Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Aha, prisimenu, — atsakė Evanas, — dabar prisiminiau.

— Kiauras dienas leisdavom kartu pas juos, pas mus ar klube ir, atrodė, niekada nepavargsime nuo šios draugijos. Paskui vieną vakarą Džojus pareiškė, kad ketina atsistatydinti. Pasakė norįs sužinoti, ką reiškia daryti pinigus. Žvalgėsi į pardavimus radijo versle — matai, radijas tuomet dar buvo visiška naujiena, tad žmonės kalbėjo, jog tos srities laukia neribota ateitis. Džojus buvo sumanęs platinti vieno gamintojo prekę, Philco ar Majestic, gal kokio kito, o paskui pereiti į vadybą.

Savaime suprantama, mudu su tavo motina pasijutome prastai. Juk prarasime geriausius bičiulius — jei atvirai, tai vienintelius bičiulius — ir prisimenu, kaip tavo mama pasakė: „Ką mes darysime be jūsų?”

Štai ką noriu pasakyti, Evanai: Džojus Reimondas pasiūlė man prisidėti. Sakė, kad tikriausiai kokius dvejus trejus metus gyvensime pusbadžiu, bet paskui rasime paspirtį, pradėsime judėti pirmyn ir niekas mūsų nesustabdys. Tada tavo motina vėl įsiterpė ir pasakė: „Oi, pabandyk, Čarlzai.”

Bijau, kad niekada nepamiršiu to, kas nutiko paskui. Visada prisiminsiu, kokia prislėgta, nusivylusi ji atrodė, kai pradėjau atsiprašinėti, atsisakinėti, traukiausi, mėginau viską paversti juokais, sakiau, kad neįsivaizduoju savęs pardavėju, ir paisčiau visokius panašius niekus. Jaučiausi kaip bailys, manau, tikriausiai todėl, kad ir buvau bailys. Paprasčiausiai stigo Džojaus Reimondo dvasios, Džojaus Reimondo ištvermės.

Negaliu pasakyti, kuo tapo Reimondas, nes po kiek laiko praradome ryšį. Žmonėms, netgi artimiems draugams, dažnai taip nutinka. Nežinau, ar Džojus ką pasiekė versle, ar bankrutavo per Depresiją. Bet štai ką pridursiu, Evanai: po metų, tavo mamai susirgus, būčiau atidavęs viską, kad galėčiau sugrąžinti tuos laikus. Ne kartą svajojau grįžti į tą vakarą Fort Beninge ir pasakyti: „Puiku, gerai, aš irgi. Taip ir padarysim, Džojau. Išeisime ir prekiausime radijais.”

Čarlzo balsas tapo šiek tiek sodresnis nei ketino, taigi pasistengė, kad kvėpavimas grįžtų į normalų. Paskui tęsė:

— Manau, spėlioji, kodėl viską tau papasakoju, Evanai. Todėl, kad man tikrai nepatinka, kaip klostosi reikalai pastarosiomis dienomis — tik tinginiavimas ir plaukimas pasroviui. Man nepatinka tavo darbas, nepatinka, kad gyveni namuose, užuot įsikūręs kur nors vienas. Tau netrukus sukaks dvidešimt ketveri, sūnau, ir man atrodo, kad galėtum suimti gyvenimą į savo rankas. Štai ką mėginu pasakyti: norėčiau, kad būtum kiek panašesnis į Džojų Raimondą ir kiek mažiau primintum mane. Ar supratai?

— Manau, taip, — patikino Evanas. — Žinoma, supratau.

Tada pavargusiam nuo kalbėjimo Čarlzui užgimė nedrąsi viltis, kad padarė, ką galėjo. Gailėjosi tik dėl kelių žodžių: „...galėtum suimti gyvenimą į savo rankas”, nes jie galėjo nuskambėti šiek tiek veidmainiškai. Vaikinukui vos prieš porą metų pasakyta, kad reikalus geriausia palikti klostytis savaime. Gerai jau, nesvarbu. Išsireiškimai gal ir ne be priekaištų, tačiau prasmė aiški.

Automobilyje ilgokai buvo tylu, mat Evanas jautė, kad reikia paruošti išsamų ir prideramą atsakymą. Norėjo papasakoti tėvui apie sumanymus, kurių dar gerai neapmąstę, taigi prieš pradedant kalbėti reikėjo sudėlioti daugybę taškų. Be to, baiminosi, kad pernelyg staigus atsakas gali sumenkinti tėvo išpažinties dramą.

— Atvirai kalbant, tėti, — pagaliau pasiruošęs pradėjo Evanas, — turiu šiokių tokių planų, kuriuos norėčiau aptarti su tavimi.

Su pačiam netikėtu drovumu balse, nes neketino šito gėdytis, prisipažino, kad nori stoti į koledžą ir studijuoti mašinų gamybą. Žinoma, kažko tektų imtis — juk iš tikrųjų Evanas net nebaigęs vidurinės, kita vertus, iškiltų ir pinigų problema, nebent jis kažkokiu būdu pelnytų stipendiją. Bet šiek tiek pasiaiškinęs suprato, kad viską sutvarkys. Jau net užsisakė keletą žinynų.

