Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Šį epizodą Filas ne vieną kartą girdėjo anksčiau. Pasakojimas buvo skirtas parodyti, koks ne pagal metus išsivystęs vyriokas jis buvo aštuonerių ar devynerių, bet šį kartą nė kiek neabejojo, jog tyliai apsuks draugiją ratu ir užlips į viršų motinai dar nepasiekus kulminacijos.

— ...bet kuriuo atveju, niekada nepamiršiu Filo prie to nepriekaištingo pietų stalo Pelame. Jis pakėlė akis į šeimininką ir pasiteiravo: „Ar jūs visada kalbate tik apie draudimą, pone Blendingai?”

Svetainėje lyg ir pasigirdo privalomas kikenimas, bet akimirksniu paskendo giliuose sunkiuose pačios Glorijos juoko ritmuose.

Harieta Talmadž jautė, kad Džerardas sukinėjasi aplink jos kėdės ranktūrį tarsi sakydamas, kad jau pasiruošęs keliauti namo, ir geidė, kad vaikaitis būtų dar pakankamai mažas, toks, kokį galima būtų nuginti šalin. Ji visai nesijautė pasiruošusi išvykti ir tikriausiai dar ilgokai nebus, taigi labai palengvėjo, kai berniukas palei sieną susirado kėdę.

Jai patiko tas melancholiškas, tyliai nuovokus kariškis, vis pasalūniškai dirsčiojantis ir besitikintis, kad ji dar nepastebėjo, kaip nuo alkoholio apmirė jo žmona. Jei ne žmona — o gal žmona ne visada taip elgiasi — Harieta neabejojo, kad Čarlzas puikiai pritiktų jos mažam draugų rateliui.

— Kur jūs tarnavote? — pasiteiravo. — Ar buvote užsienyje?

— Na, taip sakant, tik kelias minutes, labai labai seniai. Ne, daugumą tarnybos metų praleidau čia, Valstijose, ir daugiausiai labai nuobodžiuose...

Reičelė Šepard staiga pašoko ir nužygiavo į virtuvę. Buvo bepravirkstanti. Nesvarbu, jei kas pagalvos, kad ji nemandagi.

Ji visuomet nekentė motinos pasakojimų apie Pelamą, nes būtent Pelame sutiko dvi brangias savo gyvenimo drauges: Siuzaną Blanding ir Debę Šilds. Jos buvo tokios artimos, kokios artimos tegali būti trys mergaitės — dalijosi visomis paslaptimis, dažnai nakvodavo vienos pas kitas, tada išmėgindavo naujas šukuosenas ir iki vėlyvos nakties bejėgiškai krizendamos kalbėdavosi apie berniukus.

Kai Reičelė kraustėsi iš miestelio, trijulė nusprendė, jog tai nebūtinai tragedija, nes rašys vienos kitoms nekantriai laukiamus daugybės puslapių laiškus. Kurį laiką visos laikėsi pažado. Tačiau niekas, toks trapus kaip trijulės draugystė, negali ištverti ilgų nesimatymo metų, taigi Reičelė jau senokai nieko negirdėjo nei apie Siuzaną, nei apie Debę. Nežinojo, kuo jos tapo, tik galvojo, kad tikriausiai išvažiavo mokytis į koledžą.

Praeitą žiemą ji abiem parašė apgalvotus laiškus: papasakojo, kad ištekėjo už nuostabaus vyriškio bei laukiasi pirmojo vaikelio ir užrašė jų tėvų namų adresus. Jei atvirai, Reičelė nesitikėjo, kad kuri merginų atsakys — nė viena ir neatrašė.

Ji ketino tiesiog pabūti virtuvėje, kol baigsis siaubingas motinos susibūrimas, bet netrukus skatinama stipresnio nei kada anksčiau jautė gryno pasipriešinimo jausmo išėjo iš namų ir nudrožė tiesiai į kelią.

Reičelei pasirodė, kad niekada nematė bjauresnio, brutaliau atrodančio tipo nei tas vairuotojas, kuris ilsėjosi atrėmęs pasturgalį į ponios Talmadž limuzino sparną. Diedas stebėjo ją artėjančią taip, tarsi pirmą kartą gyvenime matytų nėščią moterį. Dar blogiau, jo gašlus žvilgsnis, atrodė, vertina, koks jausmas ją turėti. Nerizikuodama paslysti ant baisybės nukritusių lapų, o norėdama saugiai žingsniuoti įvažiavimu, Reičelė turėjo pasisukti šonu ir skersa, atsigręžusi veidu — tai buvo baisu — pro jį praeiti. Kai tik galėjo, iš karto nusisuko ir nudrožė. Kartą atsigręžė pažiūrėti, ar jis tebespokso. Vairuotojas spoksojo, o Reičelė sudrebėjo, tarsi dar neišsigelbėjusi. Kelio pakraštyje, kur stovėjo didelė skardinė pašto dėžutė (vargu ar ji buvo naudojama kam nors kitam nei sąskaitoms, nes niekas negalėjo tikėtis, kad kam nors iš šios netikros, pamišusios šeimos kas nors rašytų laiškus), ją pridengė visžalių krūmų guotas, bet laukti teko ne ilgiau nei porą minučių. Netrukus pasirodė ir sulėtino greitį prieš posūkį Evano automobilis. Ji žengė kelis gremėzdiškus žingsnius į kelią ir abiem rankom nekantriai sumosavo sustoti. Evanas atrodė sutrikęs.

