo beveik nepakeliama, paskui sutrūkčiojusi ir tyliai bejėgiškai riktelėjusi suprasdavo, jog pagaliau užmigs. Kai po tokios nakties ryte mokykloje pamatydavo Evaną Šepardą, iškaisdavo ir pasijusdavo pažeminta, tarsi jis žinotų jos paslaptį ir galėtų išpasakoti visiems.

Vieną rudens popietę, kai abu jau buvo abiturientai, garsiai aidinčiame vidurinės koridoriuje Evanas, sukaupęs drąsą, pakvietė Merę į kiną, o ji sutiko.

Po reginio jiedu sėdėjo apsikabinę nuošaliai pastatytame mėnesienos nušviestame automobilyje ir bučiavosi nelyginant jaunos kino žvaigždės. Staiga Merė su daug žadančia mina atsitraukė. Sunkiai išsivadavo iš viršutinių drabužių, nusmaukė juos ant liemens, paskui, pasiekusi už nugaros, atsisegė liemenėlę, o ją nusimetusi neužtikrinta pažvelgė į Evaną, tarsi klausdama, ar tinkamai pasielgė.

— Oho, — tepatarė jis iš pagarbos nuščiuvusiu balsu, — oho, kokia tu graži. Tu tikrai labai graži, Mere.

Vieną mielą spenelį spausdamas delne, kitą — neįtikėtina — burnoje Evanas susivokė, jog, pasak nepaliaujamų kitų vaikinų kalbų, dabar reikia laisvąja ranka pamėginti „patekti į jos kelnaites”. Bet vos pradėjusį Merė vėl nustebino. Pasiraiviusi pakeitė padėtį ir droviai praskėtė kojas, kad jam būtų lengviau.

— O, Evanai, — sudejavo, — o, Evanai.

Netrukus pašnibždomis pasitarę jiedu trumpam susivaldė, išsikeberiojo iš skausmingai nepatogios priekinės sėdynės ir palaimingai nugrimzdo gale.



Meilė gal ir ne svarbiausia pasaulyje, tačiau nė vienas iš jųdviejų iki vestuvių apie tokią galimybę net nesusimąstė. Tos vestuvės galėjo įvykti gerokai vėliau, kai abu būtų kiek vyresni, jei Merė pačioje romano pradžioje nebūtų pastojusi. Tada buvo pranešta tėvams ir kažkaip paskubomis viskas nuspręsta. Surengtos kuklios vestuvės, surastas ir išnuomotas mažutis dviejų kambarių butukas gretimame pramoniniame Hantingtono miestelyje, o Merės tėvo draugai sugebėjo Evanui parūpinti dirbą mašinų detalių gamykloje už dvidešimties mylių. Darbui nereikėjo patirties, atlyginimas buvo pameistrio, bet reikėjo tikėtis, kad Evano mechaniko sugebėjimai netrukus ir tenai bus pripažinti. Be to, geriau toks darbas nei jokio.