Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Berniukas buvo sveikas ir puikiai išsivystęs, o Reičelė, kaip pastebėjo gydytojas, pagimdė lengvai, atsižvelgiant į tai, kad gimdymas buvo bent dviem savaitėmis pirmalaikis.

Reičelės paprašytas („Man nerūpi, ar motina apskritai kada pasirodys”) pirmiausia Evanas paskambino Kurčiui Dreikui, kuris pažadėjo ligoninėje pasirodyti apie devintą.

Paskui susuko savo tėvui ir iš karto suprato, kad namuose viskas ne itin gerai.

— Ką gi, nuostabi naujiena, Evanai. Paskambinsiu Glorijai, stabtelsiu pakeliui ir ją atsivešiu. Tačiau tikriausiai kiek vėliau, nes dar turiu kai ką nuveikti. Supranti, mamai išpuolė sunki naktis, ji labai prastai jaučiasi.



Glorija taip pat nesijautė gerai, nors buvo įsitikinusi, kad džiaugsmą perteikti telefonu pavyko tinkamai.

Seniau, ypač per sausą įstatymą, kęsti pagirias buvo beveik taip pat pavojinga kaip ir gerti, tad kartais ji visą dieną iššvaistydavo beprasmiškai tinginiaudama. Kone pokštaudama, dažnai kartu su tais, su kuriais praeitą naktį nusigėrė, atsargiai rinkdavosi įvairias virtuvines priemones ir naminius vaistus, kol ateidavo metas visa širdimi pripažinti, kad visų geriausia gydytis tuo, nuo ko susirgai.

Amžius ir vienišumas viską sugadina. Vienintelis privalumas — dabar Glorija nuo pat pradžių žinojo, kas geriausiai padės, ir nedvejodama tuo pasinaudodavo. Bet kurį eilinį netikusį rytą ji į stiklinę prie lovos šliūkštelėtų padorų kiekį viskio, atskiestų vandeniu iš čiaupo vonioje ir išmauktų dar prieš pradėdama rengtis. Bet šiandien dera tinkamai elgtis. Pirmiausia — rūbai ir kosmetika. Paskui Glorija nulipo žemyn ir išsivirė kavos, pati stebėdamasi savo patirtimi ir kantrybe. Sugebėjo išgerti beveik visą puodelį prieš imdamasi tikrų vaistų, kaip ir pridera damai — su ledu.

Dabar vėl galėjo lengviau kvėpuoti. Susikaupusi ėmė laukti, kada prie įvažiavimo supypsės Čarlzo taksi. Netgi ketino lengvai pajuokauti („Bėda, kad paprasčiausiai nesijaučiu senele, Čarlzai, ar galėsite man padėti? Netgi nenumanau, kaip senelė turėtų jaustis.”).

— Evanas sakė, kad Reičelė pagimdė lengvai, — pasakojo Čarlzas, — nors, spėju, tikriausiai niekada nebūna „lengvai”, tiesa? Kūdikio gimimas — viena tų kančių, kurių joks vyras negali teigti suprantąs.

Jiedu drauge važiavo į Hantingtoną ant glotnios, tvirtos taksi sėdynės skaisčiai šviečiant saulei, o juokingiausia buvo tai, kad Glorija galėjo prisiekti, jog viena tebesėdi prie virtuvės stalo su savo vaistais stiklinėje. Akivaizdu, kad tai bus viena tų painių, nepaisančių logiškos sekos dienų, kai nereikšmingi įvykiai ir kai kurie laiko tarpai nuolat išsitrina iš atminties. Būtų geriau net neklausti Čarlzo, ar padės jai pasijusti senele, nes nėra kaip sužinoti, ar šito tais pačiais žodžiais dar nesiteiravo bent vieną kartą anksčiau, gal net keliuke prie namo ar kur pakeliui. Nuo dabar privalu daugiau dėmesio skirti kiekvienai akimirkai arba visa diena išsprūs iš rankų.

Vieną dalyką Glorija pastebėjo labai aiškiai ir pasižadėjo sau nepamiršti: mažiau nei už kvartalo nuo ligoninės yra skoningai atrodanti vietelė — baras restoranas „Prie sankryžos.“ Atlikę šio ryto pareigą akušeriniame skyriuje, Glorija su Čarlzu galės tarsi atsitiktinai užklysti į barą „Prie sankryžos“ kelių kaip ledas vėsių martinių ir puikių lengvų priešpiečių.

— Kodėl tau neprisėdus čia, Glorija, — pasiūlė Čarlzas gluminančiame ligoninės vestibiulio knibždėlyne. — Eisiu išsiaiškinti, kur akušerijos skyrius, bet tokioje vietoje galiu užtrukti.

Paskui jiedu įsispraudė į liftą, pilną juodukų, luošių ir kažkokių kvailių, suspaudusių karštus popierinius puodelius su kava ir vis kartojančių vieni kitiems: „Labas rytas”, tarsi tai būtų paskutinis pasaulio rytas. Vėliau pasuko kažkokiais koridoriais neteisinga kryptimi, ir kai pagaliau surado kelią į palatą, kur aukštoje kietoje lovoje gulėjo Reičelė, ten užtiko Kurtį Dreiką.

