Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— ...niekada neturėjai namų, — nesiliovė Glorija, — nes tavo tėvas bailys, bailys, bailys...

Kurtis suėmė ją už vienos rankos, Čarlzas — už kitos. Greitai išvedę į koridorių laikė ten nežinodami, ko toliau griebtis. Nors apsilpusi, ji buvo pakankamai galinga, kovojo jų gniaužtuose, o balsas niekaip netilo: „...niekingas bailus kuilys. Taip, kuilys. Kuilys...”

— Gal galiu padėti? — pasiteiravo jaunas vyriškis.

Atrodė per jaunas būti gydytoju, bet aplink kaklą kabėjo stetoskopas, kaip dažnai nešioja jauni gydytojai.

— Taip, gal ir galite, — pradėjo Čarlzas, — reikėtų psich...

Būtų pasakęs „psichiatro paslaugų”, jei Kurtis nebūtų nutraukęs:

— Ne, viskas gerai. Tiesiog dabar mums reikia lifto, ir viskas.

Nuo tos akimirkos aiškiai vadovavo Kurtis. Kurtis, „bailus kuilys”, ją įtempė į, laimei, neperkrautą liftą, vedė pro skubančius darbuotojus, išrikiuotus neįgaliųjų vežimėlius ir gėles vestibiulyje. Akinančioje šviesoje prie pagrindinio įėjimo šūktelėjo taksi ir rūpestingai įtaisė ją ant galinės sėdynės kartodamas: „Štai taip, štai taip”. Čarlzo prireikė tik kartą — pasakyti tikslų Glorijos adresą Kold Springe. Paskui vėl Kurtis, įspraudęs penkių dolerių kupiūrą vairuotojui į delną, sušnibždėjo:

— Būk atsargus su ja, sūneli. Ši moteris emociškai sutrikusi.

— Kokia, pone?

— Psichiškai nesveika. Supratai?



Vyrai trumpam užlipo į viršų nuraminti Reičelės.

— Kaip malonu iš jūsų pusės, kad abu sugrįžote, — pasakė ji, — bet man viskas gerai. Tikrai, dabar viskas bus gerai.

Po šių žodžių abu bičiuliškai nudrožė į pritemdytą, vėdinamą barą „Prie sankryžos”.

— Manau, tu tiesiog žavingai susitvarkei, Kurti, — pagyrė Čarlzas. — Jei tai būtų palikta man, būčiau viską tik pabloginęs.

— Na, tokie jos pasirodymai labai liūdina, bet esu matęs ir blogiau. Kurį laiką Glorijai bus labai gėda, o paskui praeis, vėl viskas bus gerai, ar bent taip gerai, kaip visada. Be to, — Kurtis mąsliai pažvelgė į stiklinę, — be to, galvoju, kad bičiuliams psichiatrams dar mokytis ir mokytis.

— Taip, sutinku, — pritarė Čarlzas. — Iš tikrųjų, kuo nuoširdžiausiai pritariu. Tokios pačios pozicijos turėjau laikytis su savo... su vienu savo šeimos nariu.

— Gal kurią dieną ir galėsiu pasitikėti liguistais tipeliais... Spėju, karas jiems suteiks naujų žinių, bet ne dabar. Dar ne. Psichiatrai klaidžioja tamsoje, ir viskas.

— Būtent.

Kai abu mielai ėmėsi antro gėrimo, paskui smagiai sutarė pasilikti čia priešpiečių, Čarlzas Šepardas prasitarė:

— Žinai, kas keista, Kurti? Aš net nenutuokiu, kuo tu užsiimi. Žinau, kad esi vadovaujantis darbuotojas versle, žinoma, bet niekada iš tikrųjų...

— Ne, „vadovaujantis darbuotojas” nėra visai tikslu. Galima sakyti, aš daugiau štabo seržantas nei įgaliotasis karininkas. Dirbu Philco Radio ir viskas. Daugybę metų pats pardavinėjau, paskui perėjau į pardavimų valdymo skyrių. Aš esu vienas iš keturių pardavimo vadybininko padėjėjų didžiojo Niujorko teritorijoje.

— Na, skamba labai... tai tikrai įdomu. Geras mano armijos laikų bičiulis nuėjo į radijo verslą, maždaug dvidešimt aštuntaisiais ar dvidešimt devintaisiais, ir, manau, kad pradėjo būtent Philco. Nesitikiu, bet gal kada girdėjai apie Džojų Reimondą?

— Atrodo, negirdėjau, — pasakė Kurtis, — tačiau juk buvo gana sunkūs... supranti... nuo dvidešimt devintųjų įvyko gana smarkūs pardavimų personalo pokyčiai.

Čarlzas pritarė galįs lengvai visa tai įsivaizduoti.



— Tai kaip ten buvo, kai ji grįžo namo? — tą popietę teiravosi brolio Reičelė. — Ji vis dar nepilno proto?

