Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande



Tik retkarčiais akinamas iš priekio atriedančių automobilių šviesų Evanas patenkintas ir atsipalaidavęs riedėjo lygutėliu keliu skersai salą. Netoli sankryžos su Dvyliktuoju maršrutu sustojo prie telefono būdelės.

— Ar „netaps įpročiu”, — pasiteiravo, — jei šiąnakt pas tave užsuksiu?

— Na, nepasakyčiau, kad vyrų turėjau daugiau, negu priklauso , — pasakojo Merė, kai abudu po poros valandų šnekučiavosi įsitaisę jos lovoje, — bet nepasakyčiau, kad ir mažiau, negu priklauso.

Ji gulėjo ant nugaros antklodę užsitraukusi tik per colį virš spenelių ir net neįtarė, kaip gundančiai atrodo, tad Evanas truputį pasigailėjo, kad privertė ją pradėti šitokias kalbas.

— Manau, kad tiek kartų, kiek priklauso, pati palikau vyrus, o ne buvau palikta, — kalbėjo Merė. — Tačiau ištekėti tikėjausi tik vienintelį kartą, už to jauno teisininko, pas kurį dirbau. Pirmasis darbas po koledžo. Buvome kartu beveik metus ir maniau, kad viskas tikrai nuostabu, tik kartą jis grįžo iš kelionės į Kanzas Sitį ir pareiškė įsimylėjęs stiuardesę. Juokingiausia, kad nepatikėjau — maniau, pokštauja — bet jis kalbėjo rimtai, taigi man neliko nieko kita, tik išeiti iš tos tarnybos ir čiupti pirmą pasitaikiusį darbą kažkokiame nedideliame vaistinių tinkle Hempstide. Ten užtrukau tik porą mėnesių, paskui nuėjau dirbti į Baileys. Taigi dabar žinai praktiškai viską.

Už pateiktą informaciją ji maloniai paprašė papasakoti daugiau apie tą metą, kai Evanas buvo susižadėjęs su Reičele. Netrukus jis labai apmaudžiai suklydo leidęs Merei patirti labiausiai apgailėtiną istorijos dalį.

— O, — nutęsė ji, kai jis užsikirtęs nutilo, — tai judu nesimylėjote iki vestuvių?

— Na, matai, tarsi ir mylėjomės. Ir taip, ir ne. Klausyk, sunku paaiškinti, supranti?

Dabar Evanas įstrigo bandydamas pasiaiškinti.

— Pirmam kartui nusivedžiau ją į kažkokį seną šlykštų viešbutį Vakarų Dvidešimt penktojoje gatvėje. Manau, kad viešbutis jau savaime buvo klaida. Reičelė tame kambaryje buvo tokia drovi, išsigandusi, nervinga, kad aš taip pat pradėjau baisiausiai nervintis, kažkaip keistai, kaip net negalėjau įsivaizduoti, ir mes netgi iš tikrųjų... supranti... mums ne itin pavyko. Kitiems kartams iš bendradarbio pasiskolinau buto Džekson Haitse raktus, tik nė velnio nebuvo geriau. Taigi pradėjau galvoti: „Gerai, puiku, kas čia, po velnių? Kodėl nesusituokus tuojau pat? Šitaip intymios problemos savaime išsispręs.” Supranti?

Žinoma.

— Taip ir padarėme. Viskas savaime susitvarkė per porą naktų. Nuo tada buvo tobulai gerai. Noriu pasakyti, kad ir dabar viskas gerai, tik nepaliauju norėjęs, kad pradžia būtų buvusi kitokia. Manau, ji irgi to norėtų.

Jei Merė būtų tikrai „kieta” mergina, šioje vietoje tikriausiai būtų nusijuokusi, tačiau jos mąsliame veide nebuvo nė ženklo šypsenos.

— Žinai, liūdna, kai kas nors tuokdamasis jaučia tokio pobūdžio spaudimą, — pasakė. — Nors jei vėl pastočiau, nemanau, kad jausčiau ypatingą poreikį susituokti. Man patinka būti vienai. Supranti? Man patinka laisvė, patinka sužinoti naujų dalykų apie save pačią. Manau, tokią nuostatą įgijau koledže.

— Gerai, ko dar, po velnių, išmokai koledže? Skaityti visas šitas prakeiktas knygas? Susiręsti lovą per šešis colius nuo suknistų grindų?

Jis sunkiai nusirito nuo Merės, kažkaip negrabiai atsistojo ir nuėjo į virtuvę paimti alaus. Evanas buvo įtūžęs, nors gerai nežinojo kodėl. Gal kad išpasakojo jai visus trikdančius reikalus — sumanymas išversti vidurius prieš merginą niekada nepasiteisina — o gal dėl to, kad ji ištisus metus mylėjo teisininką.

— Klausyk, Evanai, — ramiai pasakė Merė, — koledžas gali gerokai praplėsti ir tavo perspektyvas. Ar nori visą gyvenimą dirbti mašinistu?

