Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Klarkas Garlandas pasakojo man apie jus, — tarė ji. — Jis mano, kad jūs puikiai tiktumėte Alegros pozicijai. — Alegros pozicijai? Ar tai susiję su Heimlicho manevru ar Kegelio pratimais? Aišku, ne — Džeraldina toliau aiškino, kad Alegra Orekchi yra Glorious viešųjų ryšių prezidentė ir kad ji turi dvi asistentes, kurios padeda jai kasdien tvarkytis, kaip ir dirbant su didesniais įdomiais projektais, tokiais kaip premjeros ir reklamavimas užmiesčio renginių, pavyzdžiui, Sandanso filmų festivalio ir Akademijos apdovanojimų.

— Jūs būtumėt jos antroji, — pasakė Džeraldina, turėdama galvoje antrąją asistentę, — bet jos pirmoji pradėjo tik prieš kelis mėnesius, tad pagal vyresniškumą jūs būtumėte lygios. Tai labai pastebima pozicija — tau teks daug bendrauti su Filu ir Toniu Vaksmanais, kaip ir aktoriais bei filmų kūrėjais.

Laukiau progos parodyti savo žinias apie kompaniją — Glorious, Oskaro eigą, bilietų kasų skaičių pastarųjų dvejų metų produkcijai, filmus, kurie jau eina, bet taip ir nesulaukiau. Daugiausia kalbėjo Džeraldina, o aš tik linkčiojau ir klausiausi. Kai ji galiausiai uždavė klausimą, tai padarė labai oriai.

— Dėl metų viskas gerai? — Visai nenutuokiau, ką ji turi galvoje. Kai neatsakiau, ji paaiškino:

— Iš jūsų diplomo metų matau, kad jums maždaug dvidešimt devyneri.

— Dvidešimt aštuoneri, — pataisiau.

— Taip, bet kuriuo atveju jūs dirbsite su daugybe viršininkų, kurie vyresni už jus, bet yra ir pora jaunesnių. Kai kurie vyresni asistentai dėl to nepatogiai jaučiasi.

Ar Džeraldina manė, kad aš jau išmesta į krantą?

— Ne, viskas gerai. Manau, kad proga pasimokyti iš tokių neįtikėtinai talentingų žmonių bus privilegija, — atsakiau džiugiai, galiausiai pavartodama vieną iš savo repetuotų darbo pokalbio frazių.

— Tada viskas. Susisieksime. — Ji atsistojo manęs išleisti. Pasiimdama savo portfelį ir paltą, nenuleidau akių nuo Harvio. Saugojausi, kad mano rankos neatsidurtų arti tų aštrių blizgančių dantų.

Praėjo dvi savaitės, o iš Glorious vis dar nieko negirdėti, ir aš netekau vilties. Buvo paskelbti Akademijos apdovanojimai. Glorious filmas Užsienio pilotas apdovanotas daugelyje kategorijų, tarp jų už Geriausią filmą, Geriausią režisierių, Geriausią tą ir aną, o aš ir toliau turėjau išlaikyti Geriausią įspūdį asmens, besistengiančio išsaugoti blaivų protą. Galiausiai, prabėgus trims dienoms po apdovanojimų paskelbimo, kai sėdėjau prie stalo ir uoliai aiškinausi ryšį tarp kabelinių naujienų stebėtojų ir grindų vaško vartotojų, suskambo mano telefonas.

— Karen? Čia Džeraldina. Jūs gavote darbą.

— Nuostabu! Labai jums dėkoju. — Nesitvėriau greičiau pasakyti Ebei, kad ji gali atkryžiuoti vargšo Lloydo pirštus, jei jie dar nesugedo. Stačiai neįtikėtina — nebereikės daugiau kankintis su Jell-O ar rėmeniu, ar nuobodžiais aprangos kodais. Išeinu į geresnį ir įdomesnį darbą. Pagauta euforijos beveik neišgirdau, kaip Džeraldina pakartojo:

— Sakiau, norėtume, kad pradėtumėte nuo pirmadienio.

Buvo penktadienis, ketvirta valanda popiet. Negalėjau tiesiog imti ir išeiti iš čia galutinai ir taip staiga. Tai būtų visiškai neprofesionalu. Giliai įkvėpiau.

— Norėčiau užbaigti čia, ką privalau, turėčiau pranešti išeinanti iš darbo prieš dvi savaites, bet aš labai susidomėjusi jūsų siūloma vieta.

— Karen, darbas prasideda pirmadienį. Pasimatysime pirmadienį devintą?

Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Ar galėjau ją praleisti tik dėl to, kad praneščiau apie išėjimą iš darbo prieš dvi savaites? Pagaliau tai buvo Glorious Pictures, ir jie norėjo to, ko norėjo. Dabar jie norėjo manęs, pirmadienį, devintą.

— Aš būsiu.