Buvęs vyras dailiu tamsiu gabardino kostiumu Gloriją visiškai apstulbino. Ji panoro, kad jis tučtuojau išnyktų, bet Kurtis stovėjo ten šypsodamasis, patenkintas tuzinu atitemptų rožių, kurių linguojančios galvutės, atrodė, didina išsekusio dukters veido blyškumą.

— Sveika, Glorija, — pasakė jis. — Argi nenuostabu? Argi nepuiku? Pone Šepardai, kaip laikotės, pone?

Reičelė dar buvo silpna, bet itin šneki. Pirmiausia norėjo lankytojams pranešti, jog Evanas kuo nuolankiausiai prabuvo su ja kiaurą naktį, išėjo iš ligoninės visai neseniai, tiesiai į darbą.

— Ar jau matėte Evaną Čarlzą Šepardą jaunesnįjį? O, jis — nuostabus berniukas. Eikit ir pažiūrėkit, gerai. Paprašykit mergaičių koridoriuje, nuves.

Kai sterilią kaukę ryšinti slaugė iškėlė kūdikį jų apžiūrai pro stiklo sieną, jis atrodė kaip kiekvienas kitas — nei geriau, nei blogiau — tabaluojančia galvele, lūpytės ir dantenos pražiotos negirdimam riksmui.

Nei Glorija, nei Čarlzas nesumojo, ką čia smagaus pasakyti, tai tiesiog sumurmėjo keletą malonybių ir grįžo prie Reičelės lovos.

— ...mes niekada jo neapleisime, tėtuk, — kalbėjo Reičelė, — bet nenorime kokiu nors būdu ir save primesti — niekada neleisime, kad mūsų problemos taptų jo problemomis, jei supranti, ką noriu pasakyti. Suprantu, kad kvaila šitaip kalbėti, kai sūneliui dar tik pusdienis, bet aš...

— Visai nemanau, jog tai kvaila, širdele, — patikino ją Kurtis. — Manau, tai kilnu.

Glorija dirstelėjo už kabančios geltonos užuolaidėlės, neva turėjusios užtikrinti pusiau privatumą. Ten gulėjo kita mergina ar moteris taip praskėtusi kojas ir kelius, kad visi galėjo matyti higieninį tvarstį ant jos šakumos.

— Oi, ir dar vienas dalykas, — kalbėjo Reičelė, — jei jis bus labai labai gabus ir sumanus, mes visaip jį drąsinsime kuo geriau išnaudoti savo žinias, o jei bus lėtas, niekada neversime užsiimti tuo, ko jis nesugebės...

Kažkas dukters čiauškėjime visą laiką dirgino Glorijos nervus, o dabar ji galėjo pasakyti kas: Reičelė kalbėjo sukandusi dantis, gal todėl, kad vis dar kentė skausmą, o gal norėjo kalbėti tyliau, atsižvelgdama į palatos kaimynę už užuolaidėlės, taigi visi jos šnypščiamieji priebalsiai skambėjo keistai. Tokios frazės kaip „išnaudoti savo žinias” ir „neversime užsiimti” tiesiog traškėjo ir spjaudėsi, tad visame pasaulyje gal tik vienintelis Kurtis Dreikas tokią kalbą palaikytų kilnia.

— ...gali būti, kad mums reikės daug kraustytis dėl Evano išsilavinimo ir karjeros, — kalbėjo Reičelė, — bet niekada neleisime jam jaustis taip, tarsi jis neturėtų namų.

Savo namus visada pasiimsime su savimi, nes juk namai tokie ir turi būti, suprantat?

— Taip, žinoma, mieloji, — pritarė Kurtis, — bet ar nemanai, kad dabar galėtum kiek pailsėti? Vėliau turėsime marias laiko pasišnekučiuoti.

— O, taip, marias laiko vėliau, — įsiterpė Glorija. — Turėsi marias laiko, kai ji dantis sukandusi nešmeiš savo motinos, tada tikrai bus kilnu. „Kilnu” — koks idiotiškas žodis. Dieve mano, koks idiotiškas menkysta tu esi, Kurti. Paklausyk, Reičele...

— O, ne. Meldžiu, — paprašė Reičelė, — meldžiu, tėti, Čarlzai. Gal galit ją tiesiog išvesti iš čia? Išveskit ją, nes aš...

— Klausyk, — varė savo Glorija, — ar nori žinoti, kodėl judu su broliu niekada neturėjot namų?

— O, ji pamišusi, tėti, ji beprotė. Jei negalite jos išvesti, aš paprašysiu, kad kas nors paskambintų į tą, kaip ten jis, pamišėlių skyrių, gal apvilks jai tramdomuosius marškinius ir užrakins. Nejuokauju.