— Žinai, Evanai, — pasakė Čarlzas, — tai nuostabu. Džiaugiuosi, kad taip galvoji. Kaip žinai, pinigais daug pagelbėti nesugebėsiu, bet remsiu, kaip galėsiu.

Privažiavus Kvinsą, oda ant Evano sprando ir dilbių nuėjo pagaugais, nes išgirdo tėvo: „Žinai, Evanai, tai nuostabu”. Važiuojant per Kvinsboro tiltą Evanas pradėjo jaustis kaip jaunas pionierius, kaip narsuolis, kaip tas, ką tėvas visada norėjo matyti. Automobilis tarsi sapne riedėjo per miestą žemyn į žemutinį Manhataną, kur Čarlzas gal įsigis porą akinių, žymiai pagerinsiančių kasdienį gyvenimą.

Kažkur žemiau keturiasdešimt antrosios gatvės pradėjo lyti, o pasiekus dvidešimt trečiąją jau beveik pylė. Vos už keturioliktosios, kai Evanas riedėjo, atrodytų, lengvu keliu per ilgą lenktą Grinvičo labirintą, variklis staiga užsispyrė: jis vos spėjo sustoti prie šaligatvio, kai motoras sutarškėjo ir nutilo.

— Garsas nekoks, — pastebėjo Evanas.

— Tikrai.

Lipdamas iš automobilio ir keldamas variklio dangtį Evanas manė, kad apie šį variklį išmano taip pat puikiai, kaip ir visa kita, bet dabar, atsargiai čiuopdamas pirštais ir atidžiai žvelgdamas į pukšintį ir šnypščiantį mechanizmą, pastebėjo ir pajuto kažką, ko niekada nesupras.

— Automobilis labai senas, — užsimetęs suglamžytą ant užpakalinės sėdynės besimėčiusį lietpaltį ir atsistojęs greta sumurmėjo Čarlzas. — Taip nutinka. Geriau pabandykim paieškoti remonto dirbtuvių.

Bet nė vienas nepažinojo šios miesto dalies. Remonto dirbtuvių galėjo nepasitaikyti ir per mylią aplink, o nužingsniavę du ar tris kvartalus vyrai nesugebėjo net telefono būdelės rasti. Čarlzas suprato, jog vertėtų pasiklausti. Kaip nemalonu — jis nemėgo tokiais atvejais būtinų gausių atsiprašinėjimų ir padėkų — bet paspaudė pirmą pasitaikiusį durų skambutį nedidelio daugiabučio vestibiulyje.

— Baisiausiai atsiprašau, — pasakė duris atidariusiai moteriai, — bet atsirado sunkumų su automobiliu, galvoju, gal leistumėte pasinaudoti jūsų telefonu.

— Taip, žinoma, — sutiko moteris. — Prašom užeiti.

Ji žengė atgalios, kviesdama į liūdną svetainę, kurioje dvelkė katės išmatomis, kosmetika ir kepiniais, tad Čarlzas akimirksniu vaizduotėje nupiešė šaunią, bet nesėkmių prislėgtą būtybę. Niujorkas kaip korys sklidinas tokio apgailėtino poniškumo.

— Jūs labai maloni, — garsiai pasakė. — Labai dėkoju. Ilgai neužtruks.

— Ką jūs, džiaugiuosi galėdama padėti. Ar reikės?

Telefonų knyga, kurią ji siūlė, Čarlzui buvo bevertė — jis jau seniai nebeįskaitė tokio dydžio raidžių — bet stovėdamas prie telefono staliuko pervertė puslapius, nes tai buvo lengviau nei žiūrėti moteriškei į veidą. Jautė, jog anoji jį stebi, ir įspėjo svarų jos norą, kad šis atsitiktinis susitikimas išsivystytų į laimingą nereikšmingą draugystę.

— Na, — prabilo Čarlzas, — bijau, kad mano akys nelabai... Evanai? Gali man padėti?

Evanas atsekė paskui tėvą į kambarį ir, užkluptas moters šypsenos, sutrikęs sumirksėjo, paėmęs telefono knygą suieškojo pagal aprašymą neblogą vietelę, pavadintą West Village Motors, ir susikūprino prie telefono rinkti numerio.

— Gal prisėstumėte? — pasiūlė moteris. — Jei neskubate.

Nebuvo jokios prasmės skubėti: kol pasirodys mechanikas, gali praeiti pusvalandis, o gal ir daugiau. Prieš susėdant atrodė lyg ir mandagu prisistatyti. Reikėjo tai padaryti patiems, tarsi svečiams nevykusiame vakarėlyje. Moteris vadinosi Glorija Dreik.

— Aš, žinoma, nevairuoju, — pareiškė ji visiems trims susėdus, — taigi niekada nieko nenutuokiau apie automobilius, tik žinau, kad jie baisiai sudėtingi ir baisiai pavojingi, — čia ji tyliai nusijuokė ir pasipurtė. Tikriausiai galvojo, kad toks judesys mergaitiškas ir nuginkluojantis, bet iš tikrųjų tik išryškino išglebusias neapibrėžtas lūpas. Kai ji juokdamasi šitaip drebėjo aukštai pakėlusi pečius, atrodė kaip virpantis klounas.