Tą vakarą be kvapo įlėkiau į butą, kuriame gyvenau su savo pussesere Elena. Ketveriais metais už mane vyresnė, Elena prieš porą metų išsiskyrė su vyru. Nuo tada mudvi gyvename kartu tame pačiame bute. Tarsi būtume sugrįžusios į Providensą, Rodo salą, kur užaugome tame pačiame kvartale. Penktadienių vakarais Elena paprastai ruošdavo pietus ir, kol Geibas ir Ebė dar nebuvo išvykę, aš suvalgydavau, kas liko, šeštadienio priešpiečiams. Dabar jaučiausi laiminga, kad kažkas sukiojasi aplink savaitgaliais, nors nerimavau, kad tame bute abi galime ir pasenti — mėlynaplaukės netekėjusios pusseserės. Radau Eleną virtuvėje plaunančią salotas, iš orkaitės sklido kepamo maltos mėsos plokštainio kvapas. Greta ant spintutės buvo atidarytas Pinot Noir.

— Elena, tu tiesiog nepatikėsi, — pasakiau nesustodama net nusivilkti palto. Ji atsigręžė.

— Tu gavai darbą Glorious.

— Pradedu pirmadienį. Būsiu antroji viešųjų ryšių prezidentės asistentė, — tariau vis dar susijaudinusi. Nusivilkau paltą, pripyliau dvi taures vyno, vieną jų padaviau Elenai.

— Pradedi pirmadienį? Kada sužinojai? Juk turi paduoti pareiškimą darbe, ar ne?

Mano pusseserė tiksliai kaip raketa pataikė, kas mane vertė jaustis nepatogiai.

— Taigi, nebebuvo kada paduoti pareiškimo. Jie paskambino man šiandien ir pasakė, kad būtinai turiu pradėti pirmadienį, kitaip jie nebegalės duoti šio darbo.

Ji papurtė galvą ir atsiduso, bet nieko nepasakė. Mano pusseserė buvo mokesčių teisininkė, kuri viską darė pagal taisykles ir nepasitikėjo tais, kurie elgėsi kitaip.

— Elena, tu nesupranti. Aš mirštu, kaip noriu ten dirbti. Daugiau gali niekada nebepasitaikyti tokios progos.

— Gerai, bet jei nieko neišeis, būsi sudeginusi tiltus grįžti.

Išeiti be pareiškimo buvo baisu. Bet aš pagalvojau apie Filą ir Tonį Vaksmanus — kai jie ko nors nori, jie paleidžia torpedas ir puola. Staiga pasijutau esanti kitas žmogus. Glorious žmogus. Kuris mąsto nebe dėžutėje, o laužo taisykles, viską sudrebina. Elena niekada nesuprastų. Kartą dar vaikystėje ji nuėjo pusę mylios, kad grąžintų penkių centų monetą, kurią prekybos centro kasininkė buvo permokėjusi atiduodama grąžą.

„Tai daugiau nei penki centai“, — pasakė ji, vienuolikos metų jau būdama asmenybė su tvirtais įsitikinimais.

— Aš turiu pamėginti, kitaip niekada sau neatleisiu.

— Tik pažadėk man, kad būsi atsargi. Visi žino, kad Glorious Pictures sunku dirbti.

Nustebau, kad buvo apie tai girdėjusi. Gandai turėjo nukeliauti toli, kad pasiektų Eleną, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleidžia įkišusi nosį į sąskaitų knygas ir audito dokumentus. Vis dėlto buvau dėkinga jai už rūpestį. Dar vaikas būdama aš buvau tokia, kuri stačia galva neria visur, net per gatvę, ir ne kartą Elenos tvirta ranka mane buvo išgelbėjusi. Nors aš ne visada suprasdavau, kodėl ji visada pasirenka tai, kas patikrinta ir teisinga, o ne nauja ir patobulinta, labai ją mylėjau ir tikrai žinojau, kad ji nuoširdžiai manimi rūpinasi.

— O ką, jeigu padarytume taip? — tariau pasiūlydama savotišką susitarimą, kuris nuramintų Eleną ir garantuotų, kad aš neįstrigsiu vėl. — Atiduosiu Glorious metus. Po trijų šimtų šešiasdešimt penkių dienų mudvi vėl susitiksime aptarti, kaip man sekasi. Jei jausiuosi nelaiminga, iš ten išeisiu.

Elena mūsų virtuvės kalendoriuje pažymėjo X pirmadienio langelį.

— Tu jau dirbi. — Susidaužiau taure su ja, kad sutvirtinčiau mūsų susitarimą.

Sekmadienio popietę — keistas sutapimas ar gal tokia lemtis — Gyvenimo laikas rodė Intymų portretą, pavadintą Magnatų motinos. Dalis filmo buvo ne apie ką kitą, o apie nenuilstančią Gloriją Vaksman. Buvo pasakojama, kaip ji viena augino sūnus vieno miegamojo bute Bronkse. Dvynių tėvas paliko šeimą, vos jiems sukako dveji metai, ir nors Glorijai jo trūko, ji niekada nepasidavė. Visą savo energiją ji sutelkė į berniukus. Filui ir Toniui netrūkdavo nieko, sakė Glorija, net jeigu jai praktiškai tekdavo miegoti stačiomis.