— Mielasis, atėjau čia, laukiau tavęs, nes nenoriu net pagalvoti, kad šį vakarą eitum į tą namą, ir aš neketinu ten grįžti. Paklausyk...

Tolesnis jos pranešimas buvo toks skubotas ir supainiotas, kad pati bijojo, jog Evanas pasakys, kad nieko nesupranta, bet vyras teištarė: „Lipk.”

Vėliau, aprimusi nuo džino su laimu nebrangiame restoranėlyje Devintajame maršrute, Reičelė pradėjo kalbėti lėčiau, nebe taip pabrėžtinai, kiekvienas būtų supratęs.

— ...nes ji tikrai pamišusi, Evanai, štai ką pripažįstu. Neturiu omenyje „pamišusi” ta nekenksminga ar juokinga prasme, noriu pasakyti — išėjusi iš proto. Atitrūkusi nuo realybės. Įsikūrusi kažkokiame savo pasaulėlyje. Na, aš tikriausiai nenustosiu jos mylėjusi, kokia bebūtų, bet daugiau gyventi po vienu stogu negaliu — štai koks reikalas. Paklausyk, — Reičelė palinko per stalą ir paėmė vyrą už rankos, — sąžininga tai jos atžvilgiu ar ne, manau, turėtume nešdintis iš to supuvusio seno namo vos tik galėsime. Štai ką norėjau tau pasakyti.

Evano akys susiaurėjo, veide sušvito meilinga šypsena, jis pakėlė gėrimą tarsi siūlydamas tostą. Pasakė, kad labai apsidžiaugė visa tai išgirdęs. Paminėjo, kad tai, ko gero, geriausia kada girdėta naujiena. Ir jis pats turįs gana įdomių naujienų.

Ar ji prisimenanti Frenką Broganą iš gamyklos? Tą vyruką, kuris vieną savaitgalį, prieš jiems susituokiant, paskolino butą. Taigi Frenkas kiekvieną akimirką gali būti paimtas — nežino kada, nes šaukimo komisijoje tiek ir tepasakė: „Bet kurią akimirką.” Jis siūlo Evanui išsinuomoti butą iš karto, kai tik išsikraustys. Argi nepuiki proga?

— ...nes, supranti, daugybė vaikinų išeidami tarnauti pernuomoja butus, bet už baisingą kainą, o Frenkas nenori jokių problemų: mokėsime tokią pačią nuomą, kiek jis visą laiką mokėjo. Žinau, kad tau ne itin patiko, kaip ta vietelė atrodo, mieloji, bet viską pakeisim, kad tiktų mums — sutvarkysim, kaip tu norėsi.

Reičelė sutiko, kad gauti Frenko Brogano butą būtų šaunu, nors prisiminimai daug entuziazmo nekurstė: atšiauri, aptriušusi, vyriška vieta, kurioje ji visą savaitgalį praleido ant isterijos ribos, bijodama visam laikui prarasti Evaną, jei neįveiks intymių santykių baimės. Tačiau toji vieta bus laisva „bet kada”. Kas nors geresnio lengvai galėjo pasitaikyti anksčiau.

Kai atnešė vakarienę — lėkštes drungnų jūrų liežuvių su virtomis bulvėmis — ji ėmėsi toliau dėstyti apie tą įelektrinančią popietę.

— ...o tavo motina pasigėrė, Evanai. Noriu pasakyti, mačiau ją girtą ir anksčiau, bet čia kitaip: ji sustingo. Tarsi žiūrėtum į krėsle sėdintį lavoną. Tėvas negalėjo net galvoti apie tai, kaip ją išgabenus namo, supranti, kol neišėjo toji siaubinga sena milijonierė. O milijonierė vis sėdėjo, kalbėjo ir maukė gėralą. Moteriškei kokie septyniasdešimt penkeri, bet ji, kaip ir mano motina, įsižiūrėjo tavo tėvą. Oi, kad būtum matęs, kaip maniškė pajuto konkurenciją, kylančią... palauk. Atleisk minutėlei.

Reičelė nuskubėjo į tualetą, vienoje rankoje keistai sugniaužusi suknelės užpakalinį kraštą. Užtruko ilgokai, o grįžusi atrodė baisiai išblyškusi.

— Mielasis, — pasakė, — klausyk, tik neišsigąsk, bet, atrodo, pradėjau gimdyti tiesiog čia, restorane. Argi ne absurdas?

Tryliktas skyrius

Ankstyvą rytą Hantingtono centrinėje ligoninėje Reičelei ir Evanui Šepardams gimė sūnus.