Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Štai kaip, — pasakė ji. — Na, noriu pasakyti, žinia puiki, suprantu, šito mes laukėme ir visa kita, aš tik norėčiau, kad tai...

— Norėtum, kad kas?

— Norėčiau, kad tai būtų nutikę ne taip staiga, ir viskas. Tiesiog nesinori jai sakyti...

— Tau ir nereiks, mieloji. Aš pasikalbėsiu už mudu abu. Bus geriausia pasakyti rytoj vakare, kaip manai? Kai išvažiuos tavo brolis.

Reičelė pasakė, kad tikriausiai pritaria. Ji sėdėjo ant lovos krašto su naujais žydrais naktiniais, vėl labai liekna ir pirmą kartą po ilgos pertraukos tikrai patraukli tuo savotišku tarsi greit pradingsiančiu žavesiu. Evanas sekundę panoro mestis ant jos, bet tai būtų tik pagadinę puikius jų puoselėjamus planus.

— Ei, tačiau ar nekeista, — kalbėjo ji, — kad taip blogai jaučiuosi dėl kažko, ką puikiai žinau būsiant į naudą?

— Ryte pasijusi geriau, — patikino Evanas. — Įsivaizduoju, ryte pasijusi geriau dėl daugybės dalykų, po to, kai mes... na žinai... kai šiek tiek užsiimsime vienas kito inventorizacija.

Jiedu rūpestingai vedė kalendorių. Rytoj, pasak gydytojo nurodymų, bus pirma diena, tinkama įprastam pasimylėjimui. Kadangi mylėtis popietę jaunajai porai visada atrodė šauniau nei mylėtis naktį, abu be abejonės pakankamai nekantravo sužinoti, kaip tai atrodys vėlyvo ryto valandomis.



Per pusryčius jaunieji Šepardai vos pajėgė susiturėti nemėtę vienas kitam ilgesingų, reikšmingų žvilgsnių, o Filas Dreikas niekaip negalėjo nepastebėti, kad po stalu jiedu tvirtai susikabinę rankomis.

Po įprastinio Glorijos signalo, kad visus paleidžia: „Ką gi, sutvarkysiu šias bjaurias lėkštes”, visi atsistojo. Jaunieji Šepardai užgaišo pakankamai ilgai, kol atsisveikino su Filu ir palinkėjo jam geriausios sėkmės mokykloje, paskui abu kone pastriuokom nuskuodė laiptais, nekantraudami likti vienu du.

Filas prieš patraukdamas į savo kambarį krautis lagaminėlio palaukė, kol praeis tinkamas intervalas — penkios ar dešimt minučių. Baigęs darbą be abejonių ir jaudulio žinojo, ką darys toliau. Jo planas buvo visiškai paprastas: patraukti koridoriumi, be garso padėti lagaminėlį ant grindų, smiliumi praskirti taškuotas muslino užuolaidėles ant durų stiklo ir dirstelti vidun.

O, Jėzau, tai buvo pats nuostabiausias ir pats baisiausias kada matytas vaizdas — pasaulio ištakos — jį taip staiga užplūdo gėda, kad netrukęs nė poros sekundžių paleido audinį.



Evanas staiga sustingo jos glėbyje ir šūktelėjo:

— Žiūrėk!

— Kur žiūrėt?

— Kažkieno ranka ką tik ją paleido... durų užuolaidėlę... mačiau sujudant.

Evanas, padrąsintas žinojimo, kad patenkino žmoną, jau buvo bebaigiąs, tačiau dabar tai buvo beviltiška. Tepajėgė nuo jos nusiristi ir tysojo ant šono gaudydamas kvapą. Kai jau galėjo kalbėti, pasakė:

— Spėju, tavo mažajam broliukui patinka žiūrėti.

— Evanai, netikiu, kad iš tikrųjų tai pasakei, — pasipiktino Reičelė. — Manau, tau paprasčiausiai pasivaideno. — Ji taip pat kvėpavo sunkiai, taigi turėjo pralaukti porą trejetą širdies dūžių, kol atgavo balsą. — Visi žino, kaip lengva ką nors įsivaizduoti, o paskui manyti, kad iš tiesų taip buvo. — Ji vėl patylėjo, kol atsikvėpė. — Be to, toks elgesys paprasčiausiai nebūdingas Filui. Jis niekada...

— Nori lažintis? — mygo Evanas. — Nori lažintis, kad jis stoviniavo ten visą vasarą? Žvilgčiodamas ir žaisdamas su savimi.

— Neketinu klausytis nieko panašaus. Nenoriu daugiau girdėti šitų šlykščių begėdiškų...

— Kas sakė, kad tau reikės klausytis? Kas sakė, kad tau reikės girdėti?

Jis pakilo ir pradėjo žirgliodamas po kambarį rengtis darbo drabužius. Su piktos energijos pertekliumi segiojosi, sagstėsi, traukė užtrauktuką.

— Žinau, ką sakau, — pareiškė, — ir neketinu to pamiršti.