Jis apsisuko virtuvės tarpdury.

— Aš ne mašinistas, — pareiškė su nuožmiu išdidumu, — aš mašinų gamintojas.

Pažymėjęs šį svarbų skirtumą (juk pati geriau žinojo, kad ne „mašinistas”, dėl Dievo meilės) Evanas suprato, kad daugiau nebepyksta. Atnešęs du šalto alaus į pagrindinį kambarį, pasakė apgailestaująs, paskui prisipažino Merei ketinąs stoti į koledžą, kai tiktai įstengs.

— Kitais metais šituo metu gal jau turėsiu pakankamai, nes reguliariai atsidedu pinigėlių — kiekvieną mėnesį, kas savaitę.

Jos lova buvo per žema, kad galėtum atsisėsti, taigi jis nusinešė savo alų prie vienos iš dviejų kambaryje stovėjusių kėdžių ir įsitaisė tenai. Būtų norėjęs užsimesti chalatą, nes jautėsi baisiai keistai sėdėdamas ant kėdės nuogu užpakaliu.

— Tikiuosi, tau pasiseks, Evanai, — tarė Merė. — Žinau, kaip tau patiks gyvenimas koledže, kai pradėsi. Jis tarsi atveria žmogui visai naują pasaulį, tokį, kokio anksčiau visai neįsivaizdavai.

— Aha, šitą posmą jau girdėjau. Visi mano kada sutikti koledžo absolventai pasakoja apie atsiveriantį naują pasaulį. Jūs visi vieną giesmę giedat, nesvarbu, patys tą patyrėt ar ne. Tarsi kalbėtum su kokiais komunistų partijos nariais.

Atrodo, Merei toptelėjo, jog palyginimas pakankamai sąmojingas, kad ji švelniai, skaidriai nusijuoktų. Evanas jau buvo beveik pamiršęs, kaip gera matyti Merę šitaip besijuokiančią, kai jos akys šoka. Jis vėl atsidūrė lovoje, kur jam ir priklausė būti: nutraukė antklodę ir vėl ją paėmė, tarsi Merė būtų vienintelė jo kada pažinota mergina.

Kiek vėliau, kai Evanas rengėsi ruošdamasis namo, ji pasakė.

— Taip malonu tiesiog stebėti tave einantį, pasisukantį ir grįžtantį — visada taip buvo. Žinai, ką dar baisiai mėgdavau? Mėgdavau stebėti, kaip sėdi į mašiną ir nuvažiuoji — vien dėl to, kad tiksliai žinojai, ką darai, ir visada tai atlikdavai taip puikiai.

Dvyliktas skyrius

— Čarlzai, — vieną dieną priešpiečiaujant kreipėsi į sutuoktinį Greisė Šepard, — manau, šią popietę kuo puikiausiai galėčiau nukakti ir susipažinti su Glorija Dreik, jei tebesi pasiryžęs mane tenai temptis.

Jos pareiškimas nuskambėjo taip apgaulingai kasdieniškai, kad iš pradžių vyras net nepatikėjo. Pabandė nutaisyti tokią miną, tarsi viską apgalvoja, o paskui pasakė:

— Ką gi, jei tik nori, brangioji, galiu kuo lengviausiai susitarti dėl rytojaus ar bet kuriuo metu savaitgalį, argi nebūtų geriau?

— Ne, važiuojam šiandien, — užsispyrė Greisė, — ir bus baigta.

Ji nė nedirstelėjo į pusryčius, tik kaptelėjo priešpiečių, tačiau visą rytą be perstojo rūkė. Vyras galėjo pasakyti, kad tokiu būdu ji stiprinosi prieš išreikšdama savo apsisprendimą, o dabar, ankstyvą popietę, jai ir toliau reikės save stiprinti.

Buvo jau beveik rugpjūtis, Čarlzas jau buvo pavargęs nuo savo argumentų, tad nusprendė pasinaudoti jos reta bendruomenine drąsa, kol toji neišsivadėjo.

Jis vėl padėjo žmonai įsitaisyti saulėtoje verandoje („Klausyk, kodėl tau nepagalvojus, kaip pasipuoši šią popietę, o aš ateisiu ir palydėsiu tave viršun, kad liktų pakankamai laiko persirengti.”), paskui, kai stalas buvo nukraustytas, o indai išvalyti ir sudėti plauti, paskambino Glorijai Dreik ir pasakė, kad užsuks šiandien apie ketvirtą.

Sutvarkęs indus Čarlzas rado kitų užsiėmimų virtuvėje — visada gali surasti darbo, jei tik trokšti kur užsibūti. Kartą nutykinęs į valgomąjį patikrino gėrimų atsargas bufete, vien tik kad pasižiūrėtų, ar padarė tinkamas prielaidas apie tą drąsinimąsi. Taip ir buvo. Kvorta burbono, vakar pastatyta su vis dar nepažeistu užsandarinimu, dabar buvo tik puspilnė. Ką gi, popietė gali išpulti kebli, bet dabar jau nieko nepadarysi.