Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Taip, žinau, brangioji, — sušnibždėjo Evanas.

— Viešpatie, sėdžiu čia ir tauškiu, kai žadėjau daugiau nė žodžiu neužsiminti. Tikrai, atsiprašau. Atsiprašau.

— Viskas gerai. Nesvarbu, gali kalbėti.

— Ji tikrai tam tikra prasme pamišusi, Evanai. Nejuokauju. Visada buvo pamišusi. Nemanau, kad kas paskelbtų ją psichine ligone, bet ji pamišusi. Kiek prisimenu, kiekvienais metais mama vis iš naujo susigalvodavo kur gyventi, ir, manau, kiekvieną kartą buvo įsitikinusi, kad viską daro mūsų labui. Ar ne nesąmonė? Ir vis kartodavo, kad mano tėvas — bailys, nes jam nenusisekė verslas. Tai irgi nesąmonė.

Reičelė pamažu suvokė, tiesiog kalbėdama ir klausydama savo balso, kad paaugusią merginą, pradėjusią šitaip menkinti savo motiną, užplūsta kažkoks visaapimantis pasitenkinimas. Gal taip nutinka ir sūnums su tėvais, gal visada, kai pradeda mažėti tėvų įtaka augančių vaikų gyvenimui. Bet kuriuo atveju tas supratimas nesutrukdė Reičelei užsispyrus tęsti, tarsi norėtų pažiūrėti, kaip toli išdrįs nueiti.

— ...ji ir ne itin gerai kvepia.

— Ką pasakei?

— Ne itin gerai kvepia. Tikriausiai siaubinga šitaip kalbėti apie savo motiną, bet tai tiesa. Gali būti, kad ji nepakankamai dažnai maudosi vonioje, o gal kai prausiasi, pamiršta naudoti muilą, bet, kiek prisimenu, bjaurėdavausi prieiti arčiau. Ir žinai, kas keista, Evanai? Iki šios akimirkos niekada niekam apie tai neužsiminiau.

— Tai gerai, — patikino vyras. — Man patinka, kad mudu vienas kitam viską pasakojam.

— Ji dvokia tartum... supuvę pomidorai, — neryžtingai, lyg uostydama pasakė Reičelė. Net veidą iškreipė mėgindama rasti tikslų palyginimą, — o galbūt labiau kaip senas apkartęs majonezas.

Malonumas menkinti motiną greitai išblėso — galbūt to niekada ilgai neištveri, be to, ji norėjo pagalvoti apie visiškai netikėtai vyro mesteltą pastabą: „Man patinka, kad mudu vienas kitam viską pasakojam. “

Argi nesitikima, kad mergina, o ne vyriškis, nesigėdydama ištars tokius subtilius žodžius? Tačiau po frazės likusi išraiška tebešvietė Evano akyse. To pakako, kad Reičelė pradėtų virpėti. Ji gal net būtų pamėginusi kažkaip jį pagirti ar kitokiu būdu atsidėkoti, jei jis nebūtų prabilęs pirmas.

— Klausyk, kaip tavo motina apskritai rado tą vietą?

— Tikriausiai laikraščio priede, ji visada skaito nekilnojamojo turto skiltį. Visą savo gyvenimą tik ir skaito nekilnojamojo turto skiltį.

— Atrodo keista, kad tokio dydžio namas toks pigus. Apstatytas?

— Na, mama sakė, kad baldų nedaug, bet paminėjo, kad gana skoninga. Žinai, kas juokinga, Evanai? Mama džiaugėsi, kad namas labai puikioje vietoje. Manau, tenorėjo pasakyti, kad netoli nuo ten, kur gyvena tavo tėvai. Ar savotiškai... netrikdo, kad ji taip įsimylėjusi tavo tėvą?

— Tikrai juokinga.

— Vis tiek užsirašiau adresą ir nekilnojamojo turto agento pavardę, bet nemanau, kad tu...

— Na, tikriausiai akį užmesti verta, tiesa? — pasakė Evanas. — Ir manau, Jėzau... — jis trumpai, tarsi save smerkdamas nusijuokė, — Jėzau, mano tėvui tai velniškai patiktų, tiesa?



Kai išlipusi iš automobilio ėjo link namo, kurio motina taip aistringai troško, Reičelės galvoje sukosi tik vienas žodis: „kiužena”. Ilgas, dviejų aukštų, balta sienų apkala ir juodu tolio stogu pastatas buvo panašus į kitus pigiai suręstus miestelio namus, bet šio kampuotumą truputį slėpė daugybė krūmų ir medžių. Viso namo vienu metu netgi nebuvo matyti.

— Viduje daugybė vietos, — traukdamas iš kišenės raktų ryšulį pareiškė agentas ir atsitraukė jaunuolius praleisdamas į priekį.

