Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Manau, vis tiek verta pamėginti, širdele, — pasakė, — kaip manai? Elgtis su juo tarsi mandagiai. Bet jei berniūkštis ir toliau kels tau sunkumų, noriu, kad iš karto man papasakotum. Gerai? Pažadi?

— Na, gerai, — neužtikrintai pažadėjo ji.

— Nes tada aš paskambinsiu direktoriui ir pasirūpinsiu, kad tam berniūkščiui pareikštų labai griežtą papeikimą. Arba, — pasakė karščiuodamasis nuo savo paties balso, — tiesiog apsilankysiu tavo klasėje, surasiu jį, išsivesiu į koridorių ir pasakysiu: „Klausyk, Espozitai, geriau palik mano dukterį ramybėje arba turėsi problemų, supratai? Rimtų problemų.”

— Oi, tėti.

— Ką tai reiškia?

— Tiesiog nežinau, atrodo kvaila, ir viskas. Nė vieno tėvai taip nesielgia.

— Tai kaip elgiasi kitų tėvai?

— Nežinau.

— Kokia prasmė buvo pasakoti man apie tą berniuką, Keti, jei nenori keleto pasiūlymų?

— Nežinau.

Dabar ji spoksojo į tolį, į greitkelį, tarsi stebėjo automobilius, o jis matė pakankamai dukters veidelio, kad galėtų pastebėti, jog žvilgsnis blykšta, tampa neįskaitomas.

— Kalbant apie kvailius, — pasakė, — man atrodo, kad pati kartais būni pakankamai miela kvailutė.

O paskui aiškiai atėjo metas keisti temą.

— Ką manai, gal vėl į kelią? — paklausė dukters. — Gal pakeliui sugalvosim ką veikti?

— Gerai.

Jis tikrai nežinojo, ką galėtų reikšti „pakeliui sugalvosim”, išskyrus šalia kelio įrengtas minigolfo aikšteles, abiem įkyrėjusias per ankstesnes išvykas, tačiau paskutinę minutę visada galima aplankyti didelę nupigintų žaislų krautuvę netoli Ketlinos namų.

Kol ji pagaliau atsisveikinusi traukė link blausaus senelių namo fasado, abiem rankom apglėbusi kelis pigius tėvo nupirktus daiktelius, Evanas stebėjo už skydo lėtai judančią plaštaką. Atsakęs smagesniu, jaunatviškesniu mostu grįžo į automobilį.

Keliones namo visada lydėdavo didelis liūdesys, kartais jautė nepasitikėjimą (O ką darytų kitas tėvas?”) ir nepasisekimą. O, Jėzau, išsiskyrimai tikrai galėtų būti lengvesni.

Kurį laiką jis tiesiog riedėjo į šiaurę, į Kold Springą, truputį greičiau, nes, jei nepaskubės, pavėluos vakarienės, bet staiga jam toptelėjo neįprasta mintis: tegu ją velniai, tą vakarienę. Dreikai nors kartą gali pavalgyti be jo, gal, tiesą sakant, bus dar laimingesni, jei jis nepasirodys.

Evanas sumaniai nustatė kelią į Dvyliktąjį maršrutą, kaip visi pasakytų, pernelyg neskubėdamas pasuko ir pradėjo važiuoti į rytus. Bet net nebandė slėpti, ir jau tikrai jokiu būdu nemėgino slėpti nuo savęs, kur važiuoja. Kai po tamsėjančiu dangumi tarp kitų komercinių įmonių išniro ilgas ryškus Bill Baileys pastatas, turėjo iš karto pripažinti, kad Ketlina nemelavo: dabar čia buvo kur kas įspūdingesnė verslovė nei ta paprasta vietelė, kurią jis prisiminė. Merės darbo sąlygos čia tikriausiai visai puikios, nes naktinė valdytojo padėjėja laikosi atokiau nuo karščio ir priešakinių pozicijų, kur keisdamas greitus užkandžius į pinigus bruzdėjo aptarnaujantis personalas.

Jis sulėtino, ketindamas sukti kartu su kitais praalkusiais lankytojais, kai toptelėjo, kad verčiau to nedaryti — mintis nekokia. Merė dirbdavo tik vakarais, o dar tikrai ne vakaras; kas nors pasiūlys jam arba palaukti, arba atvažiuoti vėliau. Jei nuspręs lūkuriuoti kokioje nors švarioje tvankioje nišoje, kai ji pasirodys ir jį ten suras, bus įsitempęs ir susijaudinęs, tikras nervų kamuolys. Ne, būtų daug geriau laukimui susirasti kokią kitą vietelę prie kelio arba, jei ir toliau viduje bruzdės beveik nepakeliamos abejonės, dabar pat apsisukti ir važiuoti namo. Galima atvažiuoti bet kurį kitą vakarą, sutemus, kai labiau tvardysis, kai sukaups daugiau drąsos.