— Matai, nežinau. Ta prasme, kad tikrai nežinau, Reičele, nes aš jos nemačiau. Pabeldusi į mano duris ji pranešė, kad gimė vaikelis, ir viskas. Tada sėdau ant dviračio ir atmyniau čia. Kai išvažiavau, manau, ji buvo savo kambaryje.

— Štai kaip. Dabar ji lindės ten ilgai, mėgins priversti mus pasijusti blogai, nes pati blogai jaučiasi. Tėtis sako, kad jai vertėtų pasigėdyti tokių protrūkių, tokių sprogimų, tik jis juos vadina „pasirodymais”. Jis sakė, kad su šiuo ciklu susipažino dar prieš jiedviem susituokiant. Oi, bet klausyk, daugiau nekalbėkim apie šitą mėšlą, gerai?

Gailiuosi, kad apskritai papasakojau tau, kas nutiko. Kodėl tau nenuėjus ir neužmetus akį į sūnėną? Tiesiog paprašyk mergaičių koridoriuje. Pasakysi, ar jis tau neatrodo kaip iš akies luptas tėvas?

— Taip, žinoma, — neprieštaravo Filas, — užmesiu akį.



Glorija visiškai užsisklendė kitoms dviem savaitėms. Iš likučių, randamų kiekvieną rytą virtuvėje — pieno, kiaušinių ar mėsos dėmių ant bufeto klijuotės — buvo aišku, jog naktimis ji nulipa pavalgyti, bet miegamasis tapo jos prieglobsčiu ir tvirtove, išskyrus atsitiktinius grindlenčių girgždesius, iš jos kambario nebuvo girdėti nė garso.

— Taip, suprantu, tikriausiai reikėtų nueiti ir su ja pasikalbėti, — praėjus savaitei aiškino vyrui Reičelė, — bet tikrai nemanau, kad man patiks. Nenoriu.

Evanas išskleisdamas laikraštį sumurmėjo, kad, jo manymu, kartais geriausia viską palikti kaip yra.

— Aš vis dar galvoju paskambinti tėčiui ir paklausti patarimo, bet tai beprasmiška, nes žinau, kad jis pasakys, jog nieko negalima padaryti.

— Teisingai, — pritarė Evanas, tvirtai perlenkdamas laikraštį, kad būtų patogiau skaityti. — Tarp kitko, jei nepaliauji vadinusi ją pamišėle, tai ir leisk jai būti pamišėle.



Evanas asmeniškai jautė, jog negali daug dėmesio skirti kažkokiai niūriai naminei krizei, nes tikrieji jo širdies interesai slypėjo kitur.

— Tėtuk, — per vieną šeštadienio pasivažinėjimą kreipėsi į jį Ketlina, — mamytė sakė, kad judu vėl geri draugai.

— Na, nieko keista, širdele. Kas sakė, kad išsiskyrusieji negali būti gerais draugais?

Buvo nepaprastai malonu žinoti, kai paleidęs vairą kedeno dukters plaukus, kad tik po kelių valandų laikys glėbyje jos mamą.



Filo Dreiko interesai taip pat pasidalijo. Po Arono vakarėlio jis lengvai ir džiugiai bendravo su Costellos virtuvės personalu bei padavėjomis. Nebereikėjo netgi valgyti namuose, nes sočias vakarienes su tyliu vedėjo pritarimu („Reiktų šiam berniukui pridėti kiek svorio, tiesa? Juk turės ginti mūsų šalį!”) jam paruošdavo darbe.

Vieną vakarą, prieš sutemstant, kai visas švytintis nuo maisto ir draugiškumo jis ėjo pro tarnybines duris, pamatė tolimajame aikštelės gale įsukantį ponios Talmadž limuziną. Ralfas taip lėtai riedėjo pro kelis pastatytus automobilius, tarsi vėžintų turistus, o du besišypsantys keleiviai buvo Flešas Ferisas ir daug jaunesnis berniukas.

— Tik tikriname tave, Dreikai, — šūktelėjo Ferisas, kai limuzinas sustojo. — Norėjome įsitikinti, ar sunkiai čia pluši.

— Gerai, — tarstelėjo Filas, rūpestingai taisydamasis kepuraitę. — Džiaugiuosi, kad užsukot.

— Čia Rodąs Volkotas. Jis taip pat mokysis Dirfilde.

— Sveikas, Rodai.

— Sveikas.

Berniukui buvo kokie dvylika, vargiai internatinės mokyklos amžiaus, bet tiesė pečius ir visaip stengėsi Flešo draugijoje atrodyti vyresnis.

— Dirfildas visiems naujiems mokiniams išsiuntinėjo tokį raštą, — aiškino Flešas, — taigi panorėję galėjome susitikti, o Rodąs buvo vienintelis iš šios salos dalies. Jis nedidukas, tai tiesa, bet pamatytum jį ant dvirko — tas vaikas tikras keliautojas.