Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Taip, gerai, tikiuosi.

Gal ir tiesa, kad Reičelė myli visus, jei ne, arba jei ne visai, tai tikrai žino, kaip įtikinančiai suvaidinti.

— Turėtum nekreipti dėmesio, jei Evanas šiomis dienomis atrodo kiek atžarus ar šiurkštus. Manau, tai daugiausiai dėl to, kad jam ne itin patinka mintis tapti tėvu... dar kartą tapti tėvu, štai taip, bet jis pripras.

Filas užtikrino seserį, kad viską supranta.

Tą vakarą Costello’s Filas vaikščiojo pusiau užsimiegojęs ir svajodamas, tad netrukus po vidurnakčio padarė pirmą kvailą tos vasaros klaidą.

Kairysis parkavimo aikštelės kraštas buvo nežymus — sunku pasakyti, kur baigiasi restorano teritorija ir prasideda šešėliuose paskendusi aikštelė, priklausanti Įlankos bazei — valdytojas įspėjo Filą apie šią klastingą vietą tą dieną, kai priėmė į darbą. Tomis naktimis, kai apstu lankytojų, aiškino vyrukas, tai gali pasitarnauti Filo labui: palei tolimąjį nematomos linijos kraštą galima įkišti tris keturis automobilius — vyrukai iš Įlankos bazės vargu bau skųsis, bet Filas turėtų sekti vidurinės mokyklos poreles, kurios užsuka ten tik pastovėti. Jei įmanoma, vertėtų pasinaudojus žibintuvėliu juos atgrasinti, kad nenorėtų net sukti į tą plotą — vaikučiai pagaliau turėtų suprasti, jog nėra jokios „meilužių eilės” — bet jei kam pavyksta ten įsitaisyti, tai verčiau palikti juos ramybėje.

Tokia tad ir buvo šio vakaro bėda — Filas nuklydo per toli į klastingąją teritoriją ir atidarė automobilio, kuriame vyko tikra orgija, dureles: viena pora raitėsi priekinėje sėdynėje, dar viena — užpakalyje. Filui ant kojų užkrito ir pažiro į šipulius viskio butelis. Dar probėgšmais pamatė nuogus merginos spenelius, paskui toji suspiegė ir prisidengė, o jos draugužė iš galinės sėdynės pernelyg giliu ir dusliu kaip vidurinės moksleivei balsu šūktelėjo: „Gerai jau, sveikas, Galahade”, paskui jis staigiai užtrenkė dureles ir kuo greičiau spruko, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Dešimt dvylika žingsnių tikėjosi, kad vienas ar abu vaikinukai, o gal vyriškiai, atskubės paskui, apgręš jį ir sudaužys kaip bulvių maišą, bet niekas jo neužpuolė. Filas spėjo, kad taip nutiko tik todėl, jog aikštelėje buvo pakankamai tamsu ir meilužiai neįžiūrėjo, koks jis jaunas ir kvailai nekaltas. Automobilis netrukus pajudėjo: įsuko į Įlankos bazės teritoriją ir išnyko Devintajame maršrute, bet Filas dar ilgai drebėjo, o žibintuvėlis rankoje pasidarė lipnus nuo prakaito. Jis jautėsi kvailai — gelbėjo tik tai, kad niekas iš Costello’s nepastebėjo jo šiurkščios klaidos. Visą likusį laiką jis stengėsi likti budrus, nors atmintyje nuolat išdygdavo merginos speneliai.

Trečią trisdešimt, likus pusvalandžiui iki uždarymo, tarnybinio įėjimo durys sūpuodamosi atsidarė ir skersai aikštelę metė geltoną šviesos juostą. Šiurkštus senas balsas šūktelėjo:

— Ei, vaike, nori užeiti?

Kvietė liesasis indų plovėjas, kuris kartą išvadino jį beviltišku, bet čia aiškiai buvo kitoks atvejis.

— Taip, bet verčiau pasiliksiu iki...

— Traukia velniai tas mašinas. Tai svarbiau.

Viduje tvyrojo džiugus, gyvas klegesys, vyko vakarėlis, nes tai buvo paskutinis Arono vakaras prieš išeinant į armiją.

Virtuvėje ir podėlyje grūdosi gero linkintieji — netgi naktinis valdytojas buvo čia, juokdamasis laikė rankoje gėrimą — o Aronas linksmai sukinėjosi tarp kolegų, kratė rankas, stabteldavo oriai pakštelėti merginoms. Tebevilkėjo baltus marškinius ir darbinę juodą peteliškę, bet prijuostė paskutinį kartą pūpsojo skalbinių krepšyje.

— Ką gi, gerai, kad atėjai, malonu tave matyti, Filai, — pasakė praeidamas. Berniukas buvo pamalonintas, kad Aronas atsiminė jo vardą.