Taigi Evanas nuvažiavo namo, kur Reičelė saugojo šiltą vakarienę. Jis leido praslinkti dar trims keturioms dienoms ir naktims — tokiais atvejais kantrybė labai svarbu — kol pasijuto pakankamai drąsus pamėginti dar kartą.

— Kažkur susiruošei, mielasis? — pasiteiravo Reičelė, kai užlipusi į viršų rado jį ką tik išlindusį iš dušo ir besivelkantį švarius marškinius. Jos didelės akys ir mažytė burna net nebandė slėpti nerimo.

— Tiesiog noriu trumpam išsmukti iš namų, — paaiškino Evanas. — Reikia nors truputį pabūti su savimi, ir viskas. Juk čia nieko bloga, tiesa?

Žmona patikino, kad tikrai nieko bloga, taigi tam tikra prasme tarsi pritarė jo išsišokimui. Po dvidešimties minučių zvimbdamas Dvyliktojo maršruto šviesų link Evanas pasižadėjo šį kartą nepasukti atgal.

Bill Bailey’s pardavimo išsinešimui skyriuje spėriai besisukantys vyrukai ir merginos dėvėjo užsienietiškas standintos baltos marlės kepuraites, tokias netvirtas, kad merginos jas prie plaukų turėjo pritvirtinti segtukais. Visi atrodė pernelyg užsiėmę, kad išgirstų kokį kitą klausimą, ne iš aptarnavimo srities. Bet paskui Evanas pastebėjo vidutinio amžiaus moterį, kuri sukinėjosi tarp jauniklių taip, lyg būtų atsakinga, taigi prasibrovęs arčiau šiek tiek persisvėrė per prekystalį ir mandagiai jai šūktelėjo.

— Atsiprašau, ponia, gal žinote, kur rasti panelę Donovan? Merę Donovan?

— Ne, nepažįstu nieko tokia pavarde. Apgailestauju.

— O galbūt, — griebėsi šiaudo Evanas, — galbūt ji pasivadinusi Mere Šepard?

— Žinoma, Merė Šepard, — pradžiugo moteris. — Taip, žinoma. Merė antrame aukšte. Malonėkite prieiti prie šoninių durelių, štai ten. Įleisiu jus.

Buvo keista patekti į kitą prekystalio pusę, prie personalo, tarsi atsidurti už interesantų langelio banke. Keista lipti apšviestais lentjuosčių laiptais, kurie taip kvepia mediena ir atrodo tokie neužbaigti ir nenučiupinėti, tarsi dailidės tik vakar juos būtų sukalę. Paskui Evanas atsidūrė prie pusiau pravirų durų į nediduką biurą nedažytomis medinėmis sienomis. Matė, kad Merė ten viena, stovi prie spintos su segtuvais. Moteris buvo nusisukusi, bet jis iš karto atpažino šviesius palaidus plaukus ir kojas, teliko stumtelėjus plačiai atlapoti duris.

— Evanai, — pasakė ji. — Taip, aš... ką tu... Na, tai bent staigmena.

Staigmena, be abejonės. Jis pats nustebo, koks ramus ir savimi pasitikintis jaučiasi. Merė atsisėdo už rašomojo stalo, pasiūlė jam kėdę priešais, taip pat Evaną nustebino pirmųjų frazių lengvumas ir draugiškumas. Tarsi rodydami, kiek daug turi bendro, jiedu iš karto leidosi į kalbas apie Ketliną ir sutarė, jog ji, be abejonės, daili ir sumani mergaitė.

— Jai tikrai patinka būti su tavimi, Evanai, — pabrėžė Merė. — Tiek daug kalba apie tave.

— Ką gi, gerai, — apsidžiaugė vyras. — Tai tikrai... labai džiugu girdėti.

Kai jis pakvietė ją kur nors išgerti, Merė dirstelėjo į savo rankinį laikroduką — jau buvo užmiršęs, kokie dailūs jos dilbiai — ir pasakė:

— Matai, dar valandą negalėsiu išeiti, bet būtų šaunu. Noriu pasakyti, tikrai norėčiau išgerti vėliau, jei galėtum palaukti.

Jis, žinoma, gali palaukti. Nusileidęs laiptais ir vėl likęs vienas sausakimšoje triukšmingoje patalpoje Evanas pagailėjo nuobodžios vyresniosios ir visų tų miklių, skubančių, besiraukančių vaikų, nes visi jie atrodė taip, tarsi nei šį vakarą, nei kada nors nelauktų nieko svarbaus.

Surūkęs daugiau cigarečių nei ketino, jis užmušė didesnę dalį valandos automobilyje su užvestu varikliu stengdamasis pagauti pusiau padorų garsą ar kokį skardesnį gausmą iš automobilio radijo. Tas niekam tikęs radijo aparatas niekada gerai neveikė, tikriausiai neveikė ir pas daugumą ankstesnių automobilio savininkų, nors kadaise turėjo būti pasididžiavimas to, kuris pirmas vos prieš porą metų išvairavo šitą prakeiktą transporto priemonę iš pardavėjo salono.