Paskutinės akimirkos paliekant Kold Springą Filo Dreiko atminty visada išliko miglotos. Žinojo, kad žemyn nusitempė lagaminėlį, nes įvažiavime jau signalizavo geležinkelio stoties taksi, žinojo, kad tikriausiai stabtelėjo virtuvėje ir leidosi per daug jausmingai apkabinamas motinos, paskui jau sėdėjo traukinyje. Visas supuvęs miesteliūkštis tolo už nugaros.



— Manau, šitie bus... tinkami, — ankstyvą tos dienos popietę pasakė Kurtis Dreikas.

— Taip, tikrai, — pritarė Filas. — Puikūs kostiumai. Labai ačiū, tėti.

— Nuoširdžiausiai prašom.

Jiedu stovėjo baltai mėlynos fluorescencinės šviesos nutviekstoje vienoje iš keleto miesto centro mažmeninės prekybos bazės vyriškų drabužių parduotuvių, dažnai ir garsiai reklamuojamų per radiją. Kurtis lengvai perkalbėjo sūnų, kad pora naujų kostiumų iš tokios vietelės bus geresnis sandoris nei išleisti beveik tiek pat naujam tvido švarkui — ypač, kad senasis su odiniais lopais ant alkūnių dabar visai tinkamai atrodo.

Du kostiumai, rudas ir mėlynas, Filą šiek tiek neramino, nes jis įtarė, kad Irvingo mokykloje jie gali visiškai netikti. Tačiau mikliose pardavėjo rankose jie atrodė kaip vertinga prekė, jis įmantriai juos sulankstė ir vieną po kito įkurdino atskirų specialiai kostiumams pritaikytų kartoninių dėžučių šilkiniame popieriuje. Dėžutes paskui surišo dailia gelsva virvele.

Kai kurie aukšto dirbantieji gal ir atrodė tingūs, šiurkštūs ar apsileidę, neslėpė, jog norėtų kaip kitaip prasimanyti pragyvenimui, bet šitas verslą išmanė. Grąžą atiduodančios rankos ir grynuosius paslepiančio kasos aparato skambtelėjimas neužbaigia sandorio: stilius ir rafinuotumas, kurį parodai vėliau, pritraukia lankytojus grįžti. Tokie dalykai svarbūs, jei nori papildyti banko sąskaitą — jei nori, kol armija neprikirpo uodegos, su savo mergina daugiau savaitgalių praleisti Katskile. Viso vaidinimo pabaiga buvo ypač įmantri: iš po prekystalio, tarsi iš niekur, ištrauki ploną penkių colių medinę ritelę, iš kurios abiejų galų kyšo nedidukai metaliniai strypeliai. Greitai užlenki tuos iešmelius, kad apimtų juostelės sruogas, tada užkabini ir užspaudi viename gale, paskui kitame: paruoši dailią mažą rankenėlę nešimui ir visas suknistas reikalas baigtas.

— Štai, jaunuoli, — pasakė pardavėjas, — manau, sėkmingai dėvėsi šiuos kostiumus. Nors ne, luktelk... — jis, pakreipęs galvą į šoną, nužvelgė Filą nuo galvos iki kojų, — sprendžiant pagal tavo amžių ir kūno sudėjimą, tikriausiai išaugsi juos nė pusiau nenunešiotus. Aš teisus? Kiek tau — keturiolika?

— Šešiolika.

— O, atsiprašau. Tačiau atrodyti jaunesniu pagal amžių yra geriau nei atrodyti vyresniu, tiesa? Pavyzdžiui, man — dvidešimt šešeri, o dauguma galvoja, kad man jau per trisdešimt — vėliau galiu turėti problemų, tiesa? — atsukęs blėstančią šypseną į Kurtį, pridūrė: — Dėkoju jums dar kartą, pone. Labai dėkoju.

Vos atsidūrė triukšmingos gatvės švytėjime, Kurtis pasakė:

— Na, nesijausčiau taip blogai, Filai, vien todėl, kad kažkoks pardavėjūkštis apsiriko spėdamas tavo amžių. Gana greitai ištįsi ir papilnėsi. Man atrodo, kad šiomis dienomis dėl šito mažiausiai verta jaudintis. Taigi. Traukiam tiesiai į Centrinę?

„Vyrų bare” Biltmore, nekalbant apie patį pavadinimą, Filui labiausiai patiko, kad per trumpą ir pelningą keliaujančių privačių mokyklų auklėtinių sezoną niekam nerūpėdavo amžius. Netrukus ant vieno mažų stalelių palei sieną prieš jį jau stovėjo aukštas bokalas šalto kaip ledas pilstomo alaus, o dvigubas škotiško su vandeniu ir ledu buvo paruoštas tėvui. Kai kurie dalykai, atrodė, niekada nesikeičia: po kelių gurkšnių viskio blyškumas ir nuovargis Kurčio Dreiko veide užleido vietą sveikam raudoniui, o po antro rato jo akyse atsiras mielos kibirkštėlės, primenančios seniai seniai buvusį retą ir netikėtą Kalėdų rytą.