Medinius lentų paklotus nuo virtuvės grindų sukrovus prie sienos atsirado nedidukė pakyla. Vyriausiasis padavėjas portugalas užsiropštė ant viršaus ir ištiesęs ranką padėjo Aronui atsistoti greta. Paskui vakarėlio garsai nuščiuvo, nes padavėjų vyresnysis pradėjo įžanginę kalbą. Vyrukas kalbėjo su tokiu stipriu akcentu, kad tik kelios frazės nuskambėjo aiškiai: „...mūsų didžiai gerbiamas... mūsų nepaliaujamas žavėjimasis... mūsų patys geriausi linkėjimai”. Paskui viena padavėjų įteikė dvi dovanas (kurioms, akivaizdu, susimetė visi darbuotojai, išskyrus Filą) — sidabrinį rankinį laikrodį ir sidabrinę kariškio identifikacijos apyrankę. O kai plojimai nuslopo, atėjo laikas tarti keletą žodžių Aronui, vis dar išraudusiam, sutrikusiam ir dėkingam.

— Nė nežinau, ką pasakyti, — pradėjo, — tik labai noriu visiems padėkoti... nuoširdžiausiai padėkoti, iš visos širdies. Labai džiaugiuosi, kad šį vakarą tarp mūsų yra mano draugė Džudė, nes aš vis stengiausi sugalvoti naujų būdų padaryti jai įspūdį, o šitas — pats geriausias. Iki šiol vis mėčiau užuominas, koks puikus futbolo žaidėjas buvau. Vienintelė problema — tai paprasčiausiai netiesa, nes buvau labai vidutiniškas. Netgi būdamas abiturientas žaidžiau tik dvejose trejose rungtynėse, ir tik tada, kai mūsų komanda pirmavo kokiais trisdešimt šešiais taškais, bet įsivaizdavau, kad ji niekada to neišsiaiškins, nes mudu lankėme skirtingas mokyklas — per keturiolika mylių viena nuo kitos — ir tada vienas kito net nepažinojome. Tačiau, mieloji, deja, tokia tikrovė, — jis trumpam atsisuko į besijuokiančią merginą minios priešakyje. — Pasakysiu tau, kad neapsakomai palengvėjo sužinojus, kad neteks pasukti atgal į tą gyrimosi kelią.

Bet svarbiausia, ką šiąnakt jaučiu, neminint stipraus draugiškumo jums visiems, nekalbant apie supratimą, kaip labai visų pasiilgsiu, kai būsiu toli... svarbiausia — nė svajot nesvajojau apie gražesnį atsisveikinimą.

Spėju, nė vienas nežino, ko tikėtis armijoje. Rodoma daugybė filmų, bet filmuose net nesistengiama parodyti tiesą apie armiją ir apie karą, ne daugiau nei tiesą apie meilę.

Tikiuosi, būsiu paskirtas pėstininku, nes visada šito norėjau, paskui, jei valdžia nutars keltis į Europą, tikiuosi, mane irgi pasiųs tenai, o ne į Ramiojo vandenyno baseiną, nes mano tauta — žydų tauta. Tačiau niekada nežinai. Gal būsiu koks aprūpinimo ar kadrų klerkas Nebraskoje ar panašiai?

Ką gi, suprantu, kad kalbu per ilgai, bet jau beveik baigiau. Tenoriu pridurti vienintelį dalyką — telaimina jus Dievas. Telaimina jus Dievas, brangūs bičiuliai! Labanakt!

Kilus ilgoms, džiaugsmingoms ovacijoms, keletas merginų pravirko, o jaunoji Džudė užsiropštusi ant pakylos apkabino draugą ir priglaudė veidą prie jo prakaituotų marškinių.

Visą kelią namo vakarėlio gausmas neišėjo iš galvos. Filas Dreikas buvo beveik pasiruošęs patikėti, kad kai kurie dalykai pasaulyje turi prasmę. Ir geriau už viską žinojo, kad miegos kaip užmuštas.



Tą vakarą Reičelė buvo svetainėje viena. Sėdėjo patogiai įsitaisiusi po ryškia lempa su siuvimo krepšiu, kuris gal buvo pasirinktas kaip butaforija, kad ji atrodytų kaip patenkinta jauna žmona, kai Filas nulipo laiptais.

— Evano nėra? — pasiteiravo. — Kur jis išėjo?

— Nežinau, — atsakė ji, o paskui, nukandusi dantimis siūlą, paaiškino išsamiau: — Nežinau, kur Evanas išėjo, nes neklausiau. Net sutuoktiniai neprivalo viską žinoti apie kits kitą visą laiką, supranti. Visi mes nusipelnome šiek tiek privatumo, kaip manai?

— O, taip, žinoma, — paskubomis išbėrė brolis. — Nenorėjau, kad nuskambėtų tarsi... gerai, suprantu. Žinoma.

Tada iš virtuvės išsiblaškiusiai liesdama plaukus išlindo motina ir paklausė:

— Ar Evano nėra, brangute? Kur jis išėjo?