Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Klausyk, manau, pats susitvarkysiu, tėti, — atsakė Evanas ir pagaliau pakėlęs galvą ištvėrė tiesų tėvo žvilgsnį, — supranti, viskas yra taip, kaip mums patinka. Mums abiems čia labai patinka.



Kovo mėnesį šaukimo komisija iškvietė Evaną medicininiam patikrinimui.

Reičelė mėgino būti narsi, nes tokios jaunos žmonos rodomos filmuose, bet buvo grėsmingai arti ašarų, kai ėmėsi širdį gniaužiančio užsiėmimo — ruošti Evanui pusryčius. Ji jautėsi beveik taip pat, tarsi vyras šiandien išeitų į kariuomenę, o gal net išplauktų už jūrų marių.

Tačiau tądien jam tereikėjo visiškai išsirengusiam stypsoti, o paskui žirglioti aidinčioje civilinėje gimnastikos salėje tarp daugybės kitų plikašiknių vyrų su lūpdažiu ant krūtinės užrašytais numeriais ir nedideliame medvilniniame krepšelyje po kaklu pakabintais „asmeniniais daiktais”. Ilgai neužtruko, nes visi gydytojai darbavosi sparčiai, bet Evanui pakako laiko pajusti stulbinantį malonumą — įsivaizduojama karo tarnyba pradėjo užkariauti jo mintis.

Jis buvo įsitikinęs, kad pajėgs ištverti griežtą ir trikdantį pradinį rengimą, kuris, kaip dažnai sakoma, yra blogiausioji dalis. Jis žinojo išmoksiąs pamėgti švaraus, sutepto, sunkaus ir techniškai tvarkingo šautuvo M-1 galią, galėjo įsivaizduoti trokštąs ir viso kito: šalmo, lauko davinio, šovininės su ant vienos sagos prikabinta gertuve, drobinių blauzdinių, apvyniotų po aukštų kareiviškų batų keltimi.

Evanas jau beveik girdėjo triukšmingas šnekas ir juoką barakuose, aštrų skambantį skandavimą žygiuojant koja kojon, kai būrys prieš auštant trauks į šaudyklą. Žinojo, kad trokš kiekvienos pasitaikysiančios galimybės naktimis užmirštuose miesteliūkščiuose pašėlti su prakaituotomis vulgariomis kaimo mergiotėmis.

Laukė kelionė per vandenyną keistai perpildytame krovininiame laive, paskui — ilgas važiavimas, ilgas laukimas ir ilgas alkanas žygis suniokotais svetimos šalies keliais į priešakines linijas, taigi gana greitai jis sužinos, ką reiškia „mūšis”. Šito taip pat troško.

— Šepardas, Evanas!

Jį išskyrė iš vyrų kolonos, sugrąžino ir privertė ištverti dar vieną, kruopštesnį vidinės ausies patikrinimą. Baigęs gydytojas atsisėdo už stalo, viena ranka čiupo jau pradėtą valgyti sumuštinį su dešra, kita — automatinį plunksnakotį, ant spausdintos formos užrašė „4-F” ir godžiai atkando užkandžio. Akivaizdu, žmogėnas buvo iš tų, kurie vienu metu gali kalbėti ir rašyti, nes kol popieriuje išvingiavo kelis sakinius, iš burnos drabstydamas duonos trupinius dar Evanui nė prasižioti nespėjus jau viską paaiškino.

— Perforuoti ausų būgneliai, — tarė maumodamas. — Net nemėginčiau eiti į laivyną ar Jūrų pėstininkus, geriau jų netrukdyti. Su tokiomis ausimis tavęs vis tiek nepriims.



— Oi, ačiū Dievui, — pamaldžiai sudėjo rankas Reičelė, kai jis pranešė naujieną. — O, Viešpatie, aš taip džiaugiuosi, man taip palengvėjo! O tau?

Evanas nežinojo, ką atsakyti (tikriausiai, galbūt; tikriausiai ne; ir taip, ir ne), taigi nutylėjo. Atsidarė skardinę šalto alaus ir atsisėdo žinodamas, kad reikia šiek tiek laiko ramiai viską apmąstyti. Apsidairius jam pasidingojo, kad erdvus butas susitraukė. Pasidarė nejaukus, kaip toji vieta Hantingtone su Mere Donovan, seniai seniai. Skirtumas tik toks, kad anoji atsiėjo tris kartus pigiau.

— Nejau nesiruoši skambinti tėvui, mielasis? — čiulbėjo Reičelė.

Likus porai savaičių iki vestuvių ji pradėjo kreiptis į jį „mielasis”. Iš pradžių Evanui tai pasirodė gana žavu. Vėliau jis pradėjo manyti, kad ji, ko gera, persistengia.

— Ruošiuosi, bet ne dabar, — atsakė, — paskambinsiu vėliau.

