Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Dabar beprotiškas laikas pradėti čia dirbti, nes mes neriamės iš kailio dėl Oskaro. Alegra stengiasi įsitikinti, kad visi Glorious iškeltieji kandidatai dalyvaus — plius įžymybės iš mūsų būsimų filmų, — ir mums reikia kuo greičiau gauti jiems viešbučius, lėktuvus, automobilius. Be to, nuolatiniai skambučiai Akademijai. Džiaugiuosi, kad tu galiausiai čia. Turėjau kelis laikinus padėjėjus ir internus, — tarė ji šaltai, — bet darbų daugiau, nei jie gali aprėpti. Buvo tiesiog... — Ji nutilo ir mostelėjo ranka į šiukšles apie stalą.

— Pirmiausia tau reikia įsikurti. Sėdėsi šioje kėdėje, man iš kairės. Alegra ten, — pridūrė ji, linktelėdama į uždarytas duris už mūsų.

Alegros kabinetas, pastebėjau, skyriuje buvo vienintelis, turėjęs duris ir sienas iki lubų. Paskui Dagnė padavė man ausines, įkištas į telefoną, jas atpažinau iš TV ir filmų kaip būtiną aksesuarą pramogų verslo asistentams.

— Mums reikia sistemų Alejandro, kad pajungtų tavo kompiuterį ir jis veiktų, pateiktų tau elektroninio pašto ataskaitas.

— Sistemų Alejandro?

— Alejandro Salazaro. Paskambink į registratūrą per nulį ir paprašyk jo. Mes čia turime telefonų knygą — kažkur, — Dagnė pasidairė po visokių popierių šūsnis po stalu, — bet žmonės ateina ir išeina taip greitai, kad ji visada pasenusi.

Aš užsidėjau ausines, paskambinau ir paprašiau sujungti.

— Sistemos, Alejandras, — atsiliepė malonus balsas, ir aš turėjau prikąsti liežuvį, kad nesusijuokčiau.

— Sveiki, čia Karen Džeikobs, nauja Alegros Orekchi asistentė. Ar galėtumėte padėti man prisijungti prie serverio?

— Žinoma, būsiu po penkių minučių.

Kol aš kalbėjau telefonu, suskambo Alegros linija ir Dagnė atsiliepė į pirmą skambutį:

— Alegros Orekchi kabinetas. Taip, ji yra. Gal galėčiau jai pasakyti, kas skambina? — Ji padėjo ragelį ant stalo, akimirką palaukė ir pakėlusi jį pasakė: — Atleiskite, Alegra susirinkime. Ji jums paskambins.

Dagnė parodė man telefono aparatą ir paaiškino, kad kai mano kompiuteris bus prijungtas ir apsaugotas slaptažodžiu, aš turėsiu priėjimą ir prie jo. Žiūrėjau, kaip ji rašo atsakymą į paskutinę žinutę — prodiuseris iš Ekstra norėjo sužinoti, ar jo komanda galėtų gauti vietą viduje per Glorious Oskaro vakarėlį. Dagnė purtė galvą rašydama.

— To niekada nebus, — pasakė ji. — Mes neleidžiame vidun jokios spaudos, bet aš neketinu jam to dabar pasakyti. Alegra nori, kad paskambinčiau spaudai dieną prieš vakarėlį ir pasakyčiau, kad jie visi turės būti lauke. Kitaip jie penkias savaites kaulytų, kad mes pakeistume savo nuomonę.

— Ar tu vyksi į Oskarus?

Dagnė linktelėjo stengdamasi atrodyti abejinga, bet aš mačiau, kad ji susijaudinusi.

— Tai mano darbo dalis.

Aš vos nepaklausiau, ar tai nebus ir mano darbo dalis, bet nenorėjau pasirodyti pernelyg uoli.

Greta manęs išdygo neįtikėtinai puikios išvaizdos vaikinas.

— Karen?

— Taip, — gurktelėjau.

— Alejandras, — pasakė jis, siekdamas papurtyti mano aprištą ranką. — Truputėlį kantrybės, ir aš jus prijungsiu. — Padaviau sistemų Alejandrui savo kėdę ir atsistojau tarp jo ir Dagnės.

Kol jis darbavosi prie mano kompiuterio, Dagnė paklausė, ar aš nealkana, ir paaiškino, kad kompanija užmoka už mūsų pusryčius ir priešpiečius, jei valgome juos dirbdami. Tai buvo maloni staigmena.

— Kad ir ką duosite, bus puiku. Kada aš susitiksiu su Alegra? — pridūriau nervingai dirstelėdama į duris už mūsų.

Dagnė gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt tada, kai jai tavęs dėl ko nors prireiks. Aš dėl to nesijaudinčiau.

Apie dešimtą valandą pasirodė dauguma viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų ir visa erdvė atgijo nuo skambančių telefonų, faksų, lendančių iš triukšmingų aparatų, nuolat naujų zvimbtelinčių elektroninių žinučių. Dagnė supažindindavo mane su kiekvienu, kas praeidavo pro mūsų stalą, kaip su „Alegros nauja antrąja“. Tai vertė mane jaustis, tarsi būčiau nupiginta vaza sendaikčių parduotuvėje.