Vidinės sienos atrodė tarsi laikinos — dideles šviesiai pilkas įrėmintas izoliacines plokštes laikė medinių lentelių karkasas, buvo matyti visos vinių galvutės — bet tokios pačios sienos buvo ir Evano tėvų name, taigi Reičelė nusprendė į plokštes nekreipti dėmesio.

Vietos tikrai buvo daugybė. Vien tik pirmame aukšte, atrodė, pakanka kambarių apsigyventi keturiems, ir nebūtinai du iš jų turės daug bendrauti su kitais, viršuje jausmas apie dviejų žmonių privatumą dar labiau sustiprėjo.

Miegamasis su nediduku pridėtiniu kambariu, kuris bus skirtas kūdikiui, jau savaime atrodė kaip apartamentai. Dviejose sienose puikavosi didžiuliai langai, jaukumo teikė nedidukas židinys, kuris Reičelės galvoje iš karto pažadino erotinius vaizdus. Jiedu, kada tik panorėję, sugultų ten ant pakloto prie židinio, o liepsnos ir šešėliai išryškintų kiekvieną subtilų jų kūnų judesį.

— Man patinka židinys, — pasakė Evanui. — O tau?

— Aha, taip, tai puikus privalumas.

— Norėjai pasakyti, „neabejotinas privalumas”, — pasišaipė ji, paskatindama jį prieiti arčiau, mirktelti ir ją apkabinti, o nekilnojamojo turto agentas diskretiškai pasitraukė.

Reičelė niekada nepamirš, kad būtent šis židinys miegamajame su pakankamai dideliu jaukiu paklotu greta privertė juos nusileisti motinos sumanymui.

Septintas skyrius

Baigiantis pirmiesiems metams Irvingo mokykloje, Filipo Dreiko tvido švarko rankovėje prasitrynę obuolio dydžio skylė. Jis negalėjo apsivilkti kito švarko, nes tą vienintelį turėjo, be to, šis nemalonumas atrodė visiškai menkas lyginant su vis didėjančia neviltimi.

— Klausyk, Dreikai, tu beviltiškas, — visai be jokio reikalo kartodavo jam berniukai, dažnai jau paruošę kokį kitus pamaloninsiantį pažeminimą, kuris pasirodys esąs dar žiauresnis nei ankstesnysis. Nuo pat pirmos dienos, kai pernelyg šnekus ir savimi patenkintas atvyko į Irvingą, Filas vis apsirikdavo bandydamas nepasielgti kaip paskutinis pašlemėkas, o visi žino, kokio gyvenimo gali tikėtis liurbis privačioje mokykloje. Į žiemos pabaigą jo beviltiškumas pasiekė apogėjų, o blogiausia buvo žinoti, kad jis ir pats prie to prisidėjo — „prisiprašė”, kaip visada skubėdavo pabrėžti kiti berniūkščiai.

Atėjus pavasariui reikalai stebėtinai pasitaisė: jis susilaukdavo vis mažiau publikos pajuokų ir netgi sugebėjo susirasti porą trejetą padorių bičiulių. Atsirado šioks toks pagrindas tikėtis, kad kitais metais viskas klostysis geriau („kitais metais” kiekvienam mokinukui visada reikšdavo tvirtą pažadą atsinaujinti), bet pirmiausia visą vasarą teks praleisti namie, o „namai” Filui Dreikui dabar atrodė tokie pat apytikriai ir nepatikimi, kaip studentų bendrabutis, kuriame jis pliurpdamas ir išsišiepęs klaidžiojo praeitą rugsėjį.

Jis puikiai žinojo, kad negrįš į paskutiniuosius motinos apartamentus Hadsono gatvėje: su apsilaupiusiomis sienomis ir neužsidarinėjančiomis durimis, bet puikiu veidrodžiu, kuriame galima ieškoti pavėluotos brandos požymių. Gal toji vieta nebuvo puiki, bet ją bent jau pažinojo. Apie Kold Springą nutuokė tik tiek, kad sesuo jam bus prarasta — ištekėjusi nėščia moteris — ir kad privalės rasti kažkokį būdą susitaikyti su bauginančiu tyleniu, už kurio ji ištekėjo.

Po glotnaus tykaus Naujosios Anglijos geležinkelio kratantį žvangantį Long Ailando traukinį jis priėmė kaip tikrą įžeidimą. Vos galėjo sulaukti, kada važiavimas baigsis, taigi pasiruošė — stovėjo praėjime su rankas tempiančiu lagaminėliu dar prieš konduktoriui paskelbiant: „Kold Springas“ — ar bent jau buvo pasiruošęs tiek, kiek tokiu atveju įmanoma būti pasiruošusiam.



— Filuži! — sušuko motina, skubėdama per ilgo, keistai suręsto namo svetainę. — Vaje, atrodai nuostabiai. Palauk, leisk mano akims pasidžiaugti.

Paprastai neišlenkusi kelių gėrimo porcijų juo „pasidžiaugti” ji nenorėdavo, tačiau buvo dar per ankstyva popietė, o galbūt čia, kaime, ji maukia visą dieną?