Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Kas nutiko, Filai? Juk tikrai neišgyveni dėl to drabužių parduotuvės klerko klaidos, tiesa? Neturėtum leisti tokiems dalykams graužti tavo smegenis. Tikėjausi, kad šiandien turėsime daugiau laiko ir galėsime išsamiau pakalbėti apie tavo planus užaugus. Žinau, šiuo metu negali planuoti nieko kita, tik mokykla ir armija — tik tai prasminga, kol tęsiasi karas, bet galvoju, ar esi pasiruošęs apsvarstyti kitokios rūšies atsakomybę? Bandau pasakyti, Filai, kad tavo motina — labai trapi būtybė.

— Taip. Žinau.

— Ji itin pažeidžiama ir vaikiška, kad išgyventų, nuolat turi į kažką atsiremti, nuo kažko priklausyti.

— Visa tai žinau, tėti, tau nereikia aiškinti tokių...

— Gerai, gerai. Anksčiau aš tempiau tą naštą, o dabar mėginu galvoti apie ateitį. Visko negalima palikti tavo sesers atsakomybei, ji turi savo šeimą, taigi įsivaizduoju, kad rūpesčiai atiteks tau. Ne, nesakau, kad dėl kažko būtina, supranti, labai sunerimti jau dabar, Filai, bet tai kažkas, ko neturi pamiršti. Gerai? Sutarta? Galime sukirsti rankomis?

— Žinoma, — patikino Filas ir jiedu pakratė rankas, rimtai, kaip vyrai, sudarantys didžiulių turtų vertą sandorį, nors Filas nieko nenutuokė apie terminus.

— Dabar, — pridūrė Kurtis, — jei tu nieko prieš, pasėdėsiu čia kaip išvargęs senis, o tau, manau, verčiau reikia paskubėti. Viskas gali palaukti, tik traukinys nieko nelaukia.

Filas nubėgo. Su nepatogiu gremėzdišku bagažu nuskubėjo žemyn Biltmoro laiptais, paskui skersai Centrinės stoties salę ir prasmuko pro reikiamus vartelius pačiu laiku — prieš jiems užsitrenkiant.

Kai tviskantis tylus Naujosios Anglijos traukinys išriedėjo iš tunelio ir pralėkė pro eiles nuobodžių vienodų atokesnės miesto dalies daugiabučių, nebeliko nieko kita, tik važiuoti.

— Sveikas, Dreikai.

— Kaip laikaisi, Dreikai?

Ne kažin kas, bet keletas Irvingo berniukų traukdami pro šalį į priekinius vagonus ieškoti būrelio tinkamesnių irvingiečių vis dėlto pasisveikino. Vienas netgi stabtelėjo ir paklausė, kaip jis praleidęs vasarą, pavadino „Filu”.

Bet neilgai gėrėjosi pro šalį skriejančia lange įrėminta Konektikuto žaluma. Šį rytą Filipas Dreikas užmatė seserį susijungusią, besiporuojančią su Evanu Šepardu. Tikriausiai net ir laikas niekada nepajėgs ištrinti tos gėdos. Berniukas žinojo, kad nuo gėdos galima išsigydyti, pasveikti kaip nuo ligos, jei esi pasiruošęs ją išrauti iš savęs visam likusiam gyvenimui, bet tai nereiškia, kad yra koks nors būdas išsigelbėti nuo žinojimo, kad gėda kadaise tūnojo širdyje.



— Ar norėtum, kad šį vakarą pašildyčiau kepto ėriuko, mieloji? — tą pačią dieną kiek vėliau teiravosi Glorija. — O gal judu su Evanu verčiau norėtumėte viščiuko frikasė? Būtų nesunku, tikrai, nes man tereikėtų...

— Tiesą sakant, — pertraukė ją Reičelė, — nemanau, kad mudu su Evanu šį vakarą čia vakarieniausime, gal verčiau tiesiog pasiruošk ką nors sau, gerai?

Nelaukdama tolesnio kamantinėjimo ji spruko iš virtuvės ir užbėgo laiptais. Dabar tapo lengva šitaip išsigelbėti prisidengus kūdikiu, bet su naujagimiu tikrai nebuvo patogu valandų valandas laukti, kol namo parsibels Evanas. O šią popietę Reičelės laukime tvyrojo kažkokia nenusakoma įtampa, kuri išblėso tik ant laiptų pasigirdus sunkiems žingsniams.

— Žiūrėk, mielasis, — pasigyrė Reičelė, — atnešiau šalto alaus.

— Puiku.

— Žinau, kad nekantrauji viską užbaigti, aš taip pat, bet, manau, geriau pirma minutėlę pasikalbėkim, kaip manai?

— Žinoma.

Jis sudribo į kėdę netoli ugniakuro.

— Gal norėtum, kad užkurčiau židinį? — droviai pasiteiravo Reičelė.

— Židinį? Tokiu oru? Gal iš proto išsikraustei?

— Ką gi, gerai, bet paklausyk. Žinau, pasakysi mamai, kad mudviem reikia privatumo ir visa kita, tai yra svarbiausia, bet ką bekalbėtum, nepasakok apie šio ryto užuolaidėlę, gerai? Neskųsk Filužio.

— Ką reikės, tą ir pasakysiu, Reičele.

— Gerai, — spyrėsi ji, — bet jei paskųsi Filužį, aš niekada...

— Štai kaip? Tu niekada ką?

— Niekada tau neatleisiu. Visada už tai tavęs nekęsiu. Nejuokauju, Evanai.

— Kurgi ne, kurgi ne.

Jis atsistojo, garsiai atsirūgo, nusišluostė drėgnas lūpas ir patraukė prie durų.

Pokalbis apačioje tęsėsi ne ilgiau nei dešimt penkiolika minučių ir tikriausiai buvo labai prislopintas, nes Reičelė, grąžanti rankas ir siūbuojanti, tarsi apimta kažkokios keistos kančios, negirdėjo nė vieno jų balsų.

Paskui atsistojo ir nuskubėjo prie durų, nes grįžo Evanas. Pasakė, kad viskas sutvarkyta, viskas baigta, motinai pasakyta, kad jiedu išsikraustys per porą dienų.

— Kaip ji sureagavo?

— Atrodo, visai gerai. Ką, po velnių, jai beliko daryti, kai geriau pagalvoji.

— Ar pasakei jai apie... ar paskundei Filą?

Evanas pradėjo žingsniuoti po kambarį, atsitraukė nuo Reičelės, vertė ją laukti atsakymo.

— Na, ketinau, — pagaliau prisipažino, — dabar beveik norėčiau, kad būčiau pasakęs, bet neprireikė.

— O, ačiū Dievui, dėkui Dievui.

Staiga jis atsisuko.

— Tu tokia juokinga, Reičele, ar žinai? Tu visą laiką „visus myli”, už viską „dėkoji Dievui”, po galais, padėkojai Dievui netgi tą dieną, kai mane išspyrė iš armijos. Noriu pasakyti, tu pakankamai daili, bet tokia minkšta. Minkšta kaip šūdas.

— Taip negražu, Evanai.

— Štai ir vėl: negražu, nedora. Tu tikrai manai, kad šiame pasaulyje kas nors būna gražu? Nes paklausyk, vaikuti, turiu tau naujienų. Nėra nieko dora.

— Juk žinai, man nepatinka, kai vadini mane vaikučiu.

— Vaikuti! — rėžė jis su aistra, išgąsdinusia juodu abu. — Vaikuti, vaikuti, vaikuti, vaike, vaike, vaike! Kodėl, po velnių, nepalieki manęs ramybėje?

— Paliksiu tave ramybėje, — atkirto ji, — kai liausiesi kalbėjęs su manimi tokiu siaubingu, nepakenčiamu...

Štai tada Evanas žengė artyn ir šėrė jai per veidą. Tarsi tik pliaukštelėjo, bet to pakako, kad pačiam nudiegtų ranką, o Reičelės galvutė tiesiog persisuko, ji pati nulėkė atgal, užkliuvo už lovos, nukrito, persivertė ir atsisėdo. Dar neverkė ir į vyrą nežiūrėjo, bet skruostu nusidriekė tamsus raudonas dryžis, primenantis Teksaso žemėlapį. Evanas suprato, kad turi kuo greičiau iš ten nešdintis, nes dar kartą jai voš.



Evanas jau išsiaiškino, kad geriausia išsivaduoti iš pykčio padeda vairavimas — sudėlioja mintis, nuramina nervus. Juk negali nesivaldyti, kai vairuoji automobilį. Sukiodamas vairą, kreipdamas dėmesį į eismo šviesas ir greičio apribojimus visada žinai, kad netrukus vėl pradėsi protingai mąstyti ir kurti racionalius planus.

Pirmas protingas ketinimas šįvakar buvo susirasti telefono būdelę ir į ragelį sušukti: „O, Dieve, Mere, noriu tave pamatyti, privalau...”, bet šitą atidėjo į šoną, nes jau vystėsi kitas, geresnis planas. Tikriausiai ši naktis nelabai tinkama apsilankymui Merės bute, be to, netrukus bus kitų naktų, ir ne viena. Verčiau suks namo, o dar geriau — patrauks namo gerokai vėliau, kai prisisiurbs pakankamai, kad būtų apsunkęs, romus ir mieguistas, kai nuleidęs galvą prašys Reičelės atleidimo.

Netrukus sėdėjo tarp nepažįstamų senoje pakelės smuklėje, kur iššvaistė tiek laiko su kitais gamyklos darbininkais nieko nevertais, nuobodžiais metais, kai gyveno pas tėvus. Baisiai troško viskio, bet žinojo, kad juo negalima pasitikėti — tokiais atvejais reikia alaus. Jei po kažkelintos taurės nepajusi, kad viskas susitvarkė, visada galėsi paprašyti daugiau.