Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Puiku.

— Ne itin daug darbo čia šį vakarą.

— Paprastai iki tamsos nedaug kas užsuka, paskui tenka sukrusti, jei noriu užkalti baksų.

— Suprantu. Tikiuosi, užkalsi daugybę baksų.

Filas švystelėjo žibintuvėlį į orą. Tas apsisukęs saugiai įsitaisė jo delne. Tenisininkai panašiai kartais elgiasi su raketėmis.

— O kaip jūrų pėstininkai, Flešai? — pasiteiravo. — Ar vis dar planuoji kitą žiemą bandyti?

Flešas sumirksėjo ir droviai nuleido galvą, atrodo, netgi susitraukė truputį, tiriamas nepatiklaus Rodo Volkoto žvilgsnio. Paskui pralemeno, kad dar nenusprendė. Gali mėginti, gali ir nemėginti. Dar galvoja.

Prieš limuzinui pajudant Ralfas atsisuko vairuotojo sėdynėje, lėtai linktelėjo ir mirktelėjo Filui, tarsi užsimindamas, kad nepraleido nė žodelio. Akivaizdu, jokia šio pasaulio silpnybė nepraslysdavo pro šitą tipą nepastebėta.



Reičelė ką tik pamaitino kūdikį ir paguldė jį vėlyvo ryto miegeliui. Tada ir nusprendė, kad motinos izoliacija užsitęsė pakankamai ilgai. Ant pirštų galiukų išsėlinusi iš kūdikio kambario ir uždariusi duris moteris iš karto suprato, kaip paprasta ir natūralu bus nueiti ir susitvarkyti su tomis uždaromis durimis koridoriaus gale.

Pirmiausia dirstelėjusi į veidrodį pasitikrino, ar gerai atrodo — plaukai sutvarkyti, veide įsitaisiusi maloni rūpinimosi kitų gerove išraiška — tada įveikė likusį atstumą iki Glorijos durų ir aiškiai pabarbeno.

— Mama? — šūktelėjo, — žinau, kad nekaip jautiesi, bet gal vis dėlto ateitum pas mus? Visi tavęs pasiilgome.

Iš esmės tai ji ir ketino pasakyti, išskyrus pastarąją frazę. „Visi tavęs pasiilgome” nuskambėjo tarsi pati savaime. Laukdama kokio nors atsako Reičelė stengėsi susiimti — teks ištverti sunkų supuvusių svogūnų, o gal seno apkartusio majonezo kvapą.

Bet oras kambaryje buvo stebėtinai gaivus — atverti langai puikiai vėdino dieną naktį — o Glorijos išvaizda ne mažiau stebino: mama vilkėjo švarią madingą vasarinę suknelę, ir, jei nekreiptum dėmesio į kiek įžūliai pakeltą smakrą, tarsi rodantį, kad ji neturi dėl ko atsiprašinėti, jos veidą būtum galėjęs pavadinti romiu. Tačiau buvo aišku, kad Glorija nepradės kalbėti, kol Reičelė nepasakys ko daugiau.

— Kūdikį ką tik paguldžiau, — paaiškino Reičelė, — po pietų pamatysi. Galėsi palyginti, kaip jis pasikeitė per tokį trumpą laiką. Jei ir toliau taip, nebežinosime, į kurį taps panašus.

— Na, jie visi keičiasi, kol naujagimiai, — pareiškė Glorija. — Ir tu labai pasikeitei, ir Filas.

Jos balsas buvo šiurkštus, kaip ir galima buvo tikėtis po dviejų savaičių tylos ir baisybės cigarečių, bet ji išlaikė tokį patį ramų toną: atrodė, neįmanoma, jog ši moteris trykštų pagieža, apšauktų ką bailiu ar keltų kokių kitų rūpesčių.

— Ar galiu pagaminti tau ką priešpiečiams, mama? — teiravosi Reičelė. — Gal dar ko reikia?

Kai Filas atsikėlęs nulipo žemyn, rado jas abi įsitaisiusias svetainėje, murmančias ir čiauškančias virš kūdikio. Jam nereikėjo jokio ženklo iš sesers, kad suprastų, jog geriausia elgtis lyg niekur nieko.

Visi laukė Evano. Reikėjo, kad vyras grįžtų namo ir įteisintų grįžusią ramybę. Jiems pasisekė, nes, kai išlipo iš automobilio, pasirodė besąs kuo puikiausios nuotaikos.

— Glorija, — pastebėjo, — gera jus matyti.

Tačiau Filui pasirodė, kad šito apsukraus darbininkėlio šypsena pamačius vėl atsigavusią Gloriją nežadėjo nieko gera.

— Manau, šią vasarą ištvėrėme nemažai pakilimų ir nuosmukių, — pasakė Glorija, kai buvo atnešti gėrimai, — bet aš manau, dabar visi būsime laimingi, tiesa?

Keturioliktas skyrius

Frenką Broganą pašaukė pirmą rugsėjo savaitę. Paskutinę dieną gamykloje jis ištiesė Evanui Šepardui naują raktų nuo buto Džonsono aukštumose rinkinį ir paprašė:

— Duok man dar dvi naktis, gerai? Tada, kai tik būsi pasiruošęs, galėsi temptis savo mantą, visas butas priklausys tau.

Tą popietę namo susiruošusio Evano galvoje nemaloniai sukosi žodžiai „kai tik būsi pasiruošęs” — kaip apskritai galima teigti, kad esi kam nors „pasiruošęs”? — tad pagalvojo, jog būtų visai nieko stabtelti prie tėvo namų ir pasitarti.

— Ne, Evanai, — pareiškė Čarlzas, kai jie sėdėjo vienas priešais kitą prie keturkampio virtuvės stalo. — Nemanau, kad kraustytis apskritai išmintinga. Glorija sunkiai ištvers, o aš, pasakysiu, būsiu jos pusėje. Jūs bandote išsisukti nuo sutarties, paliksite moterį be išeities ir tikriausiai bankrutuoti. Apvilsite ją taip, kaip net normalus, stabilus žmogus pasipiktintų, o privalote nepamiršti, kad ji nėra normali. Jei būtum matęs ją tądien ligoninėje, tau abejonių nekiltų.

— Dėl to man niekada nekilo abejonių, tėti. Šita mintis — Reičelės. Aš tik pritariau, nes manau, kad ji teisi. Iš pat pradžių baisiai suklydome mėgindami gyventi be jokio privatumo. Abu norime tai užbaigti, ir kuo greičiau, tuo geriau. Paprasčiausiai.

Garai nuo verdančio puodo su morkomis aptraukė Čarlzo akinius. Kai nusiėmęs jis pradėjo kruopščiai šluostyti stiklus popierine servetėle, Evanas dar kartą įsitikino tuo, ką jau seniai pastebėjo: jei užklumpi jį be akinių, iš senojo vyriškio veido dingsta visas ryžtingumas. Tokiame veide nėra nieko bauginančio, vargu ar apskritai galima kalbėti apie kokį charakterį.

— Klausyk, Evanai, vis tiek, kaip visada, pasielgsi, kaip nori. Viskas, ką galiu padaryti, tai stebėti, laukti ir linkėti tau sėkmės, tik norėčiau būti labiau įsitikinęs tavo sprendimo teisingumu. Priežastimis, nulemiančiomis tavo sprendimą, štai ką mėginu pasakyti.

Akiniams grįžus į vietą Čarlzas vėl tapo savimi.

— Kad ir vardan ko taip elgtis būtų verta, — pridūrė, — pasakysiu štai ką: tokiomis aplinkybėmis žeisti ligotą moterį — šitaip aš niekada nepasielgčiau. Tokio dalyko net nesvarstyčiau.

— Žinoma, ir nesitikiu, kad darytum, — atkirto Evanas, — bet tikriausiai pirmiausia ir nebūtum dalijęsis nuoma, tiesa? Taigi čia ne tavo problema. Tai Reičelės ir mano problema, tiesa?

— Ar čia mano sūnelis? — iš kito kambario atsišaukė Greisė. — Štai ką tau pasakysiu, jaunuoli, man nesvarbu, kokios svarbos tas jūsų pasitarimas, kiek nuo to priklauso pinigų ar ko kita. Noriu, kad dabar pat ateitum ir apkabintum savo motiną.



— Na, manau, šiandien liūdniausias šios vasaros vakaras, — pareiškė Glorija. — Rytoj mus palieka Filužis. Ai, bet nesvarbu, mielasis. Liūdėsime, siaubingai tavęs pasiilgsime, bet privalai žinoti, kaip didžiuojamės, kad tau puikiai sekasi ten, Irvinge.

Visiems trims svetainėje įsitaisiusiems besišypsantiems jos klausytojams buvo aišku, kad jos prisipažinimas apie liūdesį tėra tik formalumas. Nuo tada, kai išlindo iš savo slėptuvės, ji taip džiaugėsi kasdieniniais reikalais, kad net balsas įgavo naujo švelnumo ir jėgos.

Sugniaužęs kumščius Filas plačiai ištiesė abi rankas vaizduodamas mieguistą ir pasakė, kad džiaugiasi išėjęs iš Costelb’s. Šiandien galės griūti į lovą ir keltis tuo pat metu kaip visi žmonės.

— Mums šitas vakaras taip pat patinka, — pareiškė Reičelė, užbaigdama laimės ratą. — Rytoj Evanui iki vidudienio nereikia į darbą, nes gamykla visą rytą bus uždaryta inventorizacijai. Tai tarsi mažytės atostogos.

— Nuostabu, — apsidžiaugė Glorija. — Ar kas norės dar kavos?

Kai atsidūrė vieni savo kambaryje ir ruošėsi gulti, Evanui atsirado galimybė papasakoti žmonai apie Džekson Haitsą.