— Žinoma, tau reikia su visais susipažinti, — pasakė ji. — Tik mums niekada negalima atsitraukti nuo telefono. Jei vedžiočiau tave aplinkui, mums abiem būtų krachas. — Ji toliau aiškino, kad mes turime susiderinti net eidamos į vonios kambarį. Aš pasidomėjau, kaip ji tvarkėsi iki manęs.

— Ar čia nėra balso pašto? — paklausiau.

— Žinoma, yra. Bet Alegra susierzina, jei skambutis patenka į jį. Sulauki keturių skambtelėjimų, ir tada... — ji perbraukė ranka per gerklę.

Dagnė atsakė dar į tris skambučius, kaskart padėdama ragelį ir po pauzės pranešdama, kad Alegra susirinkime, paskui įrašydama žinutę į telefonų žurnalą.

— Gerai, Karen, — pasakė sistemų Alejandras. — Man reikia, kad tu įrašytum slaptažodį. — Ebė tikrai įvertintų Alejandrą, pamaniau. Jos karjeros medicinos mokykloje garbei surinkau Lloyd ir paspaudžiau Įeiti.

— Man reikia šešių ar daugiau ženklų.

Surinkau LLOYDASYRAMIRES.

— Sutvarkyta, — pasakė jis. — Paskambink man, jei kas nors bus ne taip. — Jis atsisuko nušviesdamas mane žodžius patvirtinančia šypsena ir kone susidūrė su maža blondine dideliu žąsies pūkų paltu: jos dešinį petį svėrė milžiniškas krepšys, prigrūstas sąsiuvinių, popierių ir bylų aplankų, tad ji atrodė taip, lyg vilkėtų pūkine antklode ir neštųsi naktinį stalelį. Net nestabtelėjusi pasisveikinti su mumis, pasuko tiesiai į Alegros kabinetą. Tikėjausi išgirsti protesto šūksnius iš vidaus, bet Dagnė pašoko, griebė paskutinį lapą iš telefonų žurnalo ir nusekė paskui, sušukdama per petį:

— Nueisiu pažiūrėti, ko jai reikia. Atsiliepsi į skambučius?

Tai mano nauja viršininkė? Aš maniau, kad Alegra jau senų seniausiai čia. Blondinė net nepažvelgė į mano pusę, nežinia, ar išvis pastebėjo, kad aš esu. Gal Dagnė pristatys mane jai vėliau. Kol ji buvo viduje su Alegra, aš apžvelgiau savo buveinę. Ant to stalo nebuvo nė vieno laisvo kvadratinio colio; kai atneš pusryčius, nebus jų kur padėti. Be to, per pastarąją valandą atkeliavo dvidešimt penki nauji faksai ir prisirinko visa šūsnis pašto. Greitai, pasakiau sau, viskas bus kitaip; aš didžiavausi, kad esu tvarkinga ir organizuota. Mano pirmoji darbo taisyklė bus surinkti tą šlamštą nuo grindų ir stalo ir užkelti ten, kur mes galėtume jį matyti. Suskambo Alegros telefonas, ir aš atsiliepiau, kaip nurodė Dagnė.

— Čia Marlena Makfarlein, viešųjų ryšių vyresnioji viceprezidentė, — tarė moteris džeržgiančiu nosiniu balsu. — Man reikia Alegros. — Paprašiau jos palaukti, kol pažiūrėsiu, ar Alegra laisva. Suskambo kita linija, skambintojas teiravosi apie fotokredencialus Glorious Oskaro vakarėliui. Ir jo paprašiau palaukti. Suskambo dar kita linija, ir aš paprašiau skambintojo palaukti nepasiteiravusi, kas jis. Suskambo ketvirta linija, ir aš atsiliepiau:

— Alegros Orekchi kabinetas, prašom palaukti. — Vyriškis atsiduso.

— Žinoma, gerai.

Suskambo penkta linija, ir aš išgirdau Marleną sakant:

— Aš laukiu. — Jos balsas atrodė sklindantis stereo, vėliau supratau kodėl: jos kubas buvo tik per dešimt pėdų nuo manojo stalo. Jaučiausi tokia išsekusi, kad per dvi minutes praradau visus kitus skambučius, o Marlena skambino trimis skirtingomis linijomis. Aš išklausiau jos žinutę: „Tegu Alegra man paskambina“, — ir vyliausi, kad žmonės, kuriems netyčia neatsakiau, paskambins dar. Susijaudinusią nuo viso šito mane išgąsdino paplekšnojimas per petį. Tai buvo pasiuntinukas su mūsų pusryčiais. Drebančiomis rankomis aš pasirašiau ir knisausi krepšyje, kol išsitraukiau puoduką kavos. Sulig pirmu gurkšniu vėl suskambo telefonas.