— Gerai. Bet aš negaliu ištverti nepasipasakojusi mamai, noriu paskambinti ir tėčiui, — nusiskubino prie telefono skersai kambarį.

— Palauk, nereikia, — pasakė jis pakankamai šiurkščiai, kad ji sustotų ir atsigręžtų.

— Klausyk, bet juk jie taip apsidžiaugs, Evanai.

— Tiesiog prisėsk akimirkai, gerai? — paprašė jis. — Sėsk. Sėsk.

Nuskambėjo tarsi komanda erzinti pradėjusiam gerai išdresuotam šuniui, bet Reičelė pakluso.

Jei šitaip būtų kreipęsis į Merę Donovan, ji tikriausiai būtų įsirėžusi rankomis į klubus ir pasiuntusi jį kur nors toliau, bet toks yra skirtumas tarp jaunystės ir brandos. Jaunas būdamas jis turėjo varžytis su išdidžia ir lengvai įsižeidžiančia mergiote, dabar, visai suaugęs, jis įgijo teisę turėti žmoną tokią taikią kaip kitų vyrų žmonos.

Gal ir taip, bet kiti vyrai visame pasaulyje atsisveikina su savo žmonomis. Kiti vyrai veliasi į nepaprastai rizikingą nuotykį, net nenutuokdami ir nesijaudindami, kiek laiko tai truks. Nė vienas nesiruošė žūti, bet visi suprato, kad mirtis visiškai įmanoma. Štai kas dabar pagyvina kiekvieną jų gyvenimo akimirką.

Kai jie sugrįš, tie kiti vyrai — kai dauguma jų grįš — visi turės neabejotiną pranašumą prieš Evaną Šepardą. Pradės žiūrėti į jį kaip vargu ar apskritai vertą dėmesio, panašiai kaip žiūrėjo farai tą naktį, kai nubaudė už nusižengimą. Jei su juo kalbės, tai šnekės maloningu, globėjišku tonu, retai laukdami jo atsakymų. Kokius tik prašmatnius taikingus statinius suręs pasaulyje po karo — visada atrodys, jog tik tam, kad užtrenktų duris jo panosėje.

Tačiau vienas dalykas buvo aiškus: geriau tegul niekas jo šitaip neužklumpa. Evanas Šepardas prakeiktų save, jei vyrai išsiaiškintų jį visą laiką spaudus gamyklos laikmatį, glosčius termosą su kava ir mažą rudą popierinį paketėlį su priešpiečiais, visą dieną dirbusį beprasmiškus niekingus darbus, o paskui išvystų absurdiškai pigiu automobiliu grįžtantį į absurdiškai brangų butą.

Reikia kažko griebtis, ir kuo greičiau, bet pirmiausia — paskambinti tėvui.



Čarlzas pakėlė ragelį virtuvėje, nes buvo pradėjęs ruošti vakarienę.

— Še tai tau, — atsiduso. — Nekas, tikrai nekas, Evanai. Įsivaizduoju, koks tu nusivylęs, apgailestauju... perforuoti ausų būgneliai, ach, taip. Tau su ausimis nuolat nesisekė. Medicininė prielaida tokia: tikriausiai esi neatsparus daugybei šalutinių infekcijų, o armijai nėra jokios prasmės už tai prisiimti atsakomybę.

Šventasis Dieve, o už kokius kitus dalykus armijai atrodė verta prisiimti atsakomybę? Kaipgi jaunuolis, negalėjęs patikėti, kad pasibaigė Pirmasis pasaulinis karas? Arba mergina, negalėjusi miegoti Fort Devense, Fort Dikse, Fort Beninge ir Fort Mide?

Kristau, armija — kaip paleistuvė, kaip šliundra, kaip kekšė. Jai nesvarbu, myli ją ar ne.

Čarlzas buvo priverstas akimirkai paguldyti ragelį: reikėjo apversti porą čirškančių kiaulienos muštinių ir po kunkuliuojančiu bulvių puodu sumažinti liepsną. Vėl jį pastvėręs suprato, kad sugalvojo keletą padrąsinančių frazių.

— Klausyk, Evanai, — pradėjo. — Yra ir šviesioji pusė. Dabar, kol tęsiasi karas, tau bus lengviau įstoti į koledžą. Vadovybės sunerims dėl studentų sąrašų, supranti, ir, įsivaizduoju, mokymo programos bus gana liberalios. Tavim dėtas dabar pat pasidairyčiau mechanikos mokyklos ir pasistengčiau, kad niekas nesutrukdytų.

Susakė viską kur kas anksčiau nei prisiminė apie Reičelės nėštumą — gal žinia apie nėštumą visada užgriūva vyrą tarsi bangos, o paskui ir paskandina — taigi teliko spėlioti, ar visi šie postringavimai apie koledžą ne bevaisiai. Studentas, turintis mažutę trapią dirbančią žmoną, visiškai kas kita nei studentas, turintis žmoną ir kūdikį.