Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Besibaigiant valandai jis nervingai įsitempęs pradėjo stebėti duris Bill Baileys gale. Kai Merė galų gale pasirodė, jis išjungė variklį ir iššoko jos pasitikti.

— Dieve mano, — nustebo Merė, — čia tikrai tavo automobilis? Naujas?

— Ai, keturiasdešimtųjų, — pasikuklino Evanas. — Pasičiupau praktiškai metalo laužą, prasikrapščiau ilgiausiai, sutvarkiau, dabar rieda visai nieko.

— Na, nesistebiu, — atsakė ji, o akyse švietė subtilus siūlymas pasierzinti. — Tu su automobiliais visada buvai savotiškas genijus, tiesa?

Ji pasakė, kad už kokių poros mylių yra gana šauni vietelė, vadinasi „Pas Oliverį”. Vienintelė bėda ta, kad ji turinti pasiimti ir savo automobilį, jog paskui galėtų parvažiuoti namo, o rytoj važiuoti į darbą. Gal jis sutiktų su šia dailia savo mašinyte, tarkim, sekti paskui?

— Su malonumu, ponia.

Evanas švystelėjo į viršų dešiniosios rankos pirštus tarsi liesdamas įsivaizduojamos vairuotojo kepuraitės snapelį ir trumpam priminė šlykštųjį mažąjį svainį, nors Merei tas gestas pasirodė visai žavus: jos akys susiaurėjo. Trumpai skardžiai nusijuokusi ji patikino, kad ilgai neužtruks.



— Taip, bet tada buvome dar vaikai, Evanai, — aiškino ji po pusvalandžio, po antros taurės gilioje pusapskritėje „Pas Oliverį” kabinoje. — Elgėmės kaip kokie dvylikamečiai ar trylikamečiai kai... na, žinai... kai susituokėm. Ar tau taip neatrodo?

Evanas dairėsi ištaigingoje mažoje erdvėje, ar bent bandė dairytis, ir spėliojo, kodėl taip sumažintas apšvietimas, beveik visiškai tamsu. (Ar tikimasi, kad susiglausi ir glamonėsies? Ar čia tokia vieta, kur automatiniam patefonui gaudžiant ir aimanuojant kokią sentimentalią karo metų dainušką gali ranka patvarkyti savo merginą?)

— Ką gi, taip, tikrai, — pritarė. — Bet kodėl susigrąžinai mano pavardę ir davei ją Ketlinai?

— Žinai, tavimi dėta daug reikšmės tam neteikčiau, — pasakė ji vis tokiu pat aiškinančiu, patariamuoju tonu. — Tiesiog padariau taip prieš porą metų, kai mergaitė pradėjo mokytis. Tuo metu atrodė nekvaila, be to, kalbant apie vardus, man visada labiau patiko Šepard.

Evanui ne itin gerai sekėsi — tai buvo aišku — bet pokalbis nenusilpo ir nepradėjo trūkinėti, vis dar tekėjo sklandžiai. Kiekvienas tamsoje atsitiktinai užmetęs akį į jų staliuką būtų pasakęs, kad porelė kartu puikiai leidžia laiką.

— Tai kas nutiko dantų gydytojui? — paklausė Evanas.

— Kokiam dar dantų gydytojui?

— Pati žinai. Tavo motina kartą pasakė, kad tu susižadėjai su studentu — būsimu dantų gydytoju.

— Oi, Dieve mano. Tai buvo prieš daugybę metų, gal pirmame kurse, mes nebuvome susižadėję — tikriausiai mano motina kažką ne taip suprato. Juk žinai, ji vargu ar ką supranta tinkamai.

Tada jam toptelėjo, jog pasitaikė gana gera proga paklausti: „Gerai, o kiek kitų vyrukų apskritai buvo?” arba: „Tai kas dabar tavo gyvenimo vyras?” Bet jis tik pradėjo mintyse formuluoti klausimą, kai prakalbo Merė:

— Bet kaip gi tu, Evanai? Kokia tavo žmonelė?

— Na, ji labai miela, — atsakė. — Labai miela, manau, tai ir yra bėdos dalis. Ji kaip maža mergaitė — ji ir yra maža mergaitė. Noriu pasakyti, kad, kai turėjome savo būstą Amitivilyje, viskas sekėsi puikiai, ten mums buvo gera, bet dabar gyvename su jos pamišusia sena motina ir bjauriu mažuoju... Klausyk, Mere, aš tikrai nelinkęs leistis į šitas kalbas, gerai?

— Taip, žinoma, — sutiko Merė. — Pasakok, ką tik nori, ko nenori — nepasakok, man viskas tinka.

Bet Evanas visai neketino šiai merginai nė toli gražu tiek atskleisti apie asmeninį gyvenimą, o dabar jautėsi kvailai užsičiaupęs.

Vienas menko apšvietimo patalpoje privalumų buvo tas, kad kiekviena mergina atrodė verta milijono. Jeigu tik jis dabar nurimtų ir pamėgintų atsipalaiduoti rafinuotoje šios merginos draugijoje! Ji tokia daili, šiek tiek pašiepiančiomis akimis, nuostabiais skruostikauliais ir gausiai vilnijančiais plaukais — gal dar būtų įmanoma šitaip jaukiai įsitaisius pasėdėti. Ko kita, po velniais, jis kvailai tikėjosi?

— Dar vieną gėrimą? — pasiūlė.

— Na, ne, jau vėlu, — reikia pabrėžti, jog pakankamai mandagiai atsisakė Merė. Bet paskui, tarsi neturėdama jokių kėslų, tik norėdama priversti jo širdį stipriau plakti, pasakė:

— Galvoju, gal norėtum pamatyti mano butą— jis kone už kampo. Ten ir išlenktume stiklelį prieš miegą.

Sekdamas paskui jos automobilį tiesiu skaldos keliu tarp bulvių laukų (jau antrą kartą šiandien džiaugėsi, kad jos mašinytė — tik dulkėtas ketvirto dešimtmečio pradžios kledaras, nes tai sakyte sakė, kad ji dar nepakliuvo į nagus kokiam turtingam išperai), Evanas Šepardas suprato, kad laikytų save tikru asilu ir amžiaus bukagalviu, jei leistų šiai moteriai pasprukti.

Jos butas pasirodė esąs kadaise buvusio bulvių augintojo namo pusrūsyje, o Merė beveik ant kiekvienos sienos prikabinėjusi lentynų su knygomis ir plokštelėmis suteikė jam bauginančiai intelektualų vaizdą. Bet Evanas įtarė, kad šie koledžo mergaitės atributai neturės jokios reikšmės, jei jis greitai žengs teisingą žingsnį — kad ir dabar, kai ji ruošiasi atidaryti barą — ir buvo teisus. Jam tereikėjo prieiti pakankamai arti ir palietus jos liemenį sušnibždėti: „Mere”, kai ji apsisukusi vėl priklausė jam.

— O, tai juokinga, — tarė ji jo rankose. Kokią sekundę jis pamanė, jog ketina apsisukti ir ištrūkti, bet ji tik pakartojo, — o, tai tikrai juokinga. O, Evanai...

Jie suklupo, gal atsitrenkė, gal nugrimzdo į koledžo absolvento stiliaus paklotų ir čiužinių krūvą — vieno kambario buto kušetę. Kai muistėsi tarsi kovodami dėl erdvės, iš tikrųjų tik išsipainiojo iš vasarinių drabužių.

Taip, gal tai ir buvo velniškai juokinga, bet įvyko. Tikra tiesa: jis vėl įsimylėjo Merę. O, tie patys speneliai, kurie varė iš proto vidurinėje mokykloje, nepaprastos kojos, svaiginančiai drėkstantis kuokštas, jo rankoje atgyjantis jos kauburys. O, Jėzau, o, Mere...

— Evanai, — kartojo ji, — o, Evanai Šepardai...

Jie mėgavosi savo laiku, tęsė jį tiek, kiek norėjo, nejautė jokio poreikio atsiplėšti vienas nuo kito ir gerokai ilgiau, kai viskas buvo baigta.

Gulėdamas ant nugaros ir mirkčiodamas, kol kvėpavimas grįžo į normalų, Evanas panorėjo, kad šiame mokslo ir kultūros pilname kambaryje nedegtų šviesa. Vylėsi, kad Merė pirmoji prabils. Bet ji tik mikliai spruko į vonią ir užtruko ten pakankamai ilgai, kad jis iš makalynės atsirinktų savo drabužius. Kai išlindo vilkėdama medvilninį chalatėlį iki kelių, jis buvo atsikėlęs, apsirengęs ir šnairavo į knygų, sudėtų lentynose, pavadinimus.

— Kavos? — pasiūlė Merė.

Pagaliau jiedu virtuvėje išgėrė kavos. Čia niekas neliudijo apie aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą. Po poros minučių Evanas greta jos vėl kuo puikiausiai jautėsi, beveik žinojo, ką manys važiuodamas namo: kad jis — šėtoniškai patrauklus vyriškis.

— ...girdėjau apie tavo kaip šauktinio būklę, Evanai, — iš kitos virtuvės stalo pusės kalbėjo Merė. — Žinoma, apsidžiaugiau dėl Ketlinos, bet ir apgailestauju, nes manau, kad tu tikriausiai norėjai tarnauti.

— Na, taip, tu teisi, bet ką čia dabar. Juk nieko negalima padaryti. Be to, tai jau senovės istorija. Aš apie tai net nebegalvoju, nuo... supranti... negalvoju kasdien.

— Puiku, — pritarė ji. — Visada svarbu atskirti kasdieninius reikalus nuo senovės istorijos, tiesa?

Kai susiruošė išvažiuoti, ji atsistojo ir prie virtuvės durų vos juntamai, kažkaip varžydamasi